ProjektaiAlvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“
2017 kovo 27, Pirmadienis 09:53

Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“
  • 4 foto

Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

 

Darbšti šeima

A. Žemaitienė, paklausta, kada pradėjo piešti, pravėrė tėviškės duris. Tiesa, tik prisiminimuose. Bet tai nesutrukdė iš naujo pasivaikščioti vaikystėje likusiais takais, prisiminti brangius žmones. „Užaugau Šikšnių kaime (Daugailių sen.). Mūsų buvo penki – du broliai, kurie jau išėjo anapilin, ir trys seserys, – pradėjo pasakojimą dailininkė. – Tėtis buvo „gramatnas“ žmogus. Keturias klases baigė Gačinoje (Sankt Peterburgo sritis, Rusija), kur tuo metu gyveno visa šeima. Grįžęs į Lietuvą dar keturis skyrius baigė gimnazijoje.“ A. Žemaitienė pasakojo, kad tėtis buvo kirpėjas, pramokęs siūti iš kailių siūdavo liemenes, „vailokus“, kelnes. Dailininkė prisiminė, kokia kūrybinga ir darbšti buvo mama. „Šiandien sodų iš šiaudų gaminimas, audimas vadinamas tautodaile. Tais laikais tikriausiai kiekviena moteris mokėjo tai daryti. Tam tikra prasme jos visos buvo tautodailininkės. Taip pat ir mano mama, – neabejojo A. Žemaitienė. – Dar ir šiandien turiu jos austų lovatiesių.“

Kelias į mokyklą

„Utenos dienos“ pašnekovė neslėpė, kad jų šeima gyveno vargingai. Tėtis turėjo negalią, todėl daug darbų padėdavo atlikti vaikai. „Pradinę mokyklą baigiau Šikšniuose. Tėvai buvo nusprendę į penktą klasę manęs nebeleisti – nebuvo iš ko. Prisimenu, kaip vieną ankstyvą rugsėjo mėnesio rytą išėjau pjauti žolės, seradėle vadinamos. Ją pjauti lengviau, kol dar rasota. Pro šalį ėjusi kaimynė labai nusistebėjo, kad aš ne mokykloje. Paklausė, kodėl? Aš apsiverkiau...“ – reikšmingus įvykius prisiminė A. Žemaitienė. Tapytoja pasakojo, kad tada kaimynė nuskubėjo pas mamą: „Poviliene, kodėl gi neleidžiat į mokyklą, šitaip mergiotė gražiai piešia. Kaip jūs žlugdote? Leiskit mokyklon iš paskutinių.“ Praėjus savaitei kitai, ta maža darbšti mergaitė jau žingsniavo į Sudeikių septynmetę mokyklą. 

Gera mokinė

Polinkį piešti A. Žemaitienė pajuto ankstyvoje vaikystėje. „Prisimenu, tėvai eidavo miegoti, o aš, užlipusi ant krosnies, įjungdavau mažą lemputę, vadinamą „kapcilka“, ir kopijuodavau iš savo mylimos knygutės „Du gaideliai“. Nepajusdavau, kaip atslinkdavo vidurnaktis“, – atviravo tapytoja. Moteris prisipažino, kad per dailės pamokas ji piešdavo gražiausiai iš visų vaikų. 

Ne ką mažiau A. Žemaitienei mokykloje sekėsi ir matematika. Ją dėstė mokytojas Stanislovas Karalius. „Būdavo, išaiškina naują temą, tada pakviečia mane, kad viską iš naujo pakartočiau. Aš pakartoju. Jis parašo geriausią pažymį. Kiauras penketas buvo“, – tvirtino A. Žemaitienė, tada dar nežinojusi, kad jos gyvenime nė vienas iš šių abiejų dalykų neužleis vienas kitam vietos, bus svarbūs abu.
Po Sudeikių septynmetės mokyklos A. Žemaitienė mokėsi Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje.

Darbinė veikla

Baigusi mokyklą, A. Žemaitienė pabandė įstoti į Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), tačiau nesėkmingai. „Buvo stojamasis egzaminas. Reikėjo nupiešti Šv. Onos bažnyčios bokštus, sraigtinius laiptus. Vėliau pasodino kažkokią seną moterį. Žmonių gyvenime nebuvau piešusi, niekur nesimokiau, buvau savamokslė. Tikriausiai tai ir pakišo koją“, – svarstė pašnekovė. Tapytoja prisipažino, kad šia nesėkme mama labai džiaugėsi, nes namuose reikėjo darbo rankų – abiejų tėvų sveikata prastėjo, vyresnis brolis ketverius metus tarnavo armijoje, kitą brolį augino dėdė, seserys buvo jaunesnės. A. Žemaitienė ne tik perėmė didelę namų ruošos darbų dalį, bet ir pradėjo dirbti kolūkyje. „Viena supjaudavau visą šieną. Tik nemokėjau dalgio galąsti, todėl nemenkai įsipjoviau pirštą. Tai, būdavo, aš pjaunu, o tėtis galanda“, – rodydama po skausmingo įvykio likusį randą pasakojo tapytoja.

