ProjektaiMirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)
2020 kovo 30, Pirmadienis 08:50

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

Šeimos laimę sugriovė okupacija

1945 m. Abromiškyje gimusi, bet net nuo 1967 m. Dzūkijoje gyvenanti A. Stanikienė teigė į gimtąjį kaimą atvažiuojanti retai. Dažniausiai tai nutinka per „Traicę" (Švč. Trejybės atlaidus Užpaliuose). Šiuo metu Druskininkuose gyvenanti moteris juokais save vadina Užpalių ambasadore šiame Pietų Lietuvos kurorte, o dėl savo sudzūkėjimo labai nesijaudina – anot jos, susitikus su klasiokais gimtoji tarmė savaime prasiveržia.
Pasak pašnekovės, Abromiškio kaimą sudarė dvi dalys: Abromiškis ir Abromiškėlis. Abromiškyje gyveno didžiažemiai Kemekliai, Svilai, Baronai ir Repšiai, o Abromiškėlyje – mažažemiai ir amatininkai: Paškoniai, Maminiškiai, Kučinskai.
Anot A. Stanikienės, auksinių rankų dailidė, jos tėvas Feliksas Paškonis, vos dvidešimties, vedė liepagirietę Stefaniją Gimbutytę. Ji Kaune buvo baigusi Valstybinius siuvimo kursus. Jauni gabūs amatininkai, pasak druskininkietės, susituokė, kas buvo reta tais laikais, iš meilės ir apsigyveno Užpaliuose. Šiame miestelyje jiems gimė trys vaikai: Regina, Jonas, Zita. 1940 m. užėjus rusams F. Paškonio medžio apdirbimo dirbtuvė (jose dirbo net penki pameistriai) ir visas jo šeimos turtas buvo nacionalizuotas.
Pašnekovė pasakojo, kad jos tėvai priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Tais laikais visas bent kiek patriotiškiau nusiteikęs jaunimas stodavo į šią sukarintą organizaciją. 1939 m. atgavus Vilnių, tėvai važiavo į senąją sostinę, fotografavosi prie Gedimino pilies (pašnekovė sakė turinti ir nuotrauką).
Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvai grįžo gyventi į Abromiškėlį pas F. Paškonio mamą. Čia kiek vėliau – 1945 m. ir 1948 m. – gimė dar du vaikai: Audronė ir Alma.

Neatpažino tėvo

A. Stanikienė teigė neatsimenanti, kaip 1949 m. kovo 7 d. areštavo jos tėvą, tačiau žino, kad jį į kalėjimą nuvežti arkliu turėjo vyriausia jo duktė Regina. Areštuotasis kažkieno buvo įskųstas neva partizanams nešęs valgyti į mišką. Tėvą išvežus į kalėjimą, Paškoniai bijojo gyventi namuose ir kurį laiką buvo apsistoję pas Abromiškio Svilus.
Anot pašnekovės, tėvas iš Karagandos lagerių (Kazachstanas) grįžo 1955 m. birželio 25 d. „Kai tėvas peržengė namų slenkstį, aš tuo metu jau buvau penktokė, mokiausi Užpaliuose ir garsiai mamai, kažką siuvusiai Singer'iu, skaičiau knygą, – prisiminimais dalijosi A. Stanikienė. – Staiga tarpduryje tamsiai apsirengęs, pasirodė pliktelėjęs vyras. Mama tik sukliko ir puolė jam ant kaklo. Aš, nieko nesuprasdama, žiūrėjau nepatenkinta, kas čia per vienas ir kodėl mama jį apsikabino, o ši pasisukusi tarė: „Vaikeli, čia tavo tėvelis."
Grįžus tėvui, anot pašnekovės, jų šeima ėmė gyventi geriau. Pavyzdžiui, F. Paškonis padėjo Linskio Prieveliui rudenį vežti į Leningradą (šiuo metu Sankt Peterburgas) obuolius. Vaikams parvežė batukus, naują dviratį.
Pasak druskininkietės, grįžęs namo jos tėvas nėjo dirbti į kolūkį, o su sūnumi žmonėms dengė stogus ir atliko kitus panašius darbus. Vėliau jis dirbo Užpalių mokykloje – padėjo darbų mokytojui. Tačiau vyro sveikata lageriuose buvo palaužta, todėl pašnekovei vos tik baigus vidurinę mokyklą, F. Paškonis, pakirstas insulto, mirė 1962 m. birželio 27 d. Užpalių ligoninėje. Palaidotas Užpalių kapinėse.

