Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (II)
ProjektaiPetroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (II)
2020 gegužės 27, Trečiadienis 08:41

Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (II)

Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (II)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Petroniškio viensėdis, esantis maždaug kilometro atstumu nuo Sudeikių miestelio važiuojant link Ruklių kaimo, galima sakyti, slepia vienos giminės istoriją – ten daugiau nei šimtą metų kūrėsi ir gyveno Pamakščių giminė. Anot senoje senelių sodyboje retkarčiais gyvenančio lietuvių klarnetininko, dainininko (tenoro), pedagogo Gedimino Pamakščio, viensėdžiui anksčiau priklausė dvi sodybos. Ir vienoje, ir kitoje gyveno Pamakščių šeimos, tik nesigiminiavo, nebent, pašnekovo teigimu, galbūt iš toli ar iš seniau prisiėjo giminėmis. Antroji sodyba seniai nupirkta, jos vietoje buvo namas, kuris sudegė, o dabar ten – nauja sodyba. Petroniškio viensėdžio įkūrimo istorija įdomi ir net kažkiek romantiška...

Vaikai pabiro lyg iš gausybės rago

G. Pamakščio senelis Kazimieras su antrąja žmona Veronika susilaukė dar aštuoniolikos vaikų. Jo teigimu, iš šio gausaus būrio išaugo tik septyni. Pernai Kaune, pasak pašnekovo, mirė jauniausias jo dėdė Vytautas, kažkada vargonavęs Degučiuose. Močiutė jam pasakojo, kad, kai užeidavo ligos, tai kartais troboje stovėdavo po du karstelius, o yra buvę, kad per savaitę numirė trys ar keturi mažyliai. „Įsivaizduokite, kiek jai reikėjo palaidoti savo vaikų", – sakė vyras.
Anot pašnekovo, močiutė yra pasakojusi, kad senelis Kazimieras, kaip retas tais cariniais laikais mokėjęs skaityti, su kaimynu Pečiūra iš Stumbrės viensėdžio susėsdavo vakarais, pasistatydavo pusbutelį ir visą vakarą skaitydavo knygas, kalbėdavosi. „Tais laikais žmonės ne tik juodą darbą dirbo, – porino G. Pamakštys. – Seneliai laikė nemažai karvių, arklių, dirbo laukus. Bet juk šiose vietose tai – vargo vakarienė. Čia gi jauros visur. Tėvelis pasakodavo, kad keldavosi ketvirtą ryto ir eidavo į laukus, daužydavo grumstus, kad kas nors užaugtų... Aš neįsivaizduoju, kaip jie ardavo – ne žemė, o vien molis ir šlynas." Senelis Kazimieras, pasak pašnekovo, mirė 1927 m., močiutė viena našlavo trisdešimt aštuonerius metus.
„Močiutę visi vadino gražiąja Pamakštiene, – prisiminė vyras. – Ji buvo neaukšta, bet išvaizdi, taisyklingų veido bruožų, ilgais plaukais. Buvo labai vaišinga. Jei pas ją užsukdavo svečias ar eidavo kas pro šalį, tai neišleisdavo nepavaišinusi pienu ar sūriu, nors po Antrojo pasaulinio karo gyveno tikrai sunkiai ir vargingai. Gal dėl vaišingumo pas ją mėgdavo užsukti ir pabendrauti kaimynai."

Sunki našlės dalia

G. Pamakštys prisiminė, kad močiutės artimesni giminės buvo įsikūrę Antalieptėje ir Dusetose (Zarasų r.). Dusetų miestelio centre dirbo ir gyveno giminaitis siuvėjas pavarde Pakalnis. Bet, anot pašnekovo, pastarasis buvo labai nedoras žmogus ir močiutę skaudžiai apgavo – įdavė pasirašyti vekselį, paskui prie sutartos sumos prirašė dar kelis nulius. „Močiutė vis dejuodavo: „Sūgubijo sūgubijo", – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad, kai anksti mirė senelis, V. Pamakštienei teko su tuntu mažų vaikų suktis pačiai, todėl prisikaupė skolų, o į mokslus išleido tik vieną G. Pamakščio tėvelį Kazimierą, kuris baigė zootechniko kursus. Tik tada, kai šis prakuto ir vedė tais laikais neblogai uždirbančią mokytoją Uršulę Krivickaitę, G. Pamakščio mamą, šeima pradėjo leisti į mokslus ir kitus vaikus bei sūnėnus ir dukterėčias. Dėdę Vytautą, pasak pašnekovo, jo mama išmokė griežti vargonais pas garsųjį Pranciškų Jurgelėną. Kitų Pamakščių šeimos atžalų mokslus taip pat reguliavo ji pati, nes gavo nemažą algą. „Kai mama dirbo mokytoja Antalgėje, sakydavo, kad uždirbdavo 400 litų, – kalbėjo vyras. – O juk tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai, nes net karvė tekainavo apie 60 litų."
Pašnekovas teigė žinąs, kad Sudeikiuose daraktorėmis (XIX–XX a. pradžios Lietuvos valstiečių slapta steigtų ir išlaikytų kaimo mokyklų mokytojas – aut. past.) dirbo seserys Pamakštytės (vienos jų vardas – Ona), taip pat kilusios iš Petroniškio viensėdžio, bet koks su jomis giminystės ryšys ir ar išvis jis yra, G. Pamakštys tiksliai nežinojo.