Padirbėjusi kolūkyje, A. Žemaitienė įsidarbino bibliotekoje. Kurį laiką buvo Daugailių apylinkės pirmininkės pavaduotoja. Persikėlusi gyventi į Uteną, moteris įsidarbino ligoninėje. Iš pradžių kasininke, vėliau vyr. buhalterės pavaduotoja. Vilniaus mokymo kombinate įgijo biudžetinių įstaigų vyriausiojo buhalterio kvalifikaciją. Netrukus A. Žemaitienę pakvietė dirbti į mėsos kombinatą.
„Kombinato direktorius paskatino mane mokytis, juk buvau tik su viduriniu išsilavinimu“, – teigė pašnekovė. Būdama stropi neakivaizdžiai raudonu diplomu baigė Kauno maisto pramonės technikumą (dabar – Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras). Po kurio laiko, niekam nesakydama, kad nesėkmės atveju nepatirtų gėdos, A. Žemaitienė pabandė įstoti į Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą (dabar – Vilniaus universitetas). Bandymas pavyko. Moteris studijavo ekonominę kibernetiką ir finansus.

Įdarbintas teptukas

Atradusi gebėjimą piešti, A. Žemaitienė niekada jo neapleido. Žmonėms patiko jos darbai, todėl mergina ėmė uždirbti. „Buvo madingi takeliai, laikraštinės, „etažerkos“. Pripiešiu ant drobės, „karbatkytėm“ apsiuvu... Imdavau po kelis rublius“, – atviravo pašnekovė. Prasimaniusi pinigų, A. Žemaitienė nusipirko „basanoškes“, vėliau kitas. Pradėjusi dirbti kolūkyje, A. Žemaitienė sulaukdavo nemažai užsakymų ne tik iš savo, bet ir iš kitų kolūkių. „Kolūkyje kokia nors proga reikėdavo puošti mašinas. Per visą priekį. Buvau pradėjusi piešti Leniną. Paskui uždraudė. Pasakė, kad šį žmogų turi piešti tik profesionalas“, – prisiminė dailininkė. Paklausa buvo tokia didelė, kad A. Žemaitienei tekdavo vakaroti, jog viską suspėtų. Taip po truputį prie algos prisidurdama dailininkė susitaupė 8 500 rublių. Už šiuos pinigus moteris su broliu nuvažiavo į Sankt Peterburgą ir nusipirko pirmą automobilį.

Dominuoja peizažai

Daugiausia A. Žemaitienė tapo peizažus. Paveiksluose dominuoja gamta, kurios pasaulį kartkartėmis paįvairina žmogaus kūriniai – vienišos tėviškių trobelės, šuliniai, tiltai... „Dabar labai madinga tapyti tėviškę. Nemažai užsakovų nori ne tik atmintyje, bet ir paveiksle išsaugoti tėvų namų vaizdinį“, – tikino pašnekovė. Daugelyje paveikslų matyti vandens telkinys, bet tai natūralu, juk tapytoja, kaip pati sakė, užaugo prie gražaus Alaušo ežero.
Nepaisant to, kad peizažai yra dailininkės arkliukas, A. Žemaitienės namuose, kurių sienas puošia įvairių dydžių paveikslai, galima rasti ir kitokių darbų: su paukščiais, gyvūnais, natiurmortų... „Labai mėgstu gėles, akmenis... Žiūrėdama į gėlynų grožį, negaliu atsispirti pagundai nutapyti margaspalvius žiedus“, – šypsojosi A. Žemaitienė.

Patinka dovanoti

Paklausta, kur galima įsigyti paveikslų, dailininkė neslėpė: „Daug kur: mugėse, parodose, asmeniškai pas mane. Esu pridalijusi daugybę vizitinių kortelių. Tačiau šiuo metu pardavimai labai sumažėję, – atviravo pašnekovė. – Manau, kad Utenoje jau nemažai kas turi mano darbų. Vieni nusiperka, kitiems padovanoju.“ Dailininkė prisipažino, kad anksčiau vengė dovanoti savo paveikslus – kuklinosi. Dabar tai daro labai dažnai, todėl jos darbai, padovanoti ar nupirkti, iškeliavo į namus, įstaigas ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Italijoje, Norvegijoje, Anglijoje, JAV ir kitose šalyse. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

Reklama

Reklama

Ar pritariate, kad ateinančiais metais bus rekonstruota Aušros gatvė, kurioje bus nutiesti dviračių takai?

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2194
Vakar apsilankė:9062
Šią savaitę apsilankė:28270
Šį mėnesį apsilankė:110435
Viso (nuo 2015-02-16):7014420
Šiuo metu naršo:
88
2017-12-14