Mirties dula Dovilė Vitkevičiūtė sako, kad esame ruošiami gyvenimui, bet per mažai supažindinami, kaip pasitikti mirtį. Nežinome, kaip gydyti netekties skausmą, – vietoje to kaip tik labiau draskome sužeistą sielą. Mūsų visuomenėje mirties temos vis dar vengiama, bijoma kalbėti apie tai, tartum mirtis neegzistuotų. „Juk kiekvienas, kas atėjo į šį pasaulį, turės ir išeiti. Mirties dulų buvo visą laiką. Yra dulos, kurios pasitinka gimstantį, ir yra tos, kurios palydi išeinantį. Mirties dula galima vadinti kiekvieną – slaugytojas, kunigus ar artimus žmones, kurie yra mirties akivaizdoje šalia besiruošiančiojo palikti šį pasaulį. Mane taip vadina galbūt todėl, kad aš šiai misijai sąmoningai ruošiausi“, – sakė D. Vitkevičiūtė.

Mokytojavimą iškeitė į mirties dulos darbą

Dovilė mirusiuosius išlydėti su dainomis pradėjo prieš penkerius metus, o pastaruoju metu tai tapo jos pagrindine veikla. Moteris prisimena, kad į mirtį ir atsisveikinimą su mirusiuoju pažvelgti kiek kitaip pasiūlė jos mama. Ji prieš mirtį dukrai pasakė, kad per savo laidotuves nenorėtų giedorkų, norėtų tik savo angelų – trijų dukterų – choro.

Visą straipsnį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.