Daugailių krašto kultūrinio gyvenimo metraštyje – teatro istorija

Plojimai, ovacijos, juokas, pamąstymai, gera nuotaika… Tokie patyrimai ar emocijos užplūsta kiekvienąkart apsilankius teatre. Ir nebūtinai teatras turi būti profesionalus. Dažnai „aukštumoje” esantys artistai nepasiekiami sodybų tuštėjimo metą išgyvenantiems Lietuvos kampeliams. O juk ir čia netrūksta kultūringų, išsilavinusių gyventojų. Tokiu atveju, jie patys imasi iniciatyvos ir kuria savo teatrą – taip, kaip moka, kaip išmano. Ir stebėtis nėra ko, kai salės lūžta nuo žiūrovų gausos. Jų niekada netrūksta ir Daugailiuose, kai čia rodomas naujas spektaklis, režisuotas Utenos kultūros centro (UKC) Daugailių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės Jūratės Paliulienės.

J. Paliulienė „Utenos dienai” pasakojo, kad Daugailiuose kultūrinis gyvenimas visada buvo gyvas – čia netrūko aktyvių žmonių, norinčių dainuoti, šokti, groti, vaidinti. Apie tai byloja ir kultūrinių renginių organizatorės parodytas metraštis, kuriame apžvelgus buržuazijos valdymo laikotarpį įrašoma pirma data ir faktas – „1946 metais pirmuoju klubo skaityklos vedėju dirbo Vera Slepakovaitė, gimusi 1925 metais valstiečio šeimoje Daugailių valsčiuje”. Tačiau, kaip sakė J. Paliulienė, faktų apie Daugailiuose buvusius kultūrinius renginius išlikę iš senesnių laikų. Knygoje „Daugailių kraštas ir žmonės” rašoma apie vakarones ir suėjimus nuo 1934 metų, pažymima, kad vien 1939 metais įvyko 69 renginiai.
Toje pačioje knygoje rašoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais Daugailių valsčiaus kaimuose nutilo dainos, nebebuvo rengiami vakarėliai, kultūrinis gyvenimas užgeso. Iki 1946 m., kai pradėjo dirbti jau minėta V. Slepakovaitė. Ji labai stengėsi, kad Daugailių gyventojai kuo linksmiau ir geriau praleistų savo laisvalaikį.
J. Paliulienė pasakojo, kad Daugailiuose dirbo daug darbščių ir aktyvių žmonių, todėl čia netrūko kolektyvų, kurie garsintų Daugailius. Čia nuolat buvo statomi spektakliai, rodyti ne tik saviems, bet ir kitų valsčių žmonėms. Keitėsi žmonės, darbuotojai, kultūros namų statusas, kolektyvai, tik neblėso žmonių noras prasmingai praleisti laisvalaikį, dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Nuo 1989 metų kultūros namuose dirbanti J. Paliulienė 2003 metais atgaivino dramos mylėtojų tradiciją – subūrė vaidinti norinčius daugailiškius ir pastatė Žemaitės „Trys mylimos”. Sėkmingas startas paskatino nepamesti sumanymo, todėl vaidinti ir šiandien skuba tie patys prieš 13 metų surinkti artistai – Ramutė Šeikienė, Gintas Medinis, Irena Didžiokienė, Dalia Mecelicienė. „Žinoma, būna, kad prireikia papildomų artistų, priklausomai nuo to, kiek vaidmenų kuriama. Arba pasitaiko gyvenimiškų situacijų, kai artistai negali pasirodyti. Tokiu atveju surandame, kas padėtų”, – teigė J. Paliulienė, šiuo metu aktyviai besiruošianti šį šeštadienį, birželio 11 dieną, vyksiančiam naujo spektaklio pristatymui.
J. Paliulienė į Daugailius atvyko pagal paskyrimą. Chorvedybos mokslus krimtusi kultūrinių renginių organizatorė teigė tuščią mėgėjų teatro nišą užpildyti nebuvo sunku. „Mes renkamės paprastesnes pjeses, kad būtų priimtinos kaimo žmogui, būtų įdomios patiems vaidinti. Labiausiai žmonėms patinka komedijos, todėl šis žanras mūsų repertuare ir dominuoja”, – sakė J. Paliulienė ir pridūrė, kad kiekvienas spektaklis žiūrovui turi padėti atsipalaiduoti, o juokas visada buvo gerų emocijų pagrindas.
J. Paliulienė neslėpė, kad neturi režisūrinio išsilavinimo, bet tai jai netrukdo subūrus kolektyvą statyti spektaklius. „Aš daug skaitau, domiuosi įvairių režisierių pastatymais. Žiūrėdama spektaklį aš nebegaliu būti tik žiūrovas. Aš stebiu ir mokausi, ieškau man priimtinų idėjų”, – sakė pašnekovė. Paklausta, ko niekada žiūrovas nepamatys jos pastatytuose spektakliuose, J. Paliulienė kategoriškai atsakė – vulgarizmo ir dirbtinumo. Štai todėl vienas svarbiausių artistų bruožų – nuoširdumas, kuris visada paperka žiūrovą, padeda įsijauti į vaidmenį ir išsisukti iš bet kokios nenumatytos situacijos.
Kolektyvas repeticijoms renkasi du kartus per savaitę. „Iš pradžių būna juodas darbas, kuris ilgainiui virsta klaidų taisymu. Prieš kiekvieną repeticiją mes susėdame ir aptariame vaidybą, pasikalbame, kur ir ką pabrėžti, ko derėtų vengti. Kadangi dėl darbų ne visada pavyksta susirinkti visiems, mokomės grupelėmis. Kartais darbo dienomis, kartais savaitgaliais”, – užkulisius atskleidė J. Paliulienė.
Per 13 metų daugailiškiai pastatė ne vieną linksmą vaizdelį. Kolektyvas renkasi Žemaitės, Kazio Sajos, Kazio Binkio, Viktoro Miliūno ir kitų rašytojų veikalus. Mėgėjų teatras daugiausia aplanko Utenos rajono seniūnijas, bet su savo spektakliu yra svečiavęsi ir Zarasų rajone.
„Kaimo žmogui reikia teatro. Kiekvienas turi kažkur save realizuoti, praleisti laisvalaikį. Vieniems tai gali būti knyga, kitiems – muzika, tretiems – teatras. Daugailiškiai laukia spektaklių, premjerų. Tai galimybė pasižmonėti, atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienių namų ruošos rūpesčių”, – įsitikinusi J. Paliulienė.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

                                                                                                                                                       

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas