Mikėnai (Užpalių sen.) – visai greta Kušlių, važiuojant link Vilučių. Kaimo vienkiemiai išdraskyti melioracijos, tad jis nebe toks platus. Šiuo metu ne vieni namai tušti, į juos ir vasarotojai ne visada atkeliauja. Nedaug ir senbuvių, o štai Mikėnuose gimusi ir augusi Vanda Gaučienė (Vanagaitė) gyvena Vilučiuose. Moters vaikystė prabėgo prie šalia tėviškės stūksojusio Stadalių dvaro, su kurio gyventojais ji buvo pažįstama, o apie senesniuosius jai pasakojo mama, senelė.
Kartais negerai ir kai mokykla per arti…
V. Gaučienė (gim. 1941 m.) pasakojo, kad jos senelis Jurgis Vanagas į Mikėnus atėjo iš Vilučių. Atėjo gyventi pas tokius lyg ir vaikų neturėjusius Mierkius, o žmoną Konstanciją Remeikytę paėmė iš visai netolimo kiemo. Vanagai valdė 18 hektarų žemės, turėjo ir vieną hektarą Kušlių miško. Beje, tik keli mikėniškiai turėjo po hektarą, kiti – po 50 ar mažiau arų.
V. Gaučienė lankė mokyklą pas Balį Masiulį, gyvenusį kaimynystėje. Čia daugiausia ėjo Mikėnų, Kėpių ir Kušlių kaimų vaikai. Norint patekti į mokyklą, tekdavo pereiti per Nasvę. Tik pavasarį tai būdavo nelengva, nes ištvinusi upelė paskandindavo ir medinį tiltą. Pašnekovės tėvas prireikus kai kam duodavo arklį perjoti kiton pusėn – perjojusysis arklį paleisdavo atgal. Pašnekovė pasiguodė, kad blogai buvo tai, jog namai per arti mokyklos. Tik išėjai iš mokyklos – ir reikia skirtis su draugais, o juk taip linksma visiems krūvoje eiti!
Po pradinės septynmetę lankė Kišūnuose (Užpalių sen.). Ten stovėjo didelis dar caro metais statytas medinis namas, dengtas blėku. Mokykloje buvo mokytojų kambarys, čia gyveno ir sargas su šeima. Mokytojų buvo daug (Braškaitė, Urbonaitė, Bukelskis, Pakalnis ir kt.), kai kurie gyveno Vilučiuose pas žmones „ant buto“. Sirvydienė mokė pradinukus, Sirvydis buvo direktoriumi.
Kur tėvas lankė mokyklą, moteris nežino, tačiau nors jis baigė tik du ar tris skyrius, jos teigimu, buvo gabus. „Močiutė našlė liko, vyras anksti mirė, paliko su keturiais mažais vaikais, tai kur jau ten į mokslus leis…“ – priežastį nurodė V. Gaučienė.
Mišparų gaisras
V. Gaučienė pasakojo, kad toje vietoje, kur į dangų stiebiasi visai neseniai atnaujintas kaimo kryžius, stovėjo jos motinos sodyba. Penkiasdešimt kelintaisiais (pašnekovė buvo dar nedidelė ir jiems, vaikams, tėvai neleido eiti artyn) ji sudegė. Ugnis sunaikino namą, klojimą, pjauto medžio klėtis, pieninę kieme, kur pašnekovės mama iš kaimo gyventojų supirkinėdavo pieną. „Visur šiaudiniai stogai tada buvo – degantys gniužulai skrenda nuo vieno pastato ant kito ir iškart dega… O molinis tvartas (vėliau jame kolūkis veršelius laikė, bet nuo nepriežiūros pastatas sugriuvo – aut. past.) buvo lentelėm dengtas, tai ant jų pylė vandenį ir jis nesudegė“, – kalbėjo moteris. Kitapus kelio sudegė ir Latvėno trobesiai. Liko tik nuošaliau, kitoje kelio pusėje, stovėjęs klojimas. Iš viso ugnis pasiglemžė aštuonis pastatus. Nuo ko kilo gaisras, taip niekas ir neišsiaiškino, tačiau galimai tai galėjo būti vaikų neatsargaus elgesio su ugnimi pasekmė – tuo metu daug suaugusiųjų buvo išvažiavę į mišparus.
