Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (III)
ProjektaiPetroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (III)
2020 birželio 03, Trečiadienis 08:49

Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (III)

Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (III)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 5 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Petroniškio viensėdis, esantis maždaug kilometro atstumu nuo Sudeikių miestelio važiuojant link Ruklių kaimo, galima sakyti, slepia vienos giminės istoriją – ten daugiau nei šimtą metų kūrėsi ir gyveno Pamakščių giminė. Anot senoje senelių sodyboje retkarčiais gyvenančio lietuvių klarnetininko, dainininko (tenoro), pedagogo Gedimino Pamakščio, viensėdžiui anksčiau priklausė dvi sodybos. Ir vienoje, ir kitoje gyveno Pamakščių šeimos, tik nesigiminiavo, nebent, pašnekovo teigimu, galbūt iš toli ar iš seniau prisiėjo giminėmis. Antroji sodyba seniai nupirkta, jos vietoje buvo namas, kuris sudegė, o dabar ten – nauja sodyba. Petroniškio viensėdžio įkūrimo istorija įdomi ir net kažkiek romantiška...

Romantiška pažinties istorija

Anot vyro, tėtis Kazimieras Pamakštys, mokęsis vienoje mokykloje ar net klasėje su Teofiliu Tilvyčiu, buvo ne tik zootechnikas pagal specialybę, bet ir geras arklių specialistas, be to – muzikalus, kurdavo dainas, taip pat rašydavo pamfletus. Pasirašydamas slapyvardžiu Akmenėlis siųsdavo satyrinius kūrinėlius į 1933–1940 metais ėjusį satyros ir humoro savaitraštį „Kuntaplis", leidžiamą T. Tilvyčio ir kitų.
Uršulė Krivickaitė ir K. Pamakštys, kaip tikino G. Pamakštys, susipažino autobuse, važiavusiame iš Zarasų į Kauną. „Važiuodavo kartą per parą vokiškas ilga nosimi autobusas, – tėvų pažinties akimirką prisiminė pašnekovas. – Tėtis tuo metu dirbo kontrolasistentu Utenos bendrovėje „Agronomija". Kontrolasistentas važinėdavo po ūkius, rinkdavo informaciją apie pieningumą, patardavo, ką daryti, kad jis būtų didesnis. Mama tąkart į autobusą, kuriuo važiavo tėtis, įlipo Antalgėje, taip abu ir susipažino, pradėjo rašyti vienas kitam laiškus ir 1933 metais susituokė." Po vestuvių U. Pamakštienė, G. Pamakščio teigimu, atvažiavo mokytojauti į Sudeikius, sutuoktiniai kurį laiką gyveno antrame miestelio mokyklos pastato aukšte (pirmame buvo įsikūrusi mokyklos vedėjo ir mokytojos Stanislovo ir Veronikos Karalių šeimyna). G. Pamakštys sakė, kad iš pradžių jo tėvai ketino kurtis gimtajame tėvo sodžiuje, 1939 metais perstatė senąją klėtį, bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir visi planai griuvo.

Bandymas kurti gyvenimą iš naujo

„Mama labai bijojo – juk vyko karas, – sakė pašnekovas. – Ateidavo tai vieni, tai kiti. Ji džiaugėsi, kad gyvena antrame aukšte, todėl durų atidaryti eidavo kažkuris iš Karalių šeimynos... Mama buvo labai baili, kam nors pasibeldus iškart pradėdavo drebėti. Ji ir prikalbino tėtį bėgti iš Sudeikių, nes tvirtino, kad reikia mokyti vaikus, o laikai neramūs." 1945 metais šeima iš Sudeikių išsikraustė. G. Pamakštys, kol jo tėvai kūrėsi iš pradžių Pagėgiuose, vėliau – Kaune, iki kol jam sukako penkeri, gyveno pas močiutę Petroniškyje, todėl šios vietos jam itin artimos ir mielos. „Turbūt čia ir pabaigsiu gyvenimo kelią", – liūdnai šyptelėjo vyras ir pridūrė, kad su gastrolėmis pakeliavęs po pasaulį suprato, kad nėra niekur ramiau ar gražiau.
G. Pamakštys sakė, kad po karo Petroniškyje ir aplinkiniuose sodžiuose buvo tuščia: „Mes buvom dviese su senute. Laukdavau sekmadienio, kad pagaliau pamatyčiau žmogų. Basi eidavom į Sudeikių bažnyčią, ant šventoriaus apsiaudavom. Po šv. Mišių tai ką nors susitinkam, tai užeinam į svečius... Dažnai užsukdavom pas Karalių šeimyną. Šiokiadieniais pasistatydavau kopėčias, užlipdavau ant stogo ir žiūrėdavau į kalvotą siaurą vieškelį (medžių tada nebuvo tiek daug) – gal kas eis pro šalį ir užsuks..." Aplink, pasak pašnekovo, buvo bent penkios Ruklių (Daugailių sen.) kaimui priklausiusios sodybos: Kumelių, Mališauskų, Pamakščių, Vienožinskienės, Šapokų.
Tėvai mėgino kurti naują gyvenimą toli nuo gimtųjų vietų. Mama dirbo mokytoja Pagėgiuose, tėtis – zootechniku. Kaip pasakojo G. Pamakštys, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, Vokietija buvo nugalėta, o Berlynas paimtas, tarybinė valdžia Lietuvoje supirkinėdavo arklius iš Vokietijos ir iš vietinių ūkininkų. „Tėtė nustatydavo, kokiai kategorijai priklauso arklys, kokią kainą už jį galima mokėti, – porino pašnekovas. – 1946–1947 metais mama mane pasiėmė iš senutės ir organizavo persikraustymą į Kauną. Dar ir dabar atsimenu, kaip susikrovėm spintą, kėdes, kurios dabar grįžo atgal į Petroniškį, kitą mantą į palutarką – mažą krovininį automobilį – ir išvažiavome į Kauną."

