Kišūnai (Užpalių sen.) – tai kaimas pusiaukelėje tarp Vilučių ir Nasvaičių (Nosvaičių). Šiuo metu su šeima kaime nuolat gyvena tik ūkininkas Ramūnas Baltakys. Anot vyro, anksčiau Kišūnuose būta 17–18 sodybų, kurių dalis dabar gyvenamos tik vasarą, kai kurios tuščios, o kai kurių ir ženklo nelikę.
Pinigų neturėję „prasikaltėliai“
R. Baltakio senelis iš motinos pusės buvo kilęs iš gretimo Vygėlių kaimo. Jis anūkui pasakojo, kad Baltakių sodyba čia stovi „iš senų laikų“, yra senesnė už patį Kišūnų kaimą ir buvo viena iš sodybų eilės, besitęsusios nuo Tatuoliškių. Iš eilės nuo to kaimo ėjo Masiulio, Žukausko, Regalo, Baltakio, Gaigalo, Drūsio ir kito Masiulio ūkiai, turėję po 6–7 hektarus. Senelis sakęs, kad senais laikais buvęs žemės sutikrinimas. Nuo žemės kiekio reikėjo mokėti ir atitinkamus mokesčius. Ši eilė negalėjo susimokėti, todėl jiems paliko po nedaug žemės, o kitą atidavė Kišūnams, kur atsirado stambesnių ūkių. Mažažemius vadino pribuišiais, „prasikaltusiais“, o jų gyvenamąją vietą – Kišūnėliais.
Paltis, kurios neužteko ir petelnei suvilgyti
Anot R. Baltakio, vasarą kaime gyventojų pagausėja. Buvusi Drūsių sodyba jau seniai priklauso Palskiams. Jonas Pajeda pardavė savo sodybą tokiam Pačevui iš Kauno. Repšys nupirko sodybą iš Sotniko (šis ją turėjo labai trumpai), prieš tai gyveno Vanagai, Masiuliai–Daukai. Yra ir Viktoro Pajedos sodyba, stovinti tuščia laukuose. Jis turėjo žirgą, treniruodavosi ir jį tėvas veždavo į Dusetų lenktynes. Ne vienas savininkas keitėsi, tad ir neaišku, kam ji dabar priklauso. Tuščia pamiškėje stovi ir buvusi Juodelės sodyba. Kai kurių sodybų visai nebelikę, kaip pavyzdį galima paminėti dabar naujojo kelio vietoje stovėjusį geltoną Sirvydžių namą, kurį R. Baltakys dar atsimena.
Pasak pašnekovo, plati Remeikių giminė nuolat nebegyvena, bet vasaroja „pilnu tempu“, jų ten susirenka „daug ir tirštai“. O kaime anksčiau Remeikių buvo bent kelios šeimos. Vienas Remeikis, dėl nebūtų istorijų kūrimo žmonių vadintas Melagiumi, gyveno beržyne už Kišūnų mokyklos. R. Baltakys šio žmogaus jau nebeatsimena, o jį patį, kai buvo vaikas, tėvai veždavo pasaugoti šio žmonai (vaikų darželio tada apylinkėse nebuvo). Kiek pašnekovui teko bendrauti su senesniais kaimo gyventojais, visi Melagių minėjo, buvo „kaimo įžymybė“. Štai kartą jis sako: „Šindi, man atroda, lis. Buvau unt gryčias užlipįs – didžioji paltis visa rasota.“ O žmona atitaria: „Aš nė maža gabaliuka neturiu petelnei suvilgyt!“ Vienas traktorininkas, Juza Putrimas, sakė, kad po darbo pas Melagių palikdavo traktorių, o kitą rytą vėl iš čia pradėdavo darbą. Prieš išvažiuodamas į lauką, kiek pašnekėdavo su šeimininku, ir ta šneka taip pakeldavo nuotaiką, kad to kartas nuo karto sau nusijuokdavusiam darbininkui užtekdavo visai dienai.