Nors nuo Latvėno sodybos medinis kryžius stovėjo kiek atokiau, bet užsiliepsnojo nuo karščio. Po nepriklausomybės kaimas susidėjo, ir naujas kryžius buvo atstatytas kitoje kelio pusėje.
Medinį kryžių V. Gaučienė atsiminė buvus ir prie tilto (prie to pačio, per kurį pašnekovė eidavo į mokyklą arba tėvai važiuodavo į Užpalius) per Nasvę.
Dar vienas kryžius po nepriklausomybės atsirado kitų Vanagų kieme.
Maro metų vaikeliai
Pašnekovės močiutė K. Vanagienė sakydavo, kad Mikėnų kapinėse palaidota labai daug „maro metų vaikelių“. Tuomet maras ėjęs ruožais ir viską nušlavęs.
Žmonės kalbėję ir apie švedų kareivių kapus, kai kolūkis iš čia veždavo žvyrą, mėtydavosi žmonių kaulai. Būta čia ir partizanų kapų (juos vėliau perlaidojo Užpaliuose).
Iš vaikystės mikėniškė atsiminė kryžavas, kai žmonės nešdavo per kaimą kryžių, kapinėse giedodavo.
Prie Pirmosios Komunijos V. Gaučienė priėjo Užpaliuose. Ją mokė kunigai Kairys ir Strazdelis.
„Vienas kunigas buvo piktas. Bažnyčioje vaikų susirinkdavo daug ir, būdavo, kai paleidžia, durys ir užsikiša. Tada reikėdavo sugrįžt, atsisėst į suolą ir išeit gražiai“, – šypsojosi moteris pasakodama apie dvejų metų „poterių mokslus“.
Pečiuje kepti blynai ir grūdų grūstinys
Anot pašnekovės, pusryčiams dažniausiai valgydavo pečiuje keptus blynus. Miltinius, kuriuos dažydavo į kopūstų, bulvių dažinį. Maistą pietums gamindavo ryte ir palikdavo šiltai stovėti pečiuje, atsiradus dujinėms viryklėms, maisto gamyba kiek pakito.
Per šventes patiekalai būdavo kitokie nei kasdieniai. Pavyzdžiui, per Kūčias gamindavo grucę. Piestoje pakaustytu grūstuvu grūsdavo padrėkintus kviečius, kad jie nusivalytų nuo grūdo lukšto. Tada nuplaudavo, padžiovindavo – ir viršus, luobelė nudulka. Tada su saldžiu vandeniu valgoma. Kartais dedama aguonų. „Nelengvas darbas“, – pripažino moteris, dar užpraeitas Kūčias grūdusi grucę.
Vištomis kvakšintys vokiečių kareiviai
Pašnekovei mama pasakojo, kad 1941 metais, kai užėjo vokiečiai, prie Nasvės būta švarių sodželkų, prie kurių kareiviai gulinėdavo, prausdavosi. Prašinėdavo iš Vanagų kiaušinių, o kai šie apsimesdavo nesupratę, kareiviai atsitūpę vaizdžiai kvakšėdavo, imituodami vištas.
Karas Vanagų namų nepalietė, nors galėjo jų ir visai nelikti. Sodyboje buvo apsistoję keli vokiečių tankai, o miške apsikasę lindėjo rusai. Vanagai su kaimynais (būta ir pabėgėlių) slėpėsi savo akmeniniame rūsyje. Pašnekovė atsiminė, kad tada ją, vos kelių metų mergaitę, kažkodėl nenorėjusią eiti į rūsį, ten nutempė tėvų samdinė. Laimei, susišaudymas neįvyko – vokiečiai pasitraukė.
Atsiminė moteris ir partizanus, ir skrebus. Beje, „partizanų vardu buvo ir taip grobikų“. Pavyzdžiui, mama užsakė pas batsiuvį aulinius batus, tai atėjo vakare ieškoti tų čebatų, bet nerado… Skrebai buvo bjaurūs tuo, kad jiems reikėdavo valgyti gaminti. Kartą jie tardė tėvą, užnešė buože per pečius už tai, kad nieko… nežino. Kitą kartą po susišaudymo su miškiniais atvedė arklį atpažinti. Tėvas pažino, kad gyvulys iš tolimesnio kaimo, bet neprasitarė nė tiek, tik tarstelėjo, kad Mikėnuose niekas tokio arklio neturi.
