42-ajame „Utenos dienos“ numeryje spausdinome Ramūno Baltakio pasakojimą. Šį kartą trumpam vėl grįžtame prie šio Kišūnų ūkininko pasakojimo. Vyras paporino apie savo senelį balandininką, kaimo vietovardžius ir pokarį. Pateikiame ir jo tėvo prisiminimus apie tėviškę.
Neiškeitęs balandžių į nuotaką
Pasak R. Baltakio, jo senelis turėjo daug balandžių, mainydavosi jais su kitu kaimo balandininku Viktoru Pajeda. Jis nežino, iš kur senelis gavo balandžių ir kada jais susidomėjo, tačiau tai turėjo būti anksti, nes močiutė anūkui pasakojo, kad jo senelis kartą piršlėm nuvažiavo į Svėdasų kraštą. Ėmė girti savo karvelius. O mergina pasakė: „Prie manęs karvelių nebus, aš juos sutvarkysiu.“ Tai išgirdęs jaunikis tą patį vakarą pasiėmęs piršlį (nelikęs nakvoti) ir išvažiavęs.
Pašnekovas dar mažas buvo, bet atsimena klojime buvus šių paukščių gūžtų. Senelis mirė anksti, vos sulaukęs penkiasdešimties. Po jo mirties balandžių niekas nebeprižiūrėjo, sūnus užkalė landas ir šie po kiek laiko išskrido kas kur. Kažkiek paukščių paėmė Albinas Gražys iš gretimų Vanagiškių.
Uždegtas durpynas ir „prancūziškas“ upeliukas
Netoli Baltakių sodybos tekantį upelį, kurį Danė Darulienė (Regalaitė) praeitame straipsnyje įvardijo kaip Serbentojų, R. Baltakys su kaimynais Palskiais būdami vaikai kažkodėl pavadino Paryžiumi.
Iš nasvaitiškio Jono Vitkaus sužinojo, kad pelkė prie Palskių (buvusių Drūsių namų) vadinama Samanyščiu. Pelkė turėtų būti išlikusi, nes ta kelio pusė, anot ūkininko, visai nebuvo melioruota. Iš pelkės išteka ir Paryžius-Serbentojus.
Netoli Samanyščiaus yra „toks krūmas“, kaip ir raistelis, vadinamas Drūsio Išdegėla. Kažkada Drūsis „sausoj vasaroj“ buvo uždegęs durpyną ir toje vietoje išdegė duobė.
Vaikų nevaikiški pašaudymai ir slidus ūkininkas
Prie Drūsio Išdegėlas išlikusi ir partizanų bunkerio duobė. Bunkeris, anot R. Baltakio buvo naudojamas greitai priebėgai, jame nuolat negyventa. Bunkeris priešo taip ir nebuvo išaiškintas. Kalbėjo, kad Balbata (slėptuvė buvo jo žemėje) per naktį „pagadino arklį“ – t. y. bunkeris buvo iškastas ir žemės išvežtos per naktį.
Bronius Sirvydis iš Nasvaičių R. Baltakiui sakęs, kad kitoje kelio pusėje kažkuriame miškelyje partizanai turėjo kaip ir ginklų sandėlį. Kartą vaikai rado kažkokių sprogmenų ir sprogdino juos. Išgirdę ar sužinoję apie šaudymus, kitą dieną miškelį krėste krėtė skrebai ar (ir) kareiviai. Vaikai yra ne tik vos nenukentėję nuo tokių pavojingų žaidimų, bet ir nuostolių pridarę. Balbatos tvarte turbūt pataikė laužą užkurti ant kokio sprogmens, nes tas sprogo. Laimei, niekas nenukentėjo. B. Sirvydis yra pasakojęs, kad Pladiškėse (dabar – Plaviškės) ar kažkur toje pusėje radę sprogmenį vaikai įkišo jį į vamzdį ir degino. Sprogmuo iššovęs ir sutrupinęs tvartelį.
Anot R. Baltakio, partizanų bunkerių yra buvę Šarkių kaimo Aukštuolaj. Buvęs bunkeris ir Marganavičiaus klojime. Pašnekovo manymu, šis stambus gretimų Nasvaičių ūkininkas greičiausiai „kabino makaronus ir vieniems, ir kitiems ant ausų“, iš pasakojimų neretai sunku būdavo spręsti, kur tiesa, o kur pramanai. Buvo kalbama, kad jis žinojęs visus apylinkės bunkerius. Taip pat buvo žinomas atvejis, kai Marganavičius, užėjęs Užpaliuose pas kažkokią bobulytę, ėmęs garsiai girtis: „Tai apmoviau skrebus!“ Bobulė tranko kumščiu jam per nugarą: „Durniau, patylėk, ką čia kalbi?!“ – už sienos kambarį nuomojasi rusų leitenantas… Iš Petro Kemeklio ir Jono Kemeklio (buvusių partizanų) R. Baltakys yra girdėjęs, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę šie archyvuose surado dokumentus, patvirtinančius, jog tiek Marganavičius, tiek Kišūnų Daukus buvo KGB agentai. Jie abu anksti iš kaimo pasitraukė į miestą.
Iš kaimo išeiti nenorėjo
R. Baltakio tėvas Jonas Baltakys teigė, kad anksčiau Kišūnuose buvo galima suskaičiuoti daugiau nei 20 kiemų. Ne vienas pasiėmė iš melioracijos pinigus ir išsikėlė, o pašnekovas sakė nenorėjęs palikti sodybos, nes miestas jam nepatinka, o kaime klėtį perkėlė, pusę namo perstatė, susirentė tvartelį…
Pasak vyro, Balbatos buvo didelis vienkiemis, taip pat ir Masiulio. Jie abu buvo stiprūs ūkininkai. Masiulis turėjo vieną dukrą, kuri ištekėjo už Daukaus. Vėliau, kai kaime prasidėjo kolektyvizacija, jie išsikraustė į Vilnių, o namai ėjo iš rankų į rankas. Balbata pardavė namus ir išsikraustė į Svėdasus (Anykščių r.), ten ir mirė. Jo žemė dabar užsodinta mišku.
Pasak J. Baltakio, į kolūkius stoti vertė. Jo tėvas šios duonos ragavo neilgai – mirė 1951 metais (buvo labai ne prie sveikatai), sūnus buvo dar tik paauglys. Teko jam kolūkyje dirbti su arkliais, laikydavo ir šerdavo juos Balbatos tvarte.
Tas klastingas gazelis…
J. Baltakys gimė 1934 metais, tačiau, vengdamas armijos, vienais metais pasijaunino. Naujokų šaukimo komisija tikrino ne tos bažnyčios metrikus, todėl duomenų ir nerado. O į armiją jaunuolio neėmė, nes dar vaikystėje jis apdegė. Tai buvo jau po karo, mama pylė žibalą į gazelį, o šis buvo be stiklo, tad karštas skystis apipurškė vaikui rankas, veidą, galvą… Į ligoninę ketvirtoko nevežė, nes labai prastas kelias buvo. Vilgė žaizdas aliejais. Vėliau pašnekovą gydė Vilniuje – ėmė nuo pilvo odą ir dėjo ant veido. Sugijo neblogai, nors randų liko.