Raitelių nešamas kalvis
R. Baltakiui tėvas pasakojo, kad jo senelis Kazimieras Baltakys buvo vienintelis kalvis apylinkėje. Turėjo molinę kalvę. Jis mirė 1914 metais, o jo mirtis nebuvo sava. Kazokai pavogė Nasvaičių Dabregos arklį, o kadangi šis buvo supančiotas, atsivarė jį pas K. Baltakį. Liepė kalviui nukirsti grandines. Negana to, liepė gripu sergančiam vyrui parodyti kelią į Vilučius. Du raiteliai pagriebė kalvį už parankių ir nešte nunešė. Atgal K. Baltakys kažkaip sugebėjo grįžti pats. Bet tuoj ir numirė. Apie šį įvykį provaikaičiui pasakojo Jurgis Pajeda, kuris būdamas mažas vaikas matė, kaip kazokai nešė kaimo kalvį. Nežinia, kodėl prosenelis buvo palaidotas Duokiškio bažnyčios šventoriuje. Yra ir akmeninis kryžius, dar įskaitoma ir pavardė. Ten galbūt palaidota ir jo žmona. Apie šį kapą R. Baltakiui papasakojo tetos.
Akmeninis šulinys ir aikštingi kolūkiečiai
Pasak R. Baltakio, vienas Baltakių namo galas turbūt atvežtas iš Roblių (Rokiškio r.) 1964 m. Tada kaimynas Drūsis, pamuraukų meistras, skaldė akmenis ir mūrijo pamatą. Kitas galas siekia gerokai senesnius laikus. Griaunant kamarą buvo rasta ir 1826 m. data.
Senoji troba buvo dengta šiaudais. Vainikai kelti. Darbus apie 1960 m. atlikti padėjo nuo valdžios besislapstantis žmogus.
Prie namų yra senas akmeninis šulinys. Tiesa, ant viršaus užridentas gelžbetoninis ritinys, jo pagrindą R. Baltakys apibetonavo, kad į vidų nebėgtų rudas pavasario polaidžio vanduo. Tiesa, betonas visiškai paviršinio vandens nesulaiko, tačiau palaipsniui vandens kokybė pagerėja. Veleną pritaisė jo tėvas, anksčiau jo nebuvo – vandenį semdavo gal šešių metrų kartimi su čvieku jos gale (kartis buvo pritaisyta gulsčia prie namo sienos). Tirdami vandens kokybę laborantai stebėjosi, kad vanduo turi labai mažai nitratų ir itin daug geležies.
R. Baltakiui sakė, kad gretimuose Nasvaičiuose yra užkastas akmeninis šulinys, nors sodybos toje vietoje jau nebėra. Bronislovas Dabrega dar žadėjo atsikasti tą šulinį, tačiau nebesuspėjo.
Anot pašnekovo, į gyvenvietę kolūkis kolūkiečius turėjo kelti atsargiai, kitaip šie iškart išeidavo į miestą (miestelius). Taip į Svėdasus (Anykščių r.) išsikėlė Vytautas Balbata iš Kišūnų, Jonas Vitkus iš Nasvaičių, į Kamajus (Rokiškio r.) – Juodelė iš Kustų. Ir pašnekovo tėvas sakė, kad jei jau keltis, tai tiesiai į miestą, o ne į gyvenvietę. Jau namai buvo apmatuoti nugriovimui, tačiau tėvas nusprendė nepadėti galutinio parašo, o pirmininkas Liudas Prascevičius ir nevertė, būgštaudamas, kad vairuotojas ir visai pabėgs.
Ar tai buvo Kraujelis?
Šią istoriją R. Baltakiui pasakojo Vilius Vaičius iš Vilučių, o šiam – toks zootechnikas. Pastarasis senais laikais (apie 1960 m.) dirbo kažkokiame kolūkyje tarp Užpalių ir Vyžuonų (jis vėliau buvo panaikintas). Važiavo jis su kolūkio pirmininku prie Pakalnių (Leliūnų sen.). Vežė vairuotojas viliuku. Užvežė kažkokią babulką, užėjo gryčion, pasiėmė butelį, sako, išgersim. Ir įeina vyras su automatu, užsikišęs už diržo granatą. Sako: „Man reikia vairuotojo.“ Pirmininkas parodė į vairuotoją, tas išėjo ir su ginkluotu vyru išvažiavo. Greitai grįžo, nes kiek pavėžėjus ginkluotasis kažkokioje tarpukalnėje vairuotoją paleido, o pats sau nuėjo. Kai vairuotojas grįžo atgal, arielkos svečiai nebegėrė, iškart išmovė. Zootechnikas V. Vaičiui prisipažino, kad apie tą nutikimą papasakojo pirmą kartą (jau nepriklausomybės laikais) nuo to įvykio.
