Ilčiukai – kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu (II)
ProjektaiIlčiukai – kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu (II)
2019 lapkričio 27, Trečiadienis 08:32

Ilčiukai – kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu (II)

Ilčiukai – kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu (II)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 9 foto
  • visvaldas@utenos diena.lt

Prie Šventosios upės prisiglaudęs Ilčiukų kaimas (Užpalių sen.), esantis beveik pačiame Utenos rajono pakraštyje, kadaise galėjo didžiuotis plačiai apylinkėse žinomu vandens malūnu, o vėlesniais laikais – ir šalia jo išdygusia pionierių stovykla. Tačiau pėsčiųjų tiltu per upę į mokymo įstaigą seniai nebeskuba mokiniai, o tuščia Ilčiukų mokykla tebelaukia atsakingo savininko. Caro laikus mačiusios kapinaitės dar pajėgios priglausti į amžinybę iškeliausiančius vietinius, o kol kas vienintele darboviete kaime galima pavadinti tik brangiakailių žvėrelių ūkį.

Vienintelis iš viso kaimo

Savo senelio statytame name gyvenantis Zidoras Remeikis teigė, kad troba turėtų būti statyta dar XIX amžiuje, nes jo tėvas, gimęs 1905 metais, statybų jau nebeatsiminė. Lygiai tokio paties senumo yra ir klėtis, anot vyro, „sukirsta kirviu ir sukalta medinėmis vinimis". Pasak pašnekovo, jo senelis buvo vidutiniokas, turėjęs aštuonis hektarus žemės.
Z. Remeikis parodė savo tėvo Juozapo Remeikio, kuris ant Šventosios upės kranto kadaise surentė iki šiol kūrenamą dūminę pirtelę, vokišką pasą. Dokumentas išduotas 1917 metais Bikūnuose (Sudeikių sen.). Šiame kaime, anot ilčiukiečio, tuo metu buvo vokiečių štabas.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą J. Remeikis savo sūnui nieko nepasakojo, bet šis žino, kad per Antrąjį tėvas pateko į Vokietiją priverstiniams darbams. Pusketvirtų metų lenkė nugarą Leipcige, kol anglai subombardavo miestą ir lietuvis atgavo laisvę. Pasak Z. Remeikio, jo tėvas vienintelis iš viso kaimo kažkuo neįtiko vokiečiams – daugiau išvežtųjų nebuvo.

Kaip Izidorius virto Zidoru

Pasak vyro, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai Ilčiukuose buvo sustoję tik trumpam, rusai irgi neužsibuvo – frontas ėjo toliau, šiaur ės rytuose, Dusetų (Zarasų r.), Daugpilio (Latvija) apylinkėse.
Anot pašnekovo, vos tik praūžus karui, gal apie 1946 metus, jo tėvas, kaip šiek tiek raštingas žmogus, buvo išrinktas apylinkės pirmininku. „Banditai" atėjo su juo, kaip rusų okupacinės valdžios atstovu, susidoroti, bet šis pasislėpė po lova. Tačiau įsiveržėlių tai nesutrikdė: jie išsivedė J. Remeikio brolį Izidorių, kurį kerštaudami nušovė anapus Šventosios (ten buvo jų bunkeriai). Žuvusiojo garbei brolis pavadino savo sūnų jo vardu. Tiesa, nutiko kuriozas: J. Remeikis nuvažiavo užregistruoti vaiko gimimo, bet su atsakingu valdininku neatsakingai išgėrė ir iš Izidoriaus išėjo Zidoras. Z. Remeikis spėja, kad tam įtakos galėjo turėti ir galimai slaviška metrikacijos darbuotojo kilmė.
Prie buvusių Ilčiukų kolūkio dirbtuvių, kuriose dabar įsikūręs kailinių žvėrelių ūkis, Z. Remeikis parodė šiuo metu apleistą Galvydžių sodybą, kurioje anksčiau veikė parduotuvė, pieninė. Ūkiniai pastatai kolūkio buvo naudojami kaip sandėliai. „Tėvuką (šeimininką – aut. past.) Galvydį pašovė banditai. Jis pakeliui į Užpalius (pas gydytoją – aut. past.) mirė. Kitus Galvydžius ištrėmė į Sibirą", – pasakojo vyras.

