Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)
ProjektaiMirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)
2020 balandžio 01, Trečiadienis 08:58

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiš­kyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia su­nykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

Buvo galima gerti iš upelių ir ežerų

A. Stanikienė teigė, kad jos jaunystės upelis Nosvė (vie­tinių vadinama Nasve) buvo numelioruotas apie 1965–1967 m. „Mano jaunystės Nas­vė – visai kitokia negu dabar, – ėmė pasakoti buvusi abro­miškietė. – Mano Nasvė buvo vingiuota, apaugusi medžiais, srauni, švari, su sietuvom, liep­tais liepteliais, tiltais, putinų uogom, žydinčiom ievom, gė­lėm, vėgėlėm ir vėžiais. Dabar man atrodo, kad mus augino laukai, miškai ir pievos, upe­liai ir ežerai. Mes, vaikai, viską žinojom. Žinojom, kur maudy­tis, kur pro ledą žiemą galima pamatyti žuvis, kur jaunimas maudo arklius. Tai buvo laikai, kai be baimės gėrėme vandenį iš upelių ir ežerų. Dar niekas laukų nebarstė cheminėmis trą­šomis, nors atsimenu, kad ku­kurūzus ir mes jau sodindavom kvadratiniu lizdiniu būdu."
Pasak druskininkietės, upelio krantus jungė du tiltai, per ku­riuos buvo galima važiuoti ve­žimais. Vieną, pagal šalia esan­tį gyventoją, vadino Barono, o kito, naujesnio, tilto, vedančio į Juškonis, pavadinimo pašne­kovė, deja, jau nebeprisiminė. Lieptų buvo gerokai daugiau.
Už naujojo tilto, lygiagrečiai su Bedugnio ežeriuku, Nosvėje buvo gili vieta, vadinama Dube. Anot pašnekovės, „kandidatai į bernus" pavasarį iš tvartų prajo­dinėdavo arklius, paskui mau­dydavo juos šioje upės vietoje.

Padegtos Bedugnio šieno kupetos

A. Stanikienė pasakojo, kad visai šalia kaimo, prie ežeriuko vardu Bedugnis (tai tas pats eže­riukas, kitų žinomas Abromiš­kio, Abromiškėlio ar Kemeklio pavadinimu – aut. past.), Kušlių miške, nebuvo galima prieiti dėl jo pelkėtų krantų. Tačiau, anot pašnekovės, vaikams tai mažai rūpėjo. Nors jie šioje miško aky­je ir nesimaudydavo, bet kartą sugalvojo išdaigą. Prie ežeriuko vasarą niūksojo sukrautos šieno kupetos, kurios po didelės liū­ties ėmė beveik plūduriuoti van­denyje. Iš Linskio atėję dides­ni vaikai (mažesnieji, bijodami įsmukti, stebėjo iš toliau) kele­tą jų padegė ir su kartimis nu­stūmė į Bedugnį. Samulių atža­los dalyvius paskundė tėvams, o nuskriaustieji nusprendė atker­šyti: patykojo skundikų pakelėje ir, kai šie dainuodami straksėjo miško keliu į Abromiškį, apsupo juos ir dilgėlėmis pašventino per plikas blauzdas. „Ar skųsit mus dar tėvams, ar skųsit?"– šaukė baudėjai.
A. Stanikienė pasakojo, kad kitą kartą vaikai vėl nubaudė skundikus Samulių vaikus – Svi­lų klojime išsupo juos taip aukš­tai, kad tie iš baimės ėmė rėkti. Juos išgelbėjo tik kažkas iš suau­gusiųjų – pamatė ir sudrausmino baudėjus. „Juk jie galėjo paleis­ti virves, nukristi ir susižeisti, – samprotavo apie vaikystės iš­daigas moteris. – Bet vaikai yra vaikai. Nepagalvoja."
Beje, anot buvusios abro­miškietės, jie, vaikai, per Kuš­lių mišką eidavo prie Momenio ežero maudytis. Tą vietą miške jie vadino Girininko maudykle. Ten vaikai išmokdavo ir plauk­ti. Iš vikšrių, kuriuos mažie­ji plaukikai vadino varlių ciga­rais, jie susirišdavo plūdurus ir ant jų atsigulę rankomis ir kojo­mis maskatuodavo ežere. Mas­katuodavo tol, kol išmokdavo ant vandens laikytis ir be šių tuščiavidurių augalų plūdurų.

Nuostabi vaikystės pieva

A. Stanikienė pasakojo, kad nuo Abromiškėlio per Abromiš­kį iki pat Linskio driekėsi didelė pieva. Ją vadino Telėtnyku. Pie­voje buvo daug didelių kemsų, ant kurių atsistoję vaikai ir arkliui ant nugaros galėjo užsikabaroti. „Telėtnykas buvo su purienų plo­tais. Kaip pavasarį jie žydėdavo! Vėdrynais, gegužraibėm, kitais augalais ir žolynais! – mintimis į vaikystę nusikėlė druskininkie­tė. – Su skaniom viksvom, kurių minkštus galiukus pavasarį trau­kydavom ir atsikąsdami kramty­davom kaip skaniausią saldainį. Čia mes pamatydavom ir pir­muosius gandrus, versdavomės per galvą sakydami: „Gandrai gandrai, ga ga ga, tavo pati raga­na, išvažiavo žagarų, parvažia­vo be nagų." Pasak pašnekovės, pavasarį iš krantų išėjusi Nosvė užliedavo Telėtnyką. Patvinusia upele ji su seserimi plukdydavo velykinius margučius. Nors dar buvo sniego, bet bėgdavo paskui kiaušinius basomis.
Anot A. Stanikienės, Telėtny­kas buvo šienaujamas. Kai susi­kūrė kolūkis, jame darbavosi ir suaugusieji, ir už juos ėję dirbti vaikai. Ne tik pievose plušo, bet ir laukuose ėjo paskui kertamą­sias, rišo rugių, avižų, miežių pėdus. „Kojas ražienoje nuva­rydavom iki kraujo, tačiau Nas­vėje jas nusiplaudavom ir nie­ko dėl to neatsitiko. Neiškrypo mūsų stuburai, sporto mokyklų mes nelankėme, nes mūsų spor­tas buvo pasikarstyti į medžius, per pušeles pašokinėti", – kal­bėjo druskininkietė.
Ji sakė, kad visą vasarą vaikai pramiegodavo ant šieno, niekas nebuvo ir girdėjęs apie erkes. Nebent upelyje prisikabinda­vo kumeldėlių, bet jas nutrauk­davo ir toliau sau eidavo. „Ne­buvo nei vagių, nei girtuoklių, vaikų niekas neskriaudė, trobų nerakino. Uždėdavom tik klem­ką, šluota užremdavom duris ir išeidavom", – apie saugų gyve­nimą savo vaikystės kaime pa­sakojo A. Stanikienė.
Anot pasakotojos, kai susikūrė Gegužės 1-osios kolūkis, jo pir­mininkas Dimitrijus Šerstniovas Paškoniams, kaip politinio kali­nio šeimai, nedavė ganyklos kar­vei. Todėl jiems, vaikams, rei­kėjo iš visur rauti žoles, rinkti pašarą. „Tai buvo didelis ir sun­kus mūsų, vaikų, darbas, – sakė į aštuntą dešimtį įkopusi moteris. – Mama melždavo kolūkio kar­ves. Išeidavo su tamsa ir grįžda­vo su tamsa, visi ūkio darbai lik­davo mums, vaikams."
Buvusi abromiškietė teigė, kad kolūkiui priklausantį šieną iš Telėtnyko daug kas vogdavo, nes neturėjo kuo šerti karvių.
Pašnekovė negalėjo pasakyti, kam prieš kolektyvizaciją pri­klausė Telėtnykas, tačiau šalia jo Linskio pusėje esantį nedi­delį kalvotą miškelį visi vadino Svilo pušynėliu.
Moteris apgailestavo, kad da­bar šios nuostabios pievos ne­beliko, numelioruota ji vėliau užžėlė agresyviais augalais.

