ProjektaiGenovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“
2017 balandžio 19, Trečiadienis 11:10

Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 9 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

Mama – gabi siuvėja

Paklausta, kada į jos gyvenimo duris pasibeldė kūryba, pašnekovė sakė, kad, kaip ir dauguma tapytojų, piešimu susižavėjo dar vaikystėje. Tautodailininkė tikino ir šiandien gerai atsimenanti savo pirmą ryškų apdovanojimą, kurio sulaukė būdama vos dešimties. Gabi mokinė anuomet populiaraus žurnalo „Žvaigždutė" redakcijos skelbtame konkurse laimėjo prizinę vietą – jos piešiniai buvo išspausdinti minėtame leidinyje, o pašto dėžutę pasiekė žadą atėmęs siuntinys, pilnas knygų bei iki tol neregėtų kanceliarinių priemonių.
Felčeriu dirbusio tėvo anksti netekusi G. Adiklienė gyveno su siuvimo adatą puikiai valdžiusia mama, kurios kasdienis darbas buvo kepti duoną. „Kai grįžusi po naktinės pamainos kepykloje mama žadindavo mane į mokyklą, nuo jos plaukų ir rankų, kuriomis minkydavo tešlą bei formuodavo kepalėlius, sklisdavo duonos kvapas, – maloniais prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Mama visą gyvenimą apgailestavo, kad nesimokė siuvėjos amato. Ji siūdavo man sukneles, sijonėlius, po Kalėdų eglute kasmet pasodindavo nuostabaus grožio skudurinę lėlę, papuoštą rankų darbo skrybėlaite, prijuoste, batukais. Nors žinojau, kad tai ne Kalėdų Senelio, o mamos darbas, visuomet labai džiaugdavausi šia dovana."
G. Adiklienės giminėje būta ir daugiau meniškos prigimties žmonių. Ji ir šiandien prisimena kalvio plaktuku mosuodavusio senelio nukaldintais apkaustais puoštą senovinę kraičio skrynią, namuose turi išsaugojusi močiutės, kuri buvo laikoma geriausia kaimo audėja, austų rankšluosčių.

Vaikystė – teatre

Dideliame mieste augusi kūrėja prisiminė, kad vaikystėje kone kiekvieną savaitgalį važiuodavo pas mamos seseris ar krikštatėvį į kaimą, kur talkindavo nudirbti įvairius žemės ūkio darbus. Bene labiausiai jai patikdavo girdyti veršelius, kurių būdavo labai gražios akys. Mergaitė rūpindavosi viščiukais, persisvėrusi per gardą valandų valandas galėdavo žiūrėti į mažyčius paršelius. Veikiausiai todėl G. Adiklienės paveiksluose šiandien dažnai vaizduojamas kaimo gyvenimas – kasdieniuose darbuose paskendę žmonės, senos trobos, gyvuliai. Ant Nevėžio kranto gyvenusi menininkė šypsodamasi atskleidė, kad būdama šešerių ar septynerių metų jau mokėjo plaukti, mat tetos vaikai dažnai ją įmesdavo į upę. Moteris stebėjosi, kaip jiems, niekieno neprižiūrimiems nutrūktgalviams, pavykdavo išvengti traumų.
„Mano vaikystė buvo labai linksma. Pokario metais, kai toli gražu ne kiekvienas turėdavo valdišką darbą, mamos sesuo dirbo valytoja tuomečiame Panevėžio dramos teatre. Ji dažnai nusivesdavo ten mane, mano bendraamžę pusseserę ir jaunesnį pusbrolį, – į vaikystės metus sugrįžo G. Adiklienė. – Mes su didžiuliu pakylėjimu rinkdavome iš po kėdžių bilietus ir kitas šiukšles, nešiodavome dekoracijas. Teatro bufeto barmenas vaišindavo mus per specialaus aparato filtrą kelis kartus „pervaryta" kava, kuri būdavo supilta į šešiabriaunę stiklinę ir labai skaniai kvepėdavo." Anot pašnekovės, laikais, kai retas vaikas įstengdavo susimokėti už bilietą į teatrą, ji spektaklius stebėdavo tyliai stovėdama užkulisiuose – lietuvių liaudies pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių" ekranizaciją matė daugiau kaip 10 kartų. Teatre užaugusi G. Adiklienė šiandien mėgsta apsilankyti režisieriaus Šarūno Kunicko vadovaujamo Utenos kultūros centro mėgėjų teatro „Žaliaduoniai" pasirodymuose.

Sunku nekopijuoti

Baigusi mokyklą pašnekovė norėjo stoti į anuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tačiau tokiam jos žingsniui griežtai nepritarė artimieji. Tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas) baigusi pašnekovė įgijo ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją. Sparčiai augant miestams ir it grybams po lietaus dygstant vaikų lopšeliams-darželiams, auklėtojo profesija buvo labai paklausi. Pasiteiravus, kokie vėjai ją atnešė į Uteną, G. Adiklienė sakė, kad iš Pasvalio rajono kilęs jos vyras Kazimieras prieš beveik penkias dešimtis metų gavo paskyrimą dirbti šiame mieste. Jis buvo inžinierius silpnasrovininkas – rūpinosi, kad privačiuose būstuose ir įstaigose veiktų telefono ryšys.
47-erius metus pedagoginei veiklai paskyrusi kūrėja įsitikinusi, jog vesti mažuosius kūrybiniu keliu yra kiekvienos auklėtojos pareiga, tad nenuostabu, kad jos ugdyti darželinukai nuolat dalyvaudavo įvairiuose šalies bei rajono konkursuose, kur neretai pasiekdavo aukštų rezultatų. G. Adiklienės manymu, išmokti piešti lemta toli gražu ne kiekvienam – daliai vaikų (ypač tiems, kurių arkliukas – tikslieji mokslai) sunkiai sekasi skirti spalvas. Pašnekovė sakė, kad turi gerai išlavintą regimąją atmintį, kuri kartais jai pakiša koją – būna sunku nepradėti kopijuoti parodose matytų kitų dailininkų darbų. Tačiau yra ir pliusų – ilgametė pedagogė, vos pažvelgusi į akis, nesunkiai atpažįsta savo buvusius auklėtinius, kurių vaikystė jau seniai baigėsi.

