ProjektaiDičiūnai – įvairių kovų kryžkelėje
2019 kovo 27, Trečiadienis 08:38

Dičiūnai – įvairių kovų kryžkelėje

Dičiūnai – įvairių kovų kryžkelėje
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Anksčiau Dičiūnai (Utenos sen.) buvo didelis kaimas, tačiau nukentėjęs nuo tremčių, melioracijos, gyventojų nutekėjimo į miestus ir savo ilgą gyvenimą bebaigiančių senolių mirčių šiuo metu negali pasigirti nei sodybų, nei žmonių gausa. Tiesa, čia yra naujakurių, kurie sunkiai kabindamiesi už ilgų galimybių kopėčių nesiruošia lengvai pasiduoti. Dičiūnai gali girtis senomis, dar XIX a. menančiomis kapinaitėmis, storų sienojų, gal dar nuo dvaro laikų likusiu kluonu ir miglota paties dvaro istorija.

Pabėgo nuo „kolchozo“

Vidmantas ir Vida Gyliai, anot jų pačių, nuolatiniais kaimo gyventojais tapo tik 2007 metais, kai mirus V. Gylio motinai jis su žmona grįžo į gimtuosius namus. Tiesa, apsigyveno čia ne iškart – senas namas reikalavo remonto. Anksčiau gausų būrį avių laikę sutuoktiniai dabar juokauja, kad visas jų ūkis – keturios vištos ir trys antys.
1943 metais Dičiūnuose gimęs V. Gylys sakė, jog vos baigęs Vaikutėnų septynmetę mokyklą, būdamas tik penkiolikos metų, „išskrido į Uteną", kad nereikėtų dirbti „kolchoze". Mokslus tęsė tuometiniame Utenos politechnikume. Jame įgijęs elektriko specialybę, Utenoje ir dirbo, ir gyveno.

Nušauti partizanai

V. Gylys pasakojo, kad netoliese esančiame Skardžiaus miške buvo partizanų bunkeris, kuriame 1945 metų vasarą slėpėsi jo dėdė Pranas Gylys ir bendrapavardis Bronius. Anot pašnekovo, kartą partizanai pamatė kelis po mišką slampinėjančius stribus ir norėjo su lėktuviniu kulkosvaidžiu įsibrovėlius nupilti, bet pagalvojo, kad visas miškas gali būti apsuptas, todėl nusprendė saugumo dėlei triukšmo nekelti. P. ir B. Gyliai, tikėdamiesi tylomis prasmukti iš apsupties, pasileido per pievą, bet laukusieji pasaloje nujautė, į kurią pusę partizanai trauksis, ir pasitiko nelaimėlius mirtina ugnimi.

Ištremta motina

„Tėvokas nujautė, kad gali vežti, – apie galimą tremtį atsiminė V. Gylys, – todėl vaikus išvežė pas senelius. Tėvas tąkart pas arklius buvo, išgirdo šunis lojant, pamatė po kiemą kažin kokius svetimus žmones vaikštant, šoko ant arklio ir nujojo, o motiną rado karves melžiant. Grįžo ji iš tremties po aštuonerių metų." Besislapstantis tėvas su dviem vaikais į nusiaubtus namus įsidrąsino pareiti tik po dvejų metų.
Pasak pašnekovo, dabartiniuose Vilės Juzėnienės namuose anksčiau gyveno Anupras ir Anelė Gyliai. Moterį su penkiais vaikais išvežė į Sibirą, o vyrui pavyko pabėgti, bet paskui, kai vaikai tremtyje ėmė mirti, pats nuvažiavo pas šeimą. Tuščias ir neprižiūrimas dviejų galų namas pradėjo griūti. Likęs dabartinis būstas – tik pusė buvusio namo.
V. Gylys iš išgėrusių „skrebų" yra girdėjęs, kad šie taikydavosi į turtingesnius kaimo žmones, pas kuriuos tai kiaulę pasipjaudavo, tai ko nors prisiplėšdavo.

Bunkeris – šuliny

Iš Dičiūnų kilęs Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslininkas, Lietuvos kompiuterininkų sąjungos narys Gintautas Grigas pasakojo, kad vietiniai gyventojai su partizanais sutarė gerai, gal todėl jokių skundikų ir nebuvo. Tačiau net ir tai ne visada išgelbėdavo laisvės kovotojus. Tėvas Juozas ir sūnus Antanas Tubeliai savo sodyboje bunkerį turėjo įsirengę šulinyje. Tačiau kartą nuo Leipaus kalno apylinkes pro žiūronus žvalgiusiam rusų kareiviui įtarimą sukėlė į šulinį svirtimi leidžiami kažkokie daiktai. Taip buvo pačiupti ne tik Tubeliai, bet ir kartu slėpęsis jų giminaitis Pranas Tarulis.

