Kiekvieną rudenį tėvai svarsto, kokia užklasinė veikla geriausia jų atžaloms. Tačiau kai kurie užsiėmimai tinkami ir vaikams, ir jų tėvams. Prasidedant naujam sezonui Lauris Vainauskas kalbina tradicinės karatė trenerį, instruktorių Norbertą Motiejūną, kuris kviečia aktyviai praleisti laisvalaikį sporto klube „Danas”.

Treneri, gal galite prisistatyti ir papasakoti apie save? Nuo ko viskas prasidėjo karatė pasaulyje?

Esu Norbertas Motiejūnas, juodo diržo, antro dano instruktorius. Kaip ir visi paaugliai žiūrėdavau kovinius filmus su Bruce Lee, Jackie Chan ir kitais kovinių filmų herojais. Gyvenant Anykščiuose nebuvo galimybės išbandyti save kovos menuose, tuo metu ir karatė buvo draudžiama, todėl žaidžiau futbolą. Kai buvau 11 klasėje, su tėvais persikėlėm gyventi į Vilnių, kur atsirado galimybė susipažinti su tradicine karatė, shotokan stiliumi. Džiaugiuosi, kad iš karto patekau į šią discipliną, nes radau tai, ko ilgai ieškojau. Žinoma, iš pradžių treniruočių programos buvo sudaromos iš to, ką išgirsdavome apie šį karatė stilių, ir iš tos medžiagos, kurią atsiveždavome iš seminarų. Vėliau tobulėjome ir pradėjome dalyvauti tarptautinėse varžybose, seminaruose, instruktorių stovyklose. Jau nuo 2001 metų dirbu instruktoriumi.

Tradicinė karatė – kas tai?

Tradicinė karatė – beginklė savigynos sistema, kuri remiasi Okinavos (Japonijos salynas) kovos elementais ir Budos filosofija. Budos filosofija grindžiama pagrindiniu dalyku – tobulėjimas kasdien – šiandien turiu būti geresnis nei vakar. Man tradicinė karatė – savęs kaip asmenybės tobulinimas, remiantis Tode kovos sistema.
Kuo skiriasi tradicinė karatė nuo kitų kovinių sporto šakų?
Tradicinė karatė nuo kitų kovos menų skiriasi trimis pagrindiniais principais: varžybose nėra svorio kategorijų, remiasi Todome principu (baigiamoji technika – viena maksimali ataka, kuria užbaigiama kova), tobulėjimas visą gyvenimą. Žmones į priekį varo galimybė tobulėti, o ne kovojimas.

Vis dar gaji mintis, kad žmonės, užsiimantys kovinėmis sporto šakomis, būtinai turi kovoti, auginti raumenis, o jų kūnas dažniausiai nusėtas mėlynėmis. Kokia Jūsų nuomonė?

Tai labai aktualu tarp paauglių – neturi raumenų, nepasiekei greito rezultato, neturi kuo pasirodyti – nieko gero… Labai dažnai iš savo sportininkų girdžiu, kad kitose kovos disciplinose iš karto leidžia kovoti, deda šalmus, apsaugas, pirštines – ir pirmyn į ringą, kovok, muškis…