Gyventojų surašymas labai svarbus kiekvienai valstybei, jos gyvavimui ir valdymui. Tik taip galima tiksliau žinoti savo šalies gyventojų skaičių, jų sudėtį ir pasiskirstymą. 1790 m. Abiejų Tautų Respublikoje (sutrumpintai ATR arba senoviškai Žečpospolitoje – aut. past.) buvo atliktas vienas pirmųjų pasaulyje gyventojų surašymų, tada Lietuvoje surašyti miestai, miesteliai bei kaimai, juose esantys dūmai (namai-kiemai) su gyventojų skaičiumi, paskirstant juos pagal lytį ir amžiaus grupes, nebuvo tik sąrašų su pavardėmis. Įvairūs sąrašai pagal pavardes ir luomus, kaip kariuomenės, dvarų inventorių, parapijiečių ar kitokie, buvo sudaromi tiek ATR gyvavimo metu, tiek po jos žlugimo. Rusijos imperijoje buvo vykdomos dalinės gyventojų revizijos, bet sisteminių duomenų valstybės mastu nebuvo.

Gyventojų surašymai

Tik po gero šimtmečio, jau 1897 m. sausio mėnesį įvyko kitas gyventojų surašymas visoje Lietuvos teritorijoje. Įdomu, jog tai buvo pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas, o kadangi tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, tai surašyti ir Lietuvos gyventojai. Šiam surašymui buvo ilgai ruoštasi, jis kainavo 7 milijonus rublių, tad jo metu surinkta jau žymiai daugiau duomenų apie gyventojus. Kiekvienam namų ūkiui skirti atskiri blankai, išvardinti visi ten esantys žmonės, jų pavardės, vardai, tėvavardžiai, amžius, tikėjimas, raštingumas, užsiėmimas ir t.t.

Surašymas Kauno gubernijos Ukmergės apskrityje

Šio surašymo suvestiniai ir analitiniai duomenys pagal imperijos gubernijas per keletą metų buvo atspausdinti 119 knygų. Kauno gubernijos Vilkmergės (rusiškai Vilkomirskij, dabar Ukmergės – aut. past.) apskrityje viso surašyta 229,1 tūkstančiai gyventojų, o apskrities mieste Ukmergėje gyveno 13 532 žmonės, iš jų – 7 387 judėjai, 3 789 Romos katalikai ir 1 833 stačiatikiai. Šioje apskrityje buvusiame valsčiaus mieste Utenoje gyveno 3 251 žmogus, o pagal tikėjimą irgi daugiausiai buvo judėjų – 2 405 asmenys – bei 738 Romos katalikai. Utenoje daugiau buvo moteriškos lyties asmenų nei vyriškos, atitinkamai 1 730 ir 1 521. Aplink Uteną dar buvo keletas miestelių, kuriuose gyventojų skaičius viršijo 500. Svėdasuose surašyti 1 423 žmonės, tarp jų katalikų buvo daugiau nei judėjų – 61 proc. Vyžuonose atvirkščiai – iš 561 žmogaus 79 proc. buvo judėjai. Įdomiai išskirti Užpaliai – miestelyje 740 žmonių (judėjų 93 proc.), kaime 1 024 žmonės (Romos katalikai 88 proc.). (Ištrauka iš 1897 m. visuotinio Rusijos gyventojų surašymo Žibėčių I kaime lapo (LVIA, f. 768, ap. 1, b. 31, p. 474)

Gaila, kad dabartinės Lietuvos teritorijos surašymo pirminių dokumentų išliko labai nedaug, tiek Lietuvos, tiek kitose valstybėse esančiuose archyvuose. Dalį pirminių surašymo dokumentų galima rasti iš Ukmergės ir Novo-Aleksandrovsko (dabar Zarasų – aut. past.) apskričių, pavyzdžiui, tuometinių Vyžuonų, Alantos, Anykščių, Debeikių valsčių. Utenos valsčiuje yra surašymo blankų iš Sudeikių, Degulių, Papiškių, Utenos, Avižienių, Sirutėnų kaimo bendruomenių.

Kaimo bendruomenės (rusiškaicельскoе обществo – aut. past.) tai carinės administracijos, po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje įkurti teritoriniai vienetai įėję į valsčių sudėtį su taip vadinama valstiečių savivalda ir susirinkimuose išsirenkamais seniūnais. Rusijoje jos gyvavo nuo senų laikų, turėjo daugiau teisių – lyg sovietinių kolūkių prototipai. Viso Rusijos imperijoje jų priskaičiuota virš 100 tūkstančių, paskaičiuota, kad vidutiniškai vienoje buvo 95 namai su 300 vyrų, nors griežtai apibrėžto jų minimalaus ar maksimalaus dydžio nebuvo nustatyta.