Nelemtos vaišės

Anot pašnekovo, senelių sodybos gyvenamasis namas anksčiau buvo kitoks: ilgas, dviejų galų. Kartą, jiems su močiute grįžtant iš Kauno, kilo didžiulė audra ir žaibas padegė trobą. Iš jos liko mažiau nei pusė. „Kiek girdėjau, tuomet sudegė ir keli klaimai gretimame Nuodėgulių kaime, – prisiminė greit aštuoniasdešimtmečio sulauksiantis vyras. – Mūsų namo neliko net stogo. Aš kiek galėdamas jį apsikaliau, sulopiau. Jei nuplėštume prikaltas lentas, tai apačioje – vien degėsiai. Name ir skersvėjai pučia, ir skruzdėlės sulenda. Kažką reikia daryti, bet aš nesiimu, tegul vaikai, jei norės..." Iškart po gaisro, kaip prisiminė G. Pamakštys, jie su močiute gyveno klėtyje, vėliau močiutė persikėlė į aptvarkytą namą. Sodyba, pasak G. Pamakščio, kol buvo gyva močiutė, priklausė jai, kai ji mirė – tetoms Ksaverijai (kurią visi vadindavo Severiūte), jo krikšto mamai, ir Konstancijai (vadinamai Kastute), iš kurių ir perėjo į jo rankas.
Kaip pasakojo G. Pamakštys, jo močiutė V. Pamakštienė išgyveno devyniasdešimt šešerius metus (mirė 1965 m.). „Prieš pat mirtį ji buvo viso proto, – sakė vyras. – Visą gyvenimą turėjo ilgus plaukus, kuriuos išsipynusi kasdien šukuodavo. Prisimenu, kad tik per kelis kartus pavykdavo perbraukti – tokie ilgi buvo." Anot jo, kartą teta iš miesto močiutei atvežė lauktuvių žuvies, kurios užvalgius jai pasidarė bloga – ar žuvis sena buvo, ar šiaip kas netiko. „Sudeikių felčerės Pakalnienės tuo metu nebuvo – ji atostogavo Palangoje, – porino G. Pamakštys. – Močiutė ir sako: „Man taip bloga, aš mirsiu." Apsisuko ant kito šono ir numirė."

Išmokė pusbrolis

G. Pamakščio mamos Uršulės Pamakštienės (Krivickaitės) gyvenimo istorija taip pat verta atskiro pasakojimo. Anot pašnekovo, ji buvo kilusi iš bajorų giminės. Jos tėvai Dominykas Krivickas ir Barbora Tilaitė karštai pamilo vienas kitą ir susituokė prieš jo tėvų valią – Barbora buvo tik šeimos tarnaitė, be to, dvidešimčia metų jaunesnė už sutuoktinį. „Tėvai buvo labai fanaberni ir sūnų už tai išvijo iš namų, – dėstė vyras. – Kažkur prie Dusetų jie jaunavedžiams nupirko nedidelį ūkelį, kur jauna šeima kurį laiką gyveno. Senelis buvo iš mažens išlepintas, todėl pamėgo žaisti kortomis ir pralošdavo visus pinigus. Kai liko pliki basi, abu sutuoktiniai sumanė išvažiuoti į Peterburgą (dabar – Sankt Peterburgas – aut. past.) Rusijoje, ten dirbo ir užsidirbo šiokį tokį turtą. Mano seneliai turėjo penkis vaikus, trys iš jų Peterburge mirė, ten ir palaidoti. Ketvirta buvo mano mama, ji išgyveno, vėliau gimė penkta jaunesnė sesuo."
Pašnekovas sakė, kad senelis turėjo silpnus plaučius, o Peterburge – drėgna, todėl gydytojai liepė jam grįžti atgal į Lietuvą. Grįžęs D. Krivickas vėl pralošė visą užgyventą turtą ir šeima dėl to labai vargingai vertėsi. Pasak G. Pamakščio, gyveno taip klaikiai, kad jų sukiužusiame namelyje per grindis upeliais tekėdavo vanduo. „O mamos pusbrolis Tilas buvo Duokiškio (Rokiškio r.) mokyklos vedėjas, išsimokslinęs, vedęs dvarininkaitę, – pasakojo vyras. – Jie buvo turtingi, bet bevaikiai. Vienąkart mama verkdama pasiskundė pusbroliui, kad labai nori mokytis. Jis jai padėjo baigti mokslus – mokyklą, gimnaziją ir mokytojų seminariją." Pirma mamos darbovietė, kur ji dirbo mokytoja, anot pašnekovo, buvo Dulių (Zarasų r.) kaime, vėliau – Antalgės (Leliūnų sen.).

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Petroniškio viensėdis – dovana už sąžiningumą (III)

    Petroniškio viensėdis, esantis maždaug kilometro atstumu nuo Sudeikių miestelio važiuojant link Ruklių kaimo, galima sakyti, slepia vienos giminės istoriją – ten daugiau nei šimtą metų kūrėsi ir gyveno Pamakščių giminė. Anot senoje senelių sodyboje retkarčiais gyvenančio lietuvių klarnetininko, dainininko (tenoro), pedagogo Gedimino Pamakščio, viensėdžiui anksčiau priklausė dvi sodybos. Ir vienoje, ir kitoje gyveno Pamakščių šeimos, tik nesigiminiavo, nebent, pašnekovo teigimu, galbūt iš toli ar iš seniau prisiėjo giminėmis. Antroji sodyba seniai nupirkta, jos vietoje buvo namas, kuris sudegė, o dabar ten – nauja sodyba. Petroniškio viensėdžio įkūrimo istorija įdomi ir net kažkiek romantiška...

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5958
Vakar apsilankė:11826
Šią savaitę apsilankė:29962
Šį mėnesį apsilankė:118373
Viso (nuo 2015-02-16):14142365
Šiuo metu naršo:
141
2020-07-15
MENŲ KALVĖ – Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!