Išėjo nesulaukęs...

G. Adiklienės kūrybinė biografija – plati ir spalvinga. 2005-aisiais ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, po metų pelnė meno kūrėjo statusą. 2008 metais prisijungė prie plunksnos brolių įstodama į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, ne vienus metus dalyvauja Utenos literatų klubo „Verdenė" veikloje. Meniškos sielos uteniškės kraityje – kelios dešimtys personalinių ir bendrų kūrybos darbų parodų, pačios iliustruota poezijos knyga „Pabūkite su manimi" bei prozos knygelė vaikams „Šypsena vaikystei", į kurią sudėtos smagiausios darželinukų istorijos. G. Adiklienės kūrybos darbai buvo eksponuojami kaimyninėse Lenkijos bei Rusijos valstybėse, tolimojoje Argentinoje. 2013 metais kasmetinėje konkursinėje dailininkų primityvistų parodoje Monikai Bičiūnienei atminti jai paskirta garsios Lietuvos primityviosios dailės atstovės sūnaus Rimo Zigmo Bičiūno premija, 2014 metais regioninėje „Aukso vainiko" konkursinėje parodoje – pirma vieta ir premija. 2016 metų pradžioje visuomenei buvo pristatytas ilgai brandintas tautodailininkų Adiklių šeimos kūrybinis albumas, kurio sutiktuvių molinių švilpynių meistras Kazimieras Adiklis, į amžinybę iškeliavęs 2015-ųjų vasarą, deja, nesulaukė.

Keliauja po pasaulį

Kartais iki pat sutemų teptuko iš rankų nepaleidžianti G. Adiklienė, savo darbus pristatanti internetinėje parduotuvėje, sakė, kad jos ryšys su sutuoktiniu buvo ypač stiprus. Pora kartu užaugino sūnų Gintarą (48 m.), kuris, anot mamos, yra užkietėjęs medžiotojas, ir žvejoti bei grybauti dievinančią dukrą Liną (39 m.), sulaukė penkių anūkų.
Kadaise Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, kuris yra vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, besižavėjusi tautodailininkė šiandien domisi autoriais, kurių darbuose, jos teigimu, nestinga konkretumo.
Veikli ir energinga 70-metė nė iš tolo neprimena pagyvenusios moters – ji dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, aktyviai keliauja. Neseniai iš Jungtinių Arabų Emyratų parskridusi G. Adiklienė jau dėlioja kelionės į Kanarų salas planus. Kūrėja net šešis kartus lankėsi Turkijoje, viešėjo Maroke, Tunise, Egipte, Izraelyje, Graikijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir kt. Kone pusę pasaulio apkeliavusi G. Adiklienė šypsodamasi sakė, kad būtų visai smagu bent trumpam sugrįžti į alkaną ir basą pokario laikų Panevėžį, kuriame prabėgo jos nerūpestinga vaikystė.

Vytauto Ridiko nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

  • Rankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas

    Paklausta, kokios srities talentą gludina, tobulina ir jo vaisiais džiugina aplinkinius, uteniškė Birutė Valiukienė neslėpė: „Ko tik nesu dariusi..." Namų sienas puošiantys paveikslai išduoda, kad daugiausia laiko moteris skiria tapybai, o iš spintos traukiami drabužiai, papuošalai, stalus puošiantys nėriniai patvirtina, kad valandų nepagailėta ir kitoms veikloms. Apie save ir savo pomėgius menininkė papasakojo „Utenos dienos" skaitytojams.

  • Laura Leišienė – vagišius tramdanti kūrėja

    Trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“ (Nr. 13) žurnalistė Jurgita Pavilonienė pristatė Molėtų rajone, Kanapelkos kaime, gyvenančią dailininkę mėgėją Stasę Leišienę. Šįsyk Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie jos marčią Laurą (Lunytę) Leišienę, kurios rankoms paklūsta medis. Vieno iš Molėtuose veikiančių prekybos centrų saugumu besirūpinančios ir su ilgapirščiais nuolat kovojančios jaunos (26 metų) moters vizitinė kortelė – medinės medžioklės trofėjų lentelės. Ir nėra ko stebėtis – vaikystėje pašnekovė drauge su šviesaus atminimo tėčiu leisdavosi į nuotykių kupiną medžioklę, kur atlikdavo varovo vaidmenį.

Reklama

 

Reklama

Reklama

DPC_250x250

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:484
Vakar apsilankė:8602
Šią savaitę apsilankė:9086
Šį mėnesį apsilankė:246406
Viso (nuo 2015-02-16):5578465
Šiuo metu naršo:
89
2017-06-27