Dičiūnai – kaimas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų: keletas ilgaamžių senolių, rikiuojančių prabėgusių dienų įvykius, keletas naujakurių, drąsiai kuriančių savo ateitį atokesnėje vietoje, pagrindinė gatvė… Tačiau vienodumo įspūdis gali susidaryti tik iš pirmo žvilgsnio pro šalį važiuojančiam ir giminių ar pažįstamų čia neturinčiam užklydėliui. Nepatingėjus pavažiuoti kažkada buvusio didelio kaimo keliais keleliais atsiveria įspūdingos kalvotos vietovės, kur atsidūręs jautiesi lyg ne Utenos krašte, lyg ne Lietuvoje.

Dičiūnai, kažkada priklausę Vaikutėnų dvarui, yra 9 kilometrai į šiaurės rytus nuo Utenos. Kaime tai vienur, tai kitur pamėtyta trobelių. Vienos, slegiamos dešimtmečių įvykių naštos, glaudžiasi arčiau kaimynų, kitos – šių dienų statybos – išdidžiai laikosi kiek atokiau. Pagrindine gatve, kažkada vadinta ūlyčia, šiandien darda ne vežimai, o nauji automobiliai, moderni žemės ūkio technika. Tai vieškelis iš Utenos į Minčią. Ir kol buvo važinėjama arkliais, tai buvo svarbus kelias, jungiantis daugelį kaimų su Utena. Dabar per Dičiūnus iki Minčios tas vieškelis virtęs žvyrkeliu, jo reikšmė yra sumažėjusi.
Vienoje iš sodybų, į kurią užsukti pakviečia svečių visai nelaukiančio šuns lojimas, gyvena 92 metus skaičiuojanti Zofija Gylienė. Kieme stovinčiomis sūpynėmis supasi stiprokas vėjas, šalia namo čiurlena įrengtas fontanėlis, skelbdamas atėjusio pavasario pradžią. Iš namo išėjęs vyriškis pakviečia užeiti į vidų – pasirodo, tai kaimynas, padedantis senolei atlikti būtinus pavasario darbus. „Aš jau nebegaliu dirbti, ale dar dirbu kad kiek, kad ir privargstu, – sakė moteris dejuodama, kad liko viena kaip pirštas. – Nebeturiu nei vyro, nei sūnaus. Sūnus vienas yra Utenoj. Anas buvo prokuroru, ale dabar kojom nepaina, su vežimėliu.”
Z. Gylienė į Dičiūnus atkako po vestuvių. Jos tėviškė – Kubiliai. „Vyras atvažiavo šokiuos ir susipažinom. Atsgrūdo, matai, ir va, nuo pirmo vakaro gatava – apsiženijom. Dar gal draugavom dvejus metus”, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė. Ji pasakojo, kad anuomet šokiuose jaunimas linksmindavosi visą naktį. „Eidavom ir Spitrėnuos, ir Juknėnuos, Katlėriuos. Šokių visokių būdavo. Ir pasimušdavo susipykę dėl mergos. Tarp savęs pasidaužydavo biški. Ne taip, kaip dabar – su peiliais”, – baisėjosi Z. Gylienė ir tvirtino, kad ir televizoriaus nežiūrinti – „gyventi spakainiau”.
Senatvės vargus apsakiusi senolė vis dejavo, kad neturi ką papasakoti, ką pasakyti, bet po truputį klausinėjama vis tiek lyg siūlų kamuolį vyniojo praeities įvykius. Į Dičiūnus moteris atsikėlė po vestuvių. Ji pasakojo, kad anuomet kaimas buvo didelis, stovėjo per 40 namų. Prisiminė ji ir meistrą – statybininką Kazimierą Laurinavičių (1983–1947 m.). „Anas mums pirtį statė”, – pasakojo Z. Gylienė. Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, kad K. Laurinavičius su savo mokiniais pastatė daugelį namų savame ir aplinkiniuose kaimuose. Meistras planavo pastatyti ir koplyčią Dičiūnų kapinėse. Kaimo žmonės jau buvo nupirkę lentų, tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas – K. Laurinavičius buvo nužudytas Utenos kalėjime, o lentas paėmė kolūkis.
„Buvau kažkada kaime jauniausia, o dabar esu seniausia. Taigi nieko, vaikeliai, iš manęs nebėr, ką gi aš jums bepasakysiu…” – pokalbio metu kartkartėmis dejavo Z. Gylienė. Moteris sakė, kad kaime net keturios sodybos buvo Gylių. Tai buvo gausiausia pavardė Dičiūnuose. Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, kad dažnai pasitaikydavo žmonių vienodais vardais ir pavardėmis: du Gyliai Broniai, du Mykolai Spečiūnai, du Antanai Žukai, du Jonai Žukai, dvi Natalijos Žukaitės.
Z. Gylienė teigė visą gyvenimą dirbusi kolūkyje. „Kolūky bulves kasėm, bulves vogėm. Nuaria su arkliais seniau, taigi žinok, kašelį vagon supilam, apkasam, o naktį einam ieškot. Oi, milicija mus vežiojo. Bet tada anas (milicininkas – aut. past.) pats šitas bulves susirinkdavo…” – prisiminė Z. Gylienė. Pašnekovė dievagojosi gavusi jauna didelę traumą. „Važiavau žibalo. Arklys pasibaidė ir pasileido. Maniau, vis tiek užmuš, tai šokau iš vežimo stačia galva, tiesiai į akmenį. Ligoninėje susiuvo galvą ir paleido. Bet netrukus vežė atgal. Tada jau ir Vilniuje gydė, ir po sanatorijas važinėjau. Invalidumą gavau,” – nemalonų įvykį papasakojo senolė.
Z. Gylienė šiandien stengiasi nepasiduoti kūną varginančiai senatvei ir vis juda – išeina į kiemą pasivaikščioti, dar ir gėlynus paravi. Praėjusiais metais dar buvo nuėjusi iki kaimo kapinių, nors iki jų – geras galas kelio. Dičiūnų kapinėse ilsisi Z. Gylienės 1,5 metų sūnus, vyras.
Gražioje vietoje, ant kalnelio, palaidota nemažai vietinių gyventojų. Prie vienų kapų dar stovi metaliniai kryžiai, kitus užaugo žolės. Seniausias išlikęs akmeninis paminklas su iškalta 1883 m. data, nors vietiniai teigia, kad buvo laidojama daug anksčiau. Gražiame gamtos prieglobstyje amžinąjį poilsį rado partizanai Bronius Gylys (1912–1945 m.), Pranas Gylys (1914–1945 m.), Antanas Gurskis (1914–1945 m.), Anicetas Kecorius (1917–1945 m.) ir Albinas Tubelis (1927–1945 m.).
Dičiūnuose gimė, augo ir visą savo gyvenimą praleido kitais metais 90-metį švęsianti Elena Baliulienė. Ji su vienmečiu vyru Petru dienas leidžia name, kuriame kažkada veikė parduotuvė. „Buvo vietos namuose, tai dideliame kambaryje ir atidarėm. Valdiška buvo, ne sava”, – pasakojo E. Baliulienė ir pridūrė, kad dabar tai būtų baisu atidaryti, o anksčiau buvo visi pažįstami. Vyras, dirbęs pardavėju, prisiminė, kad norintys apsipirkti važiuodavo visą parą. „Nežiūrėdavo, diena ar naktis, važiuoja, beldžias. Keldavausi. Kartais neįsileisdavau pritrūkęs kantrybės. Būdavo visko”, – prisiminė P. Baliulis, o žmona tuoj pasijuokė, kad vienas supykęs klientas ant laiptų prie durų pridirbo. Sutuoktiniai sakė, kad pirkdavo daugiausia alkoholį, nors prekių turėjo įvairių – ir maisto, ir pramoninių. „Metinis likutis būdavo net 150 tūkst. rublių. Būdavo daugiau žmonių, tai ir eidavo. Kai pritrūkdavom prekių, pykdavo. Kaip gi žmonės nepyks”, – pasakojo sutuoktiniai.
Kitais metais bendro gyvenimo 55-metį minėsianti pora užaugino keturis vaikus, turi šešis anūkus. Ne visi vaikaičiai likę Lietuvoje, du iš jų gyvenimą kuria svečioje šalyje. „Tačiau esame prižiūrimi. Visi vaikai geri ir marčios geros. Dažnai paskambina, aplanko, atveža, ko reikia”, – gyrė vaikus E. Baliulienė. Kaip ir Z. Gylienė, ji prisiminė, kad kažkada Dičiūnuose stovėjo 40 namų, šiandien gal penki belikę. Baliulių kaimynystėje taip pat kyla naujas namas, tačiau senoliai tvirtino, kad su naujakuriais nebendraujantys. „Kur čia jauniems su senais draugauti?..” – retoriškai klausė pašnekovė.
E. Baliulienė mokyklą lankė Vaikutėnų dvaro sodybos gyvenamajame name. Atstumas nemažas, bet moteris tvirtino, kad „vaikui nebūna toli”. Baigusi keturias klases, E. Baliulienė ėmėsi ganyti karvių. „Tingėjau mokytis”, – juokėsi pašnekovė, bet užtikrino, kad nemokytam žmogui sunku gyventi. Paklausta, kada buvo geriau gyventi – iki nepriklausomybė ar po, E. Baliulienė tiesaus atsakymo nedavė. „Dabar niekas nevarinėja kaip anksčiau. Reikėdavo daug darbų nudirbti. Bet gyventi tada būdavo linksmiau. Vykdavo smagios vakaruškos, susirinkdavo daug jaunimo”, – prisiminė senolė.
Šiandien vienas kitu besirūpindami, vienas su kitu pabendraudami sutuoktiniai džiaugiasi vienas kito draugija ir savo augintiniu – katinu. Tiesa, šeimininkė prasitarė, kad jo kurį laiką jau nematė – prasidėjęs meilės metas išvarė ieškoti poros.

Linos Narčienės ir Jurgitos Pavilonienės nuotr.