Vienintelis dvejetas, parašytas Stalino

Pradinė mokykla, anot A. Stanikienės, Abromiškyje buvo kilnojama iš vienų namų į kitus. Pašnekovė atsiminė, kad mokėsi ir Svilų namuose, ir savo gimtojoje troboje, erdvioje seklyčioje, kurioje tilpdavo keturios klasės ir vienas mokytojas. Beje, pirmąją klasę ji lankė dar ir Barono (Baronai tuo metu buvo jau ištremti) namuose. Atsiminė, kad buvo pasodinta viename suole su poeto Prano Raščiaus jauniausiuoju broliu Antanu.
Antrą klasę ėjo savo namuose. Mokytojavo „frantavykas" (turbūt frontininkas, Antrojo pasaulinio karo veteranas) Tvarijonavičius. A. Stanikienė sėdėjo kartu su Audrone Ramanauskiene (Prievelyte) iš Linskio. „Buvo 1953 m. pavasaris. Ant klasės priekinės sienos kabojo Stalino portretas. Jis buvo apipintas bruknienojais ir perrištas juodu kaspinu. Kas buvo tas Stalinas, tuo metu man visiškai nebuvo aišku, tačiau labai puikiai atsimenu, kaip Tvarijonavičius uždavė mums užduotį: parašyti dailyraščiu du žodžius ir ant lentos užrašė „Stalinas mirė". Aš kumštelėjau Audrei (A. Ramanauskienei – aut. past.): „Žinai, dešine ranka aš moku rašyti, pabandysiu rašyti kaire ranka." Ši atsisakė sekti mano pavyzdžiu, o aš visą puslapį prikeverzojau „Stalinas mirė". Tvarijonavičius, pamatęs mano darbą ir žinodamas, kad esu politinio kalinio dukra, iškart susiejo tai su politika. Supyko, parašė dvejetą ir dar išbarė. Aš žliumbiau, ir tai buvo pirmas ir vienintelis dvejetas man besimokant pradinėse klasėse", – su šypsena pasakojo apie to meto nejuokingus savo mokyklinius nuotykius A. Stanikienė.
Ketvirtą klasę moteris sakė lankiusi Svilų namuose. Juose jau mokė kitas mokytojas – Ipolitas Žičkus (jis, beje, teigė matęs Leniną).
Baigusi Abromiškio pradinę mokyklą, druskininkietė mokėsi Užpalių vidurinėje, į kurią septynerius metus jos kelias vedė per Kušlių mišką, pro Momenio ežerą, Butiškių vieškeliu. Užpalių vidurinę mokyklą 14-tos laidos abiturientė A. Paškonytė baigė 1962 m.

Kas lėčiau suvalgys

Anot A. Stanikienės, jie, Paškoniai, obelų sodo neturėjo – keletas jų augo tik pamiškėje. Kita vertus, buvo nemažai vyšnių ir didelis šermukšnis, kurio kekes kartu su antaniniais obuoliais žiemai suberdavo ant aukšto. „Nors jie, jei šalčiai užeidavo, sušaldavo, tačiau vis tiek būdavo labai skanūs. Tai būdavo vaikų vitaminų šaltinis. O be to, ant duonkepės krosnies gulėjo džiovintų mėlynių maišas. Būdavo, mama paberia visiems po saują jų, o mes užstalėje žaisdavome, kas lėčiau suvalgys. Ne greičiau, bet lėčiau. Kas būdavo kantresnis, tas lėčiau ir suvalgydavo", – prisiminė moteris vaikystės žaidimus.
Vaikai daug valgydavo ir griežčių. Po langais mama augino pomidorus, kuriuos A. Stanikienė sakė su drauge A. Ramanauskiene mainydavo į kriaušes.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (X)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Paskutinėje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje apie kaimą pasakoja jo buvusių gyventojų palikuonys.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IX)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje – su kaimu susijusių žmonių atsiminimai.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VII)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiš­kyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia su­nykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Ketvirtojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Petrauskų giminės atstovų prisiminimai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:555
Vakar apsilankė:8871
Šią savaitę apsilankė:47075
Šį mėnesį apsilankė:47075
Viso (nuo 2015-02-16):13848637
Šiuo metu naršo:
102
2020-06-06
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!