Neleido paduoti duonos

Visą gyvenimą Dičiūnuose praleidusi Elena Baliulienė sakė, kad su mama tarnavo pas Kecorius, vienintelius, anot jos, gerai gyvenusius kaimo žmones. Kaip prisiminė pašnekovė, Dičiūnų kaimas buvo didelis – „kalendravojantis" kunigas per dieną visų namų neapvažiuodavo. Vėliau daug sodybų išvertė melioracija, vieni žmonės išvažiavo, kiti – išmirė.
E. Baliulienė pasakojo, kad Anicetas Kecorius pokariu slapstėsi, prie namų krūmuose įlindęs sėdėjo ir virves pynė. Jaunas, nė 30-ies metų neturintis vyras šiek tiek neprigirdėjo, nes buvo sirgęs kažkokia ausų liga. Anot G. Grigo, žmonės sakė A. Kecoriui „registruotis", kad dėl neprigirdėjimo jo vis tiek į rusų armiją neims, bet šis vengė. Kartą A. Kecorius nuėjo į pirtį pas Putrimienę maudytis. Nežinia, ar kažkas įskundė, ar patys skrebai pamatė, bet jį besimaudantį ir pačiupo. „Namiškius išvarė kaimynystėn, – prisiminė kalbinta senolė – todėl mes negirdėjom, kaip jį tardė. Jau buvo prikankintas, vos krutėjo, kai ryte nuėjom." „Aliut, duonos!" – prašė A. Kecorius. E. Baliulienė nubėgo kaimynystėn, paėmė nuo stalo duonos, lašinių ir sudėjusi „tarbelytėn" atnešė nelaimėliui. „Svolačiau", tau duonos užteks!" – užriko rusų karininkas ir merginą nustūmė į šoną. A. Kecoriaus rusai nušovė. Dičiūnų žmonės rado auką kniūbsčią, viela surištom rankom. Nelaimėlį kapinaitėse palaidojo kaimo žmonės.

Kalėjimas už Stalino portretą

E. Baliulienė ir G. Grigas pasakojo, kad kartą Dičiūnų kavalieriai dviračiais nuvažiavo į šokius Gimžiškių kaime (Kuktiškių sen.), kur susimušė su vietiniais. Muštynių metu nuo sienos nukrito ir sudužo Stalino portretas. Kaltais pripažinti du dičiūniškiai buvo nuteisti dvejiems metams kalėjimo. Pasak E. Baliulienės, vienas jų „atėjo iš kalėjimo be proto" ir gyvenimą baigė savo noru.

Kaip žmogus tampė velnią už barzdos

Anot G. Grigo, juokingų ir netgi anekdotinių situacijų kaime visada būdavo. Jis yra girdėjęs, kad kartą vienas žmogus jau prietamsiais ėjo iš Utenos namo į Dičiūnus. Netoli kapinaičių jis pamatė kažkokį baltą siluetą, lyg drobulę. Žmogus apėjo tą baltą šmėklą dideliu lanku. Rytojaus dieną paaiškėjo, kad vėlyvą dičiūniškį išgąsdino sniego lopas.
Nepalyginamai juokingesnį atsitikimą G. Grigui papasakojo vienas tos istorijos dalyvių – jo senelis Kazimieras Žukas. Vėlai vakare K. Žukas ėjo namo. Netoli kapinių vienoje vietoje kelias vingiavo tarp aukšto kalnelio ir aukšto skardžio. Buvo taip tamsu, kad G. Grigo senelis ėjo visiškai apgraibomis, rankomis liesdamas šlaitą. Staiga sugriebė kažką už ilgos barzdos. Labai išsigando. Pasirodo, tai buvo priešpriešiais ėjęs žydas, kuris išsigando ne ką mažiau už K. Žuką. Atsitokėjęs jis prisipažino, kad pamanė, jog sutiko velnią.

Ar buvo Dičiūnuose dvaras?

