Daugeliui žvejų žodis „karosas“ asocijuojasi su įprasta, pilkšva žuvimi iš kaimo tvenkinio. Tačiau Lietuvos ežeruose ir ramiose upių senvagėse vis rečiau sutinkamas kitoks jo giminaitis – geltonasis karosas, dėl savo spalvos vadinamas vandenų auksu. Pagauti jį – didelė sėkmė, o paleisti – kiekvieno sąmoningo meškeriotojo pareiga.
Išskirtinė žuvis, gaminanti alkoholį
Geltonasis karosas atrodo lyg nužengęs iš pasakos. Jo žvynai, priklausomai nuo aplinkos, gali tviskėti vario, bronzos ar net gryno aukso atspalviais, o pelekai dažnai būna rausvi. Kūnas aukštas ir apvalus, gerokai besiskiriantis nuo labiau paplitusio sidabrinio karoso.
Tačiau tikrasis stebuklas slypi ne išorėje. Geltonasis karosas pasižymi neįtikėtinu gebėjimu išgyventi. Žiemą, kai maži, dumblini vandens telkiniai įšąla iki pat dugno ir juose nebelieka deguonies, ši žuvis panyra į anabiozę. Kad palaikytų gyvybines funkcijas, jos organizmas pradeda procesą, kurio metu išsiskiria nedidelis kiekis alkoholio. Tai leidžia karosui išgyventi kelis mėnesius sąlygomis, kuriomis kitos žuvys, pavyzdžiui, lydekos ar ešeriai, tiesiog žūtų.
Kur ieškoti vandenų aukso
Norint surasti geltonąjį karosą, reikia pamiršti didelius, skaidrius ežerus ar sraunias upes. Šios žuvies karalystė – ramūs ir atokūs vandenys.
Dažniausiai jis aptinkamas senuose miško ežerėliuose su storu dumblo sluoksniu, tankiai apaugusiomis pakrantėmis, užpelkėjusiose kūdrose ar ramiose upių senvagėse, kur srovė beveik nejuntama. Paprastai tariant, jei vieta atrodo pernelyg apleista ir netinkama žvejybai, tikėtina, kad būtent ten ir slepiasi šis auksašonis.
Kantrybės reikalaujanti žvejyba
Geltonasis karosas yra itin atsargi ir gudri žuvis, todėl pagauti jį nėra lengva. Jis niekada aklai nepuola masalo, o jo kibimas dažnai būna vos juntamas – plūdė gali vos virptelėti ar lėtai prigulti prie vandens paviršiaus.
Geriausias laikas žvejybai – ankstyvas rytas nuo saulės patekėjimo iki maždaug aštuonių ar devynių valandų, taip pat vėlyvas vakaras, saulei leidžiantis. Palankiausias sezonas trunka nuo gegužės iki vasaros pabaigos. Rudenį šios žuvys įsirausia į dumblą ir tampa beveik neaktyvios.
Žvejojama jautria plūdine meškere, o masalas guldomas tiesiai ant dugno, nes karosai maisto ieško knisdamiesi dumble. Jaukinant vietą, patariama naudoti saldžius, bet ne per stiprius kvapus, pavyzdžiui, su medaus, česnako ar anyžiaus priemaišomis.
Kodėl kiekvienas pagautas karosas turi grįžti atgal
Deja, geltonojo karoso populiacija Lietuvoje sparčiai mažėja. Pagrindinė to priežastis – invazinis sidabrinis karosas. Šis atvykėlis iš Rytų yra agresyvesnis, greičiau dauginasi ir pamažu išstumia mūsų krašto auksinę žuvį iš jos natūralių buveinių.
Todėl jei jums nusišypsojo laimė ir ant kabliuko atsidūrė auksu tviskantis laimikis, pasidžiaukite akimirka, įamžinkite jį nuotraukoje ir atsargiai paleiskite atgal. Taip suteiksite šansą šiam Lietuvos vandenų auksui išlikti ir ateityje džiuginti kitus gamtos mylėtojus.
Nuotrauka sukurta su DI. Turinys sukurtas DI pagalba
