Jos gimtoji pavardė – Eleonora Lukštaitė. Dabar šių pavardžių Utenos rajone beveik neliko. O jos tėvai ir net proprotėviai buvo tikri tauragniškiai.
1792 m. Tauragnų dvaro inventoriuje Simono Lukšto keturių asmenų šeima ponams ėjo baudžiavą. Arti trisdešimties miestelio kiemų šeimas kažkodėl sudarė tik 3–4 žmonės. Lukštai, pagal vėlesnius pasakojimus, gyvenę arti vieškelio į Uteną. Iš ten, užėjus 1914 m. karui, Lukštų šeima nuo vokiečių pasitraukė į Rusiją. Jų mergaitei Eleonorai, gimusiai 1912 m. balandžio 12 d., tada tebuvo treti metukai. Tik būdama dešimties, su tėvais ji sugrįžo į Lietuvą.
Grįžę, matyt, jie nebegyveno Tauragnuose, nes ji jau mokėsi Kaune, kur 1937 m. baigė Meno mokyklos keramikos klasę. Galbūt tuo metu susipažino ir su bendraamžiu tą mokyklą metais anksčiau baigusiu būsimu vyru skulptoriumi garliaviškiu Aleksandru Marčiulioniu. Kartu jie pasitraukę į Vokietiją dirbo dailės dėstytojais toje pačioje Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje. Ten jis, kaip skulptorius, išugdė Vakaruose daug žinomų skulptorių – Antaną Mončį, Ramojų Mozoliauską ir kt.
Iš viso E. Lukštaitė-Marčiulionienė Lietuvoje tebuvo išgyvenusi 14 metų. Būdama išeivijoje dar studijavo Šveicarijoje. Iš Freiburgo 1949 m. išvyko į Australiją, tuo pačiu metu, kaip ir jos kraštietis Pulgis Andriušis. Tik 1956 m. ji pasiekė paskutinį klajonių uostą – Čikagą. Po metų, 1957-aisiais, Čikagoje ji sukūrė glazūruotus, spalvotus „Kryžiaus kelius“ Marijonų koplyčiai. Paskui Niujorke dekoravo šv. Kazimiero bažnyčią. Tvirtinama, kad ji tuo metu buvusi viena iškiliausių keramikių modernioje tuometinėje Lietuvos dailėje.
Čikagos laikotarpiu ji sukūrė daug vazų, dekoratyvių lėkščių, įvairios lietuviškos tematikos keramikos – „Eglė“, „Lietuviškos vestuvės“, „Išdraskė vaikai mano lizdelį“, „Baltoji madona“, „Nakties madona“ ir kt. Jos kūrybai būdingos gana originalios formos, subtilios spalvos, liaudies meno elementai. Jos Madonos buvo išleistos dideliu tiražu net ir spalvotais atvirukais.
Eleonora jau nuo 1937 m. dalyvavo parodose. Tais metais Paryžiuje ji buvo dar ir apdovanota. Vėliau jos darbai buvo eksponuoti 1938 m. Berlyne, 1939 m. Niujorke. Individualias parodas ji buvo surengusi 1970 m. ir 1974 m. Čiurlionio galerijoje. Lijana Šatavičiūtė rašė, kad E. Lukštaitės-Marčiulionienės kūrybai būdingas įmantrumas, sentimentali nuotaika, taikomos sudėtingos technologijos (įvairios faktūros, glazūros viename kūrinyje). Lietuviška tematika ji sukūrė daugybę keramikos darbų: „Vargo mokykla“, „Eglė“, „Motina su vaiku“, „Žalioji“ ir kitos labai gražios madonos.
Dideliu išeivijos lietuvių dailininkų populiarintoju išeivijoje buvo meniškos fotografijos kūrėjas, Lietuvių fotoarchyvo Čikagoje vedėjas kun. Algimantas Kezys. Jis yra išleidęs lietuviams dailininkams skirtus du jų kūrybos albumus. Lietuvių kalba Čikagoje pasirodė jo Čiurlionio galerijos leidyklos leidinys „Lietuvis dailininkas išeivijoje“. Tai – vien dailininkų portretai, daugiausia fotografuoti savo dirbtuvėse. Jie buvo fotografuojami paties A. Kezio, dalis ir uteniškių fofografų V. Maželio, V. Augustino. Šiame leidinyje dailininkai buvo suskirstyti pagal jų gyvenamąsias vietas. Daugiausia būta Čikagoje – arti šimto. Daug mažiau Niujorke, o Los Andžele– tik penki, tarp jų iš Utenos apskrities kilę – tapytojas Jonas Rimša iš Svėdasų ir uteniškis Pranas Gasparonis. Tauragniškė E. Marčiulionienė įrašyta buvo prie Čikagos.
Antrasis A. Kezio sudarytas 274 puslapių albumas anglų kalba „Lithuanian artists in North America“ buvo didesnio formato su dalimi spalvotų darbų lapų. Be skelbiamų biografijų, skiriama po du puslapius 3–5 darbams iliustruoti bei vienai dailininko nuotraukai. Žymesniems dailininkams skiriama net po šešis puslapius. E. Marčiulionienei skirtuose dviejuose puslapiuose skelbiami keturi didelio formato darbai: „Pavasaris“, „Vaza“, „Išdraskė vaikai mano lizdelį“ ir „Paskutinis kraujo lašas“.
Čia pateiktas E. Marčiulionienės pasakojimas, kad jos darbai buvo eksponuoti Europoje, Amerikoje, Australijoje, kad Čikagoje ji buvo surengusi asmenines parodas 1970 m., 1974m., 1988 m. E. Marčiulionienė gyvenime yra gavusi geras piešimo, ryškių spalvų bei skulptūros pamokas, jos dailės kryptis – biblinės temos lėkštėse, vazose, kartu su lietuvių liaudies tradicijų įtaka – kad jos madonose ir kryžiuose – maldavimo pozos, dekoratyvumas.
Ji, kaip rašoma knygoje, buvusi stipriausia keramikė išeivijoje, originaliausia Lietuvoje. Mirė menininkė Čikagoje 2001 m., trimis metais vėliau už skulptorių vyrą Aleksandrą.
E. Lukštaitė-Marčiulionienė minima daugelyje šaltinių: „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, enciklopedijoje „Lietuva“, knygoje-albume „Lietuvis dailininkas išeivijoje“ (Čikaga), A. Kezio leidinyje anglų kalba „Lithuanian artists in North America“ (Galerija, Čikaga), dvitomyje „JAV lietuviai“ (Vilnius), „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas), „Utenos krašto enciklopedijoje“.