V. Gylys sakė, kad prieš gerą šimtą metų keturi pusbroliai Gyliai nusipirko Dičiūnuose buvusį dvarelį, kurio pastatus ir žemes pasidalijo tarpusavyje. Dvarelis, pasak vyro, stovėjo V. Juzėnienės dabartinių namų vietoje, šalia telkšojo tvenkiniai. Seniausia kaimo senolė Zofija Gylienė sakė, kad jos sūnus Algirdas kažkokioje knygoje yra skaitęs, jog Dičiūnuose buvo dvaras. G. Grigas iš tėvo girdėjo, jog Dičiūnuose buvo dvaras – valstiečiai žemę turėjo rėžiais, o dvaro žemė buvo nerėžinė. Ją vėliau nupirko iš svetur atėję Gyliai.
Pasak E. Baliulienės, dvaro Dičiūnuose nebuvo, gal tik kažkas daug žemės turėjo, bet turtingų žmonių (išskyrus Kecorius), anot moters, kaime nebūta.
Pasak Z. Gylienės, šiuo metu jai priklausantis senas kluonas stovi dar nuo dvaro laikų. „Žinau, kad man jo nebereiks, bet noriu, kad jį sutaisytų", – dėl kiauro pastato stogo guodėsi senolė. G. Grigas „Utenos dienai" pateikė nuotrauką, kuri atskleidžia, kad tokie kluonai buvo du – antrasis buvo greta šiuo metu esančiojo. 1940 metais rusams užėmus Lietuvą, okupantų tankai, riedėdami nuo Minčios pro kaimą, užkabino ir apardė prie kelio buvusio kluono šoną. Vėliau pastatas buvo sutaisytas, bet po kurio laiko jį nugriovė, nes trukdė tiesti kelią.

Tarp Spitrėnų ir Utenos

Nors Dičiūnai priklauso Spitrėnų parapijai, ne visi kaimo gyventojai važiuodavo į Spitrėnų bažnyčią. Anot V. Gylio, į parapijos centrą nuvykdavo nebent tik per atlaidus – įprasta būdavo važiuoti į Uteną. O štai iš Kubilių (Daugailių sen.) kaimo kilusi Z. Gylienė prisipažino, kad vykdavo į šv. Mišias Spitrėnuose. E. Baliulienė sakė, kad į Uteną taip pat važiuodavo tik per didelius „kermošius", o į Spitrėnus, jei ne arkliais, tai pėsčiomis keliaudavo dažnai.
V. Gylio žiniomis, kaimo šokiai būdavo A. ir A. Gylių dviejų galų name, o gegužinės prie Kecoriaus (Baliulio).

Išnykęs Šv. Jono koplytstulpis

E. Baliulienė neatsiminė, kad Dičiūnuose būtų buvę kryžių, tačiau „majavos" kaime, anot jos, vienais metais vykdavo pas Z. Gylienę, kitais – pas Kecorius.
Senolė pasakojo, kad už kaimo kapinių, prie kelio į Uteną (pro Klovinius), stovėjo nedidelis koplytstulpis su šv. Jono statulėle. Ant stogelio buvo kryželis. Niekas nežino, kada ir kas pastatė šį medinį koplytstulpį. Ėjo gandas, kad šv. Jonas buvo pastatytas, nes toje vietoje vaidendavosi. E. Baliulienė neatsiminė, kad žmonės prie koplytstulpio melstųsi. Niekieno neprižiūrimas koplytstulpis dar sovietmečiu nugriuvo ir supuvo. Anot G. Grigo, pokariu koplytstulpis nukentėjo nuo stribų – jie šaudė į medžio kūrinį. Vėliau, kai koplytstulpis nugriuvo, jį pasiėmė vienas vietinis kolekcionierius, gyvenęs netoli Dičiūnų kapinaičių.

Naujas koplytstulpis

V. Gylienė sakė, kad sūnus Irmantas galėjo gyventi mieste, bet pasistatė namus tėvų žemėje, Dičiūnuose. Į naujakurio sodybą galima patekti važiuojant smėlėtu keliuku, vedančiu į senąsias kaimo kapinaites. Kryžkelėje stovi aukštas koplytstulpis, kuris I. Gylio iniciatyva buvo pastatytas tik pernai rudenį. Anot I. Gylio, koplytstulpio autorius – Saulius Savickas iš Antalieptės. Medžio kūrinys dar nėra pašventintas, tačiau, anot vyro, tai jis ketina padaryti jau šiemet.
„Utenos dienos" paklaustas, kam ir kodėl kilo mintis pastatyti kopytstulpį, I. Gylys prisipažino, kad idėjos autorius yra jis pats, o aukščiausioje jo tėvų žemėje esantis taškas jam pasirodė esanti pati tinkamiausia vieta išreikšti Gylių šeimos dievotumą.