Lizdą susuko Kaune

Anot vyro, vienas jo dėdė Alfonsas Lasys gyveno Taukeliuose (Daugailių sen.). „Tėtė paliko dėdei auginti Oriolo veislės bėgūnę, kuri vėliau laimėjo labai daug bėgimo konkursų, – sakė G. Pamakštys. – Kol gyvenome Sudeikiuose, ši kumelė ten buvo laikoma. Ji laigydavo visur palaida... Buvo labai prieraiši ir meili. Ryte mama kumelę pašaukdavo, ristūnė ateidavo ir padėdavo galvą ant peties. O dėdė kartą net nujojo ant šios bėgūnės iš Taukelių į Pagėgius – Smetonos laikais jis buvo Lietuvos kariuomenės husaras. Pardavę tą kumelę iškart turėjome daugiau nei pusę sumos už namuką Kaune."
Anot pašnekovo, jo tėvai įsikūrė Žaliakalnyje, Darbininkų gatvėje, namuke, kuriame prieš tai gyveno ir savo kūrybinį kelią pradėjo rašytojas Juozas Baltušis. Kaip prisiminė G. Pamakštys, mama Kaune vėl mokytojavo, o tėtis dirbo Babtuose (Kauno r.) ir kitur. K. Pamakštys 1959 metais žuvo motociklo avarijoje Ariogaloje (Raseinių r.), jam tebuvo penkiasdešimt dveji. Mama U. Pamakštienė sulaukė aštuoniasdešimt šešerių, mirė ir palaidota Kaune. Iš viso Pamakščiai susilaukė trijų vaikų: sūnų Dionizo ir Gedimino, dukros Onos Gražinos. Dionizas mirė gana jaunas – penkiasdešimt šešerių, o kitos dvi atžalos sulaukė garbaus amžiaus: Gediminui greit sukaks aštuoniasdešimt, seseriai – jau aštuoniasdešimt ketveri.

Nepaprastas gyvenimo kelias

Kai paveldėjo senąją sodybą, ji, anot G. Pamakščio, jau buvo gerokai apgriuvusi. Kaip pasakojo vyras, tvartas buvo išvirtęs, likę vien pamatai, namas irgi palaikis. Su statybomis, jo teigimu, labai padėjo ir brolis – tai kokių statybinių medžiagų atvežė, tai darbais parėmė. „Kai pirmą kartą atvažiavau, namas dar buvo šiaudiniu stogu, į vidų lindau per viršų, nes durys buvo užrakintos, – prisiminė pašnekovas. – Stogas kiauras, viduje pilna vandens, viskas išpuvę. Reikėjo arba gelbėti, arba griauti. Pinigų daug neturėjau – reikėjo kurtis Vilniuje, statyti kooperatinį butą, todėl kiek išgalėjau, tiek sutvarkiau..."
Pats G. Pamakštys Vilniuje baigė Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), iš pradžių įgijo pučiamųjų specialybę, paskui – solinio dainavimo. Pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, kur jį pasikvietė tuometinis meno vadovas Balys Dvarionas, grojo klarnetu. „Mane išgirdo Petras Oleka – dainininkas (bosas), režisierius, pedagogas – kvietė ateiti pas jį ir šnekino dainuoti, – sakė pašnekovas. – Tada dar nebuvau baigęs klarneto studijų, todėl lankiau tik dainavimo fakultatyvą. Baigus konservatoriją, pradėjo kalbinti dainavimo mokytis toliau ir iškart priėmė į antrą dainavimo specialybės kursą. Iš ketvirto – tiesiai į operą (Valstybinį operos ir baleto teatrą, dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – aut. past.), todėl neturėjau kada pasimokyti to dainavimo (šypsojosi – aut. past.)..." Vyras suskaičiavo, kad iš viso Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre išdirbo keturiasdešimt trejus metus, nors su balsu turėjo įvairių problemų: uždegimų, netaisyklingą dantų sukandimą ir t. t. G. Pamakštys taip pat dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir iki šiol Vilniaus „Ąžuoliuko" muzikos mokykloje moko muzikavimo saksofonu, klarnetu paslapčių ir vadovauja pučiamųjų instrumentų orkestrui. Su žmona Danguole Žvinyte išaugino sūnų Gintarą ir dukrą Deimantę, abu – muzikantai.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (II)

    Petroniškio viensėdis, esantis maždaug kilometro atstumu nuo Sudeikių miestelio važiuojant link Ruklių kaimo, galima sakyti, slepia vienos giminės istoriją – ten daugiau nei šimtą metų kūrėsi ir gyveno Pamakščių giminė. Anot senoje senelių sodyboje retkarčiais gyvenančio lietuvių klarnetininko, dainininko (tenoro), pedagogo Gedimino Pamakščio, viensėdžiui anksčiau priklausė dvi sodybos. Ir vienoje, ir kitoje gyveno Pamakščių šeimos, tik nesigiminiavo, nebent, pašnekovo teigimu, galbūt iš toli ar iš seniau prisiėjo giminėmis. Antroji sodyba seniai nupirkta, jos vietoje buvo namas, kuris sudegė, o dabar ten – nauja sodyba. Petroniškio viensėdžio įkūrimo istorija įdomi ir net kažkiek romantiška...

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6686
Vakar apsilankė:11826
Šią savaitę apsilankė:30690
Šį mėnesį apsilankė:119101
Viso (nuo 2015-02-16):14143093
Šiuo metu naršo:
130
2020-07-15
MENŲ KALVĖ – Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!