Madinga lapės apykaklė, pagardinta troškinta zuikiena

„Mus augino miškas, – teigė dabar po Dzūkijos miškus nar­danti pašnekovė. – Augome prie Kušlių miško, tačiau mėlyniau­ti eidavome į kiek tolimesnį Dva­rašilį. Miškas buvo mūsų antrieji namai, žinojome, kaip jame elg­tis. Būdavo, atsistodavom ant šal­to gluodeno, vadinamosios vari­nės gyvatės, bet neišsigąsdavom – nupurtydavom nuo kojos ir to­liau nueidavom – žinojom, kad ji nepavojinga. Reikėjo bijoti pun­tinės gyvatės – taip pas mus va­dino angį."
A. Stanikienė teigė, kad ji su seserimis uogaudavo, o gryba­vimu daugiausia jų šeimoje už­siėmė tėvas su broliu. Vaikai žinojo, kad uogos prie skruzdė­lyno buvo daug saldesnės – rei­kėjo tiesiog išdrįsti jas nupurty­ti nuo uogienojo ir kiek galima greičiau pasigrobti iš skruzdžių apsaugos. „Žinojome, kur Kuš­lių miške gyveno lapė. Tą vie­tą vadindavome Lapiakalniu ir kartais eidavome pasižiūrėti, ar nepamatysime tos lapės", – kal­bėjo pašnekovė. Anot A. Sta­nikienės, turbūt aplinkiniuose miškuose būta ir vilkų, nes Kė­piuose (Užpalių sen.), pakeliui į Užpalių mokyklą, jai per ke­lią kartą perbėgo didelis pilkas šuo. Matyt, tai buvo pilkis, nes tuomet nebuvo įprasta, kad to­kie dideli šunys lakstytų palaidi.
„Laputes gaudydavo kilpo­mis, – atsiminė buvusi abro­miškietė. – Mano brolis paga­vęs nudirdavo kailį – tais laikais moterys labai vertino apyka­kles iš lapių kailio. Pagaudavo kilpomis ir zuikių. Pabrakonie­riaudavo, nes trūko maisto, o troškinta zuikiena su bulvėmis buvo tikras skanėstas!"
A. Stanikienė atsiminė, kad netoli nuo jų sodybos, pamiš­kėje, augo didelis šermukšnis, o kiek tolėliau link Abromiškio – didžiulis beržas, kuris pavasa­rį duodavo labai daug sulos. Ją, anot moters, jie tempdavo namo kibirais ir raugindavo. Abro­miškyje augo didelės liepos, po kurias „vaikai karstydavosi kaip katinai", prisidarydavo įvairiau­sių palapinių ir lizdų.
Beje, pasak druskininkietės, ne­toli nuo kelio Abromiškis–Juško­nys, Kušlių miške, gyveno Urba­navičiai (Linskio Urbanavičiams jie nebuvo giminės – aut. past.). Sodybą vadino Žaunieriškiu (Žal­nieriškiu), o pačius jos gyventojus žaunieriais (žalnieriais). „Gal caro laikais kas nors iš jų tarnavo rekrū­tais ar buvo žalnieriais?" – spėjo pašnekovė ir pridūrė, kad Urbana­vičiai dirbo miško darbus, nes že­mės neturėjo.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (X)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Paskutinėje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje apie kaimą pasakoja jo buvusių gyventojų palikuonys.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IX)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje – su kaimu susijusių žmonių atsiminimai.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VII)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Ketvirtojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Petrauskų giminės atstovų prisiminimai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5629
Vakar apsilankė:6016
Šią savaitę apsilankė:11645
Šį mėnesį apsilankė:73452
Viso (nuo 2015-02-16):14340612
Šiuo metu naršo:
75
2020-08-11
MENŲ KALVĖ – Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!