Senas kapas

Kiek prisiminė V. Gylys, kapinaitės Gyliams priklausančioje žemėje yra „nuo senų laikų". Seniausias kapas – 1883 metų su lenkišku užrašu, tačiau kalbinti kaimo gyventojai nieko apie jį nežinojo, tik, anot E. Baliulienės, gėlių „kaip žmogui" lankantieji mirusiuosius ant to kapo padeda.
Kapuose palaidoti ir 1945 metais žuvę Lietuvos partizanai P. Gylys, B. Gylys, Antanas Gurskis, Anicetas Kecorius, Albinas Tubelis.

Neilgai sukęsi vėjo malūnai

Pasak G. Grigo, jo tėvas Klemensas vaikystėje buvo susimeistravęs medinį dviratį, kuriuo ne tik pats važinėjo, bet ir kitus mokė išlaikyti pusiausvyrą ant dviratės transporto priemonės. Tėvo konstrukciniai gebėjimai pasitarnavo jam ir vėliau – po karo jis buvo vienas iš dviejų kaimo gyventojų (kitas – Balys Žukas), pasigaminusių vėjo malūną. Anot G. Grigo, malūnams išradingi kaimo gyventojai panaudojo nuo ką tik praūžusio karo besimėčiusias karinės technikos liekanas, pavyzdžiui, B. Žuko malūnui buvo pritaikytas tanko bokštelis. Tiesa, kaimo konstruktoriai neįvertino vėjo stiprumo, dėl kurio kaltės malūnai ilgai negyvavo – nugriuvo.

 

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image Diin akmuo.jpg
  • Click to enlarge image akmeninis kryius.jpg
  • Click to enlarge image kapai.jpg
  • Click to enlarge image kapas tarp dviej medi.jpg
  • Click to enlarge image kluonai dvyniai.jpg
  • Click to enlarge image kluonas.jpg
  • Click to enlarge image koplytstulpis.jpg
  • Click to enlarge image moteris.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Kenksmingos atliekos Dičiūnuose: planas sutvarkyti yra, bet pavojus nedingo

    Iki 2009 metų maždaug trys dešimtys Utenos rajono Utenos seniūnijos Dičiūnų kaimo gyventojų savo aplinkoje jautėsi ramiai. Kaimas nuošalus, tylus, iki Utenos septyni kilometrai, šalia miškas, kuriame galima ne tik pasivaikščioti. Niekas net nebūrė, kad idilė greitai baigsis. Staiga kaimo keliukais ėmė vienas paskui kitą važinėti pilni statinių, paketų, plastikinių talpų ir kitokio šlamšto sunkvežimiai, kurie suko prie sovietinių laikų pastato, kažkada buvusių tarybinio ūkio mechaninių dirbtuvių ir jų kieme esančių garažų, pertvarkytų į sandėlius. Tik tada žmonės susirūpino, išsiaiškino, kad kažkokia Vilniuje registruota bendrovė čia įrengė laikiną pavojingų atliekų saugojimo vietą. Gyventojams buvo aiškinama atsieit pavojingas krovinys čia bus neilgai, visos atliekos greitai iškeliaus kitur.

  • Naktį Dičiūnuose liepsnojo du automobiliai

    Naktį iš sekmadienio į pirmadienį ugnis visiškai nuniokojo mikroautobusą, priklausantį bendrovei „Pro racing", taip pat apgadintas ir šalia stovėjęs sunkvežimis.

  • Pavojingoms atliekoms Dičiūnuose tvarkyti skirti pinigai išgaravo

    Kalnai pavojingų atliekų riogso be priežiūros, o joms tvarkyti skirti pinigai galimai iškeliavo į užsienyje įsteigtas bendroves. Tokia bendrovės „Ūrus ir Ko" veikla sudomino ir aplinkosaugininkus, ir finansinių nusikaltimų tyrėjus.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2299
Vakar apsilankė:6300
Šią savaitę apsilankė:15340
Šį mėnesį apsilankė:151890
Viso (nuo 2015-02-16):10439553
Šiuo metu naršo:
75
2019-06-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!