Kaukolė su skyle

Z. Remeikis parodė už savo klojimo tvirtą gal penkių metrų aukščio akmeninį kiek pasvirusį kryžių. Anot pašnekovo, šis kryžius buvo pastatytas ant žemės, kuri anksčiau priklausė kaimynams Galvydžiams. Jokio užrašo ant kryžiaus nėra, tik metalinis Nukryžiuotojo atvaizdas kaba.
Pašnekovas mano, kad kapinaitės Ilčiukuose atsirado seniai, tikrai ne vėliau nei XIX amžiuje. Tai patvirtina ir nuo tų laikų išlikę kapai – ant kai kurių antkapių užrašyta pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai. Vis dėlto kalbintas vyras teigė, kad Ilčiukai – lietuviškas kaimas, o žydų prekeiviai iš netolimų Užpalių užvažiuodavo pasiūlyti jo gyventojams savo prekių.
Vyrui tėvas pasakojo, kad po Pirmojo pasaulinio karo kapinių masyvios tvoros dideliems akmenims sutvirtinti skiedinį tampė ir jis pats, „pacaniokas".
Anot Z. Remeikio, kapinaites prižiūri Užpalių seniūnija. Vyras sakė pats įtvirtinęs nuvirtusį kapines žymintį medinį ženklą, o per pušynėlį pasidaręs taką (jį pašnekovas pusiau juokais vadino alėja), kuriuo ateina prižiūrėti artimųjų kapų.
Kapinaitės – veikiančios, tačiau jose, pasak Z. Remeikio, galima laidotis tik vietiniams. Vyras prasitarė, kad ir pats sau vietą užsisakė šeimos kape. Beje, laidodami tėvo seserį duobkasiai pataikė ant jo dėdės Izidoriaus karsto – pamatė kaukolę su skyle.
Z. Remeikis patvirtino savo kaimynės Aldonos Mikučionienės žodžius, kad kaime vyko kryžių vandalizmas, ir pridūrė, jog bedieviai kapinaitėse nuniokojo vieną kryžių, kurį jis su kaimynu vėliau sutvarkė.

Dvidešimt nemokamų metų

Pasak Z. Remeikio, Ilčiukų vandens malūną statė visas kaimas. Tai vyko apie 1920 metus. Malūno užsakovai – turtingi Indrašiai – pagalbininkams pasižadėjo 20 metų nemokamai malti grūdus ir kiekvienam išdalijo po pushektarį miško. Malūnas statytas iš ne itin didelių akmenų, juos sutvirtinant galbūt kalkių mišiniu. Sienų storis siekia bent metrą.
„Į malūną suvažiuodavo žmonės iš toli. Net vežimų gurguolė stovėdavo. Tekdavo žmonėms likti ir nakvynei. Būstą suteikdavo Indrašiai", – pasakojo vyras.
Pasak Z. Remeikio, malūne iš pradžių gyveno Indrašiai, paskui – Leikų ir Masiulių šeimos. Sovietmečiu vandens malūnas virto elektriniu. Girnos buvo atgabentos iš Šiaulių.
Stogą tebedengia Indrašių laikų skarda, lubas tebelaiko masyvios ne plonesnės nei 30 cm storio sijos.
Z. Remeikis parodė grūdų malimo patalpą, pro kurios apačią kadaise ėjo iškastas kanalas. Po dabar jau gerokai išdraskytomis grindimis slėpėsi vandens girna, kurios platformą vis dar galima įžiūrėti. Kai veikė pionierių stovykla, ši patalpa buvo pritaikyta kaip vaikų pasilinksminimo erdvė. Pasak ilčiukiečio, kanalo atšaką, ėjusią nuo upės ir toliau vėl susisiekiančią su upe, vėliau kolūkis užvertė. Buvo ir medinė užtvanka, kurią naudojo nukreipti vandeniui kanalu į malūną. Bėgant laikui neprižiūrima užtvanka suiro, o jos vietą težymi keli ąžuoliniai kuolai. Beje, anot vyro, anksčiau Šventąja plukdomi sieliai taip pat, nors ir saugant, apgadindavo užtvanką.
Pasak pašnekovo, arčiausiai upės esanti malūno patalpa kurį laiką kolūkio buvo naudojama kaip sandėlis grūdams laikyti. Jos stogas nukentėjo labiausiai – virtęs medis pramušė skardinę dangą ir dabar dangaus krituliai negailestingai ardo grebėstus, gegnes, sieną.

