Literatės, tautodailininkės, grafikės, karpytojos, margučių margintojos, sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės antroji poezijos knyga. Kaip ir visa daugiaplanė autorės kūryba, eilėraščiai kupini šviesos, tėviškės ilgesio, gražiausių prisiminimų, pagarbos tradicijoms, jautraus trapumo, šilumos šalia esantiems. Autorė ieško atsakymo į amžinuosius būties klausimus, suprasdama, kaip „…Svarbu dėkoti, džiaugtis ir mylėti.“

* * *
Nedalinau gyvenimo
rėžiais –
lyg žemės,
neraikiau riekėm
lyg duonos.
Tebūna jis
visiems visas
nuo vieno
saulėtekio
iki kito…
* * *
Tos dienos
lyg rudenio lapai
nuo klevo –
vaiskios ir ryškios,
dėmėtos,
sudžiūvusios ir suplyšusios.
Visos krenta
po praeivių batais
ne žmonių
tik visagalio laiko
teismui.
Ir ašaros –
tik spalio dargana –
pavėjui,
tiktai pavėjui.
* * *
Nusipiešiau tėviškę
tokią,
kaip buvo…
Kokią regiu sapnuose:
kvapniausios žemuogės
ant smilgos siūlo,
vosilkų mėlis
rugiuose.
Kvepia
jazminais, bijūnais
ir rūtom,
ir šviežias šienas
tiesioj pradalgėj.
O kaip norėčiau
kartais ten būti,
o gal pasilikti tenai
amžinai…
* * *
Esu lyg pakeleivis
be namų.
Širdis gimtinės oro
pasiilgus.
Kai lieka vis mažiau
tų valandų, dienų,
o vis daugiau
svajonių išsipildžiusių…
Juk nieko nebesitikiu
sulaukt.
Ir neturiu
jokių planų rytojui.
Prie lūpų tik
ramunės žiedlapį
priglaust.
Ir tyliai iškeliaut
per vasarojų…
* * *
Kas liko?
Tik laukinių alyvų
žydėjimo
atspindys akyse.
Tik gimtinės
vieškeliais, takais ir
kryžkelėm
išvagoti delnai…
* * *
Kasdien
keliu žvilgsnį
į Viešpaties Širdį
paveiksle
iš senųjų namų.
Jau
tėvų nebėra,
tų namų
nebelikę –
tik ramybės
linkėjimą
perduodu Jums.
* * *
Ateina laikas,
kai jauti,
kad atsisveikinimų
vis daugiau,
negu susitikimų…
Ir vasaros
kas metai
vis trumpyn…
Nesigręžioju atgalios –
tie vieškeliai
senokai jau užžėlė.
Ir šuliniai
visi išdžiūvę,
be vandens…
Gal tik
kada sužydi
baltas jazminas
ir rožiniai bijūnai
svetimuos kiemuos –
jų kvapas nuneša
į tuos
beribius plotus,
kuriuos kadais
gimtine vadinai…
* * *
Juk niekaip nepadalijamos
tos pievos,
tas lietus, vanduo,
lelijos ežere.
Tas pavasario
žiedadulkėm
geltonas oras
ir dangus,
kurį nešiojuosi
giliai širdy.
* * *
Kartais pajunti,
kad tą buvimą
skauda.
Skauda
tarp žmonių –
savų ir svetimų.
Glostai
atminties akim
rugių atolą švelnų –
tvarstį –
ant skaudžių
būties žaizdų.
* * *
O palangė
lyg slenkstis į dieną –
nesvarbu,
kad lietus
ir vėjuota…
Gamtoje
viskas tikra
ir sava –
aš galiu apsigobti
lyg stora
ir languota močiutės
vilnone skara.
* * *
Kol lyja šiltas
vasaros lietus
ir ant baltų lelijų
pasilieka –
iš Tavo, Dieve,
rankų –
trapumas žiedo
ir akimirkos šiltos –
lyg nuo lovatiesės
močiutės nuaustos
anūkei – man –
tik gimusiai
padėti…
* * *
Vis atrodau jauna
sau
tik laikas pavargo…
Pasiliko toli
mano vaikiškos pėdos
laukuos…
Kvepiant žemuogėms,
mėtoms,
gal smilgoms?
Tas nekviečiamas
svečias –
ruduo.
* * *
Kas pasimels
už mus,
kai mūsų nebebus?
Kaip be maldos
sunku bus
mūsų žemei…
* * *
Praeitis –
neužmirštuolių
žiedlapiai
pabirę
ant siuvinėtos tulpėm
staltiesės senos.
* * *
Gražumas tos dienos,
gerumas to dangaus,
parėjus iš nakties
prie artimo žmogaus.
Nepamenu, kas buvo
ir nežinau, kas bus.
Beliko vienas noras –
apglėbt savus vaikus.
* * *
Visas dangaus skliautas
lyg didelis varpas
skamba, spengia ir spaudžia
metų našta –
kažkodėl ji apsunksta
kiekvieną rudenį
lyg sulytas šienas pradalgėj
iš vaikystės prisiminimų.
O sunku kažkodėl
šiandien…
* * *
Pas avį eidama
basa dažniausiai
močiutė išmynė
takelį per dirvoną.
Aš juo laksčiau
su vėjais ir svajonėm.
Deja, po daugel metų –
be močiutės,
jau viena.
* * *
Kartais juntu,
kaip kažkas paglosto mano
rankas.
Gal laikas iš gailesčio?
Gal mėnuo atsainiai?
Nežinau…
Norėčiau, kad tai būtum Tu…
* * *
Panardinau
į vaikystės upelį
kojas…
Vanduo
lėtai nešė tolyn
mano žvilgsnį
ir mintis.
Sugrįžau…
* * *
Visų mūsų
delnuose
žalčių vingiais
vinguriuotas
gyvenimas –
nepakartojamas.
* * *
Vis nešioji ir
nešioji
graudulį
širdy –
nenori jo atiduoti.
Nebemokėsi
be jo
gyventi…
* * *
Priglaudžiau
prie širdies
įaustą ašarą
lino
rankšluostyje.
Lyg apsaugą,
man perduotą
iš praeities
kartų…
* * *
Man atrodo,
tos pėdos neišnyko –
nenuplovė
jų laiko vanduo,
kai prieš daugelį
metų – vaikystėj –
įklimpai
raudonuos dobiluos.
Dūzgė bitės,
kvepėjo nektaras
ir svajonės
netilpo širdy.
Ar skardens
tavo juoko varpeliai
iš vaikystės šalies,
iš toli?..
* * *
Taip norėčiau
būt
visai nematoma.
Ir nežinoma,
net užmiršta
visai…
Lyg saulėlydis,
į ežerą
panyrantis
ar aušroj
pranykstantys rūkai.
* * *
Kaip gražu,
kai mėlyni laukai
drobėje teptukais
nutapyti.
Šiandien tik
pražydo
lubinai –
negaliu to grožio
apsakyti.
Ir nenoriu
jo išnešt, dalinti,
tegul bus
tik mano tai
ir tavo –
tie keliai,
kuriais atėjom šičia,
tas dangus,
ta žemė
ir ta gryčia…
* * *
Kiek aplinkui
žmonių…
Koks pasaulis –
savimyla –
keistas…
Pajunti,
kad minioj
labai šalta
be savo
žmogaus…
* * *
Palangės sužaliavo
pomidorų daigais –
moterys laukia
pavasario.
Kas turi –
savo kiemą šluojasi,
o kitos –
tik pro langą žiūri.
Morę –
tą žiemos sąstingį –
jau sudeginom.
Mintys šviesėja kas rytą.
Ir žmogus,
ir gamta aplinkui
giedrėja ir stiebiasi
link Velykų.
* * *
Gražiausias laikas –
kai tylime,
kai žodžiais
tylos nesužeidžiame.
Lai šnekasi
sielos ir širdys,
pavasariui
žemėje skleidžiantis.
* * *
Lyg rugio
savęs dovanojimas
dėl duonos riekelės
delnuos.
Gimimo, mirties
pakartojimas
dėl Tavo ir mano
dienos kiekvienos.
* * *
Užverčiau
eilėraščių knygą
su savo praeitim –
nebegrįšiu.
Šiandien
nauja diena
ir naujas
naujos
knygos lapas
prasideda…
* * *
Lyg užkalbėta esu
gimtinės pievų
ir takų – negaliu
pamiršti
lyg užkeikimas
spaudžia širdį –
tėviškės namų ilgesys
su metais vis
stiprėjantis
kaip apsėdimas sielos
tas niekur
savęs neradimas –
tik ieškojimas
ir grįžimas
mintimis
į vaikystę –
taip tikra
nors toli toli.
* * *
Lyg vaškas
nuo grabnyčių žvakės
degina
rankas, akis, širdį.
Atminty –
tik išsiskyrimai
ir atsisveikinimai
juk ne visam…
Viltis mažytė
rusena
vėjų neužgesinama.












































