Yra išlikę paties Utenos miesto Aukštalaukės, Bažnyčios (Kostiolnaja), Naujosios (Novaja) ir Pelkės (Bolotnaja) gatvių(Ištrauka iš 1897 m. visuotinio Rusijos gyventojų surašymo Žibėčių II kaime lapo (LVIA, f. 768, ap. 1, b. 32, p. 926), Pakalnių miestelio Utenos (Ucianskaja) gatvės ar kitų atskirų dvarų, kaimų ar vietovių surašymo blankai.

Vaizdumo dėlei, susipažįstant su tuo, kas buvo tada surašoma, iš išlikusių surašymo lapų galima nuodugniau panagrinėti vieno dabartinės Utenos apskrities kaimo situaciją. Apie Žibėčių kaimą, jo išskirstymą tarpukaryje į vienkiemius „Indrajos“ žurnale rašyta prieš porą metų (2022 m. Nr. 3). Tarp kitko atkreiptas dėmesys, kad Žibėčių I kaimas carinės Rusijos laikais susidėjo iš dviejų dalių: vakarinė priklausė Alantos (tarmiškai Aluntos, lenkiškai arba rusiškai Owanta – aut. past.) valsčiui, o kita rytinė dalis – Anykščių valsčiui. Be to, juk greta buvo ir yra Žibėčiai II, kuris vienkiemiais išskirstytas dar 1915 metais, kai buvo vykdoma iš Lietuvos kilusio Rusijos imperijos ministro pirmininko P. Stolypino sumanyta dvarų liustracijos reforma. Antrieji Žibėčiai vietinių tebevadinami Levaniškiu.

Žibėčiai I – aukštaičiai „iš pa Utenas“

Turime išlikusius tik Žibėčių I kaimo rytinės dalies, buvusios Anykščių valsčiuje, surašymo duomenis. (Ištrauka iš 1917 m. vokiško karinio topografinio žemėlapio, jame Žibėčiai II pažymėti kaip Leoniszki)

Ši kaimo dalis priklausė Pavlovo kaimo bendruomenei, į kurią dar įėjo link Leliūnų esantys kaimai – Diktarai, Gikonys, Kalveliai, Kampiniai. Kodėl Pavlovo?.. Gal panašus atvejis kaip su už Vilniaus prie Turgelių buvusia „Paulavos (Pavlovo) respublika“, kuriai vardą davė dvaro savininkas Povilas Bžostovskis.

Viso surašyta 9 šeimos su 55 gyventojais, gyventa mediniuose namuose dengtuose šiaudiniu stogu, deja, nėra duomenų apie jų turimą žemės plotą. Visi jie čia buvo valstybiniai valstiečiai (žr. Žibėčių II kaimo kapinės – aut. past.) katalikų tikėjimo, beveik visi čia gimę ir prirašyti, didžioji dalis nemokėjo skaityti.

Viktorija – Čia rek įdėti nuotr su tom kapinėm

Lietuviškos pavardės surašytos maždaug taip, kaip buvo girdimos, o vardai, be abejonės, surusinti: Antanas – Anton, Gabrielius – Gavrilo ir t.t.. Šioje kaimo dalyje surašytos trys Satkūnų šeimos. Kiekvienoj šeimynoj pradedama vardinti nuo šeimininko, paprastai žemdirbio arba kitos nurodytos profesijos:

– 52 metų Satkūnas Antanas, sūnus Antano, skaityti išmoko pulke. Su 33 metų žmona Anastazija, duktė Gabrieliaus, turėjo 3 dukras: 9 metų Sofiją, 3 metų Oną, 1 metų Leoną;

– 22 metų Satkūnas Jurgis, sūnus Izidoriaus, siuvėjas, surašymo metu gyveno Tifliso (Tbilisio – aut. past.) mieste, skaityti išmoko namie. Jo brolis Jokūbas 26 metų skaityti irgi išmoko namie, surašymo metu buvo Erivanės (Jerevano – aut. past.) gubernijoje, užrašytas lakėjumi (tai gali būti susiję tiek su tarnyste armijoje, tiek dvaruose liokajumi – aut. past.) Dar buvo 2 seserys: 24 metų Julija ir 17 metų Ona. Visų jų motina našlė Ona 61 metų buvo gimusi ne čia, o Ukmergės apskrityje;

– 26 metų Satkūnas Jokūbas, sūnus Jokūbo skaityti lietuviškai (taip ir pažymėta) išmoko namie. Su 22 metų žmona Julijona turėjo 2 mėnesių sūnų Fabijoną. Dar surašyta šeimininko motina 76 metų Kristina ir jos dukterėčia 26 metų našlė Uršulė Satkūnienė su savo vaikais – 8 metų Bronislovu, 6 metų Marjana, 4 metų Teofile ir 2 metų Veronika;

– 52 metų Motiejus Kurkis, sūnus Gabrieliaus, su 49 metų žmona Marjana, 20 metų dukra Apolonija ir 15 metų sūnumi Gabrieliumi. Prie šeimynos dar surašyti Alantos valsčiaus Skiemonių kaimo bendruomenėje gimę 30 metų siuvėjas Jonas Karvelis ir jo pameistrys 15 metų Juozas Jočepis;

– 73 metų Andrius Šaltenis, sūnus Juozo, su žmona 62 metų Ona ir jų sūnaus 33 metų Kazimiero šeima – 25 metų Petronelė ir vaikai – 6 metų Lucija, 4 metų Zofija, 2 metų sūnus Teofilius. Prie šeimynos dar surašyti 2 samdiniai: 21 metų Antanas Trumpa iš Alantos valsčiaus ir 30 metų Domicelė Gražienė iš tos pačios Pavlovo kaimo bendruomenės, taip pat nuo 4 metų akla tuo metu jau 40-metė Juozapota;

– 27 metų Juozas Matulionis, sūnus Povilo, su žmona 21 metų Anastazija bei 1 mėnesio sūnumi Liucijonu ir 14 metų seserimi Levona Matulionyte;

– 55 metų Stanislovas Rasikas, sūnus Motiejaus, kubilius, t.y. mokėjęs gaminti kubilus, su žmona 42 metų Ona, turėjęs 25 metų Motiejų, 18 metų Moniką, 3 metų Oną ir 11 mėnesių Antaną. Surašyta ir 83 metų jo motina Dorota;

– 33 metų Juozas Kisielius, sūnus Petro, skaityti išmokęs pulke, su 23 metų žmona Marijona bei sūnumis: 6 metų Jonu, 4 metų Antanu ir 1 metų Kazimieru;

– 73 metų Kazimieras Rymkevičius (vėliau jau vadintas Rinkevičiumi – aut. past.), sūnus Jono, ir jo dukra 30 metų Elžbieta su 12 metų nesantuokiniu sūnumi Petru. Šeimininko sūnus atsargos kareivis Jonas 41 metų, surašymo metu dirbo kitur – Ukmergės apskrityje.

Žibėčiai II – sentikių kaimas

Iš išlikusių duomenų yra galimybė peržiūrėti irgi Anykščių valsčiuje buvusių Žibėčių II kaimo gyventojus.

čia rek įdėti ir parašyti prierašą: Žibėčių I ir II kaimų laukai, priekyje buvusi pieninė (vaizdas iš drono)

Tai – sentikių kaimas, jame ir dabar yra senos, bet dar veikiančios kapinės. Kada čia atsikėlė sentikiai, tiksliai nėra žinoma, manoma, kad tai galėjo būti XIX amžiaus viduryje. Data gali būti ir ankstesnė, juk sentikiai, kaip religiniai bėgliai, iš Vakarų Rusijos pradėjo bėgti į LDK žemes kur kas anksčiau, dar prieš kelis šimtmečius.

Viso Žibėčių II kaime surašyta 11 šeimų su 65 gyventojais, visi jų namai irgi buvo mediniai su šiaudiniais stogais, visi gyventojai buvo valstybiniai valstiečiai ir sentikiai, taip pat beveik visi čia gimę, prirašyti ir nemokėjo skaityti. Įdomu, kad buvo net po keturias Saveljevų ir Rancevų šeimas. Surašymo lapuose šeimininkų tėvavardžiai užrašyti ne kaip rusams įprasta pvz. „Ivan Aleksejevič“, o „Ivan Aleksejev“:

• Epilogas

Jei pažiūrėtume į po 30 metų buvusį Žibėčių I kaimo išsiskirstymą į vienkiemius, čia buvo likę dauguma 1897 m. surašytų žmonių ar jų palikuonių, tik Kisielių ir Rasikų jau nebebuvo. Ten pat minėtame Žibėčių II kaime liko besiribojantys Saveljevai, Rybakovas, Zablotiškio vienkiemyje besiribojo ir vieno iš Rancevų žemės.

Kas dar ?.. Iš kaimyninių vietų išliko Voversių kaimo, tuo metu buvusio Alantos valsčiaus Gurapolio kaimo bendruomenėje, surašymo duomenys. Čia gyveno Atkočiai, Karveliai, Puodžiai, Ažubaliai, Juočepiai, Satkūnai, Kvikliai… Kai kurių pavardės paminėtos ir aukščiau.