Malūnininkų namas, virtęs mokykla

Pasak Z. Remeikio, apie 1970 metus „Utenos trikotažo" rūpesčiu Ilčiukuose prie mokyklos buvo pastatyta pionierių stovykla, kuri buvo apleista griūvant Sovietų Sąjungai. Kurį laiką apleistais pastatais rūpinosi kunigas Ramanauskas, o šiuo metu teritorija, turėjusi ne vieną savininką, lyg ir turi naują šeimininką – tuo galima įsitikinti pastato viduje išvydus neseniai į maišus sudėtas būsto nuolaužas.
Ilčiukietis rodė visai šalia mokyklos pastatytą erdvią valgyklą. Du toliau esantys „alytukai", pasak vyro, glausdavo į stovyklos auklėtojus.
Vienas iš poilsio namelių sudegęs. „Gerai, kad neužsidegė miškas", – sakė Z. Remeikis. Jis pridūrė, kad dažnai buvusioje vaikų stovykloje apsilanko pro šalį plaukiantys baidarininkai, ir svarstė, kad tai gali būti jų neatsargaus elgesio pasekmė.
Netoli malūno Z. Remeikis parodė didelį medinį tarpukariu statytą Indrašių namą. Anot vyro, jo tėvas sakė, kad šie jame beveik negyveno – nuolat sukdavosi malūne ir buvo apsistoję statinio pirmame aukšte. Indrašiai buvo ištremti į Sibirą, o šiuo metu, pašnekovo žiniomis, gyvena pakaunėje ir savo namus bei kitą nekilnojamąjį turtą Ilčiukuose greičiausiai pardavė. Sovietmečiu nacionalizavus namą jame buvo atidaryta septynmetė mokykla, vėliau, apie 1960 metus, direktoriaus Vytauto Mieželio rūpesčiu prie senojo namo išdygo dviaukštis priestatas. Jame buvo įkurta aštuonmetė mokykla. Buvusių Indrašių namų pirmame aukšte įsitaisė mokinių bendrabutis, antrame aukšte apsigyveno mokytojai. Ilčiukų aštuonmetę mokyklą 1967 metais baigė ir Z. Remeikis: „Mano klasė buvo didžiausia mokykloje – 19 mokinių. Kaip kaimo vietovei, manau, nemažai."
Priešais pagrindinį mokyklos įėjimą stovi nedidelis namelis kiauru stogu ir į įgriuvusias lubas pasirėmusiu pasvirusiu kaminu. „Čia gyveno pagalbiniai mokyklos darbuotojai. Šeima. Moteris, beje, direktoriaus sesuo, buvo virėja, o vyras skaldydavo malkas."
Kitoje mokyklos pusėje Z. Remeikis parodė dar vieną medinį pastatą: „Tai irgi Indrašių statyta. Kai aš mokiausi, čia buvo klubas: tenisą žaisdavom, kiną rodydavo, vykdavo šokiai..."
Vyras sakė, kad vaikų nuo tada, kai jis baigė mokyklą, ėmė mažėti: melioracija išdraskė aplinkines sodybas, nemažai žmonių nenorėdami dirbti kolūkyje išsikėlė į miestą.

Žvejyba plikomis rankomis

Pašnekovas iš tėvo yra girdėjęs, kad senasis medinis tiltas buvo visai prie malūno, tačiau pokariu ir jį, ir ant kranto stovėjusią Indrašių pirtį, kurioje vanodavosi neturintys nuosavų pėryklų, nunešė potvynis.
Pasak Z. Remeikio, kol tilto nebuvo, pats mokyklos direktorius vaikus plukdydavo per upę. Vėliau jis išsireikalavo, kad būtų pastatytas tiltas, skirtas tik pėstiesiems.
Vyro teigimu, dabartinio tilto vietoje buvo ir kitas tiltas. Taip pat medinis. Tačiau jis buvo laikinas ir skirtas tik karo reikalams. Pylimą tiltui kairiajame Šventosios krante supylė rusų kareiviai.
Dabar, kai Ilčiukuose nebėra nei mokyklos, nei parduotuvės, anot Z. Remeikio, neseniai suremontuotu tiltu naudojasi nebent tik grybautojai.
Anksčiau, pasak Z. Remeikio, kai žiemos buvo sniegingos, Šventoji labai patvindavo nuo staigaus pavasarinio polaidžio. „Dabar upė baigia užaugti meldais, ajerais..." – apgailestavo pašnekovas ir pridūrė, kad anksčiau net esant dideliems šalčiams sraunų vidurupį speigai ne visur sukaustydavo.
Kaip teigė ilčiukietis, anksčiau žmonės bučius statydavo, o iš savo tėvo jis girdėjo, kad šapalus žvejai tiesiog rankomis iš po kelmų ištraukdavo. Kaimo gyventojas sakė, kad žuvies upėje ir dabar netrūksta. Pašnekovas parodė tarp malūno ir pėsčiųjų tilto vandens augalais baigiančią užželti nedidelę salelę. Pasak vyro, upė yra švari – keliaujant aukštupio link miestų nėra, tik Dusetų miestelis.
Kitame kaimo gale Z. Remeikis parodė medinę lentpjūvę su pagalbiniu peilių galandimo ir sandėliavimo pastatu, kurie buvo pastatyti kolūkių laikais. Pasak ilčiukiečio, tai buvo judri vieta, bėgiai rąstams stumdyti buvo patiesti, o dabar ilgapirščių seniai išplėšti ir metalo supirkėjams parduoti. „Kai kolūkis pirko gaterį, jis jau buvo nurašytas. Bet veikė, nors ir buvo lėtaeigis", – sakė pašnekovas. Jis atskleidė, kad vėliau privatizavus objektą gaterį pats savininkas kažkur išgabeno, nes nustojus veikti lentpjūvei vagys ėmė tempti viską, ką tik pavilko.

Autoriaus nuotr.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Ilčiukai – kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu (I)

    Prie Šventosios upės prisiglaudęs Ilčiukų kaimas (Užpalių sen.), esantis beveik pačiame Utenos rajono pakraštyje, kadaise galėjo didžiuotis plačiai apylinkėse žinomu vandens malūnu, o vėlesniais laikais – ir šalia jo išdygusia pionierių stovykla. Tačiau pėsčiųjų tiltu per upę į mokymo įstaigą seniai nebeskuba mokiniai, o tuščia Ilčiukų mokykla tebelaukia atsakingo savininko. Caro laikus mačiusios kapinaitės dar pajėgios priglausti į amžinybę iškeliausiančius vietinius, o kol kas vienintele darboviete kaime galima pavadinti tik brangiakailių žvėrelių ūkį.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1415
Vakar apsilankė:9489
Šią savaitę apsilankė:28955
Šį mėnesį apsilankė:117081
Viso (nuo 2015-02-16):11879273
Šiuo metu naršo:
91
2019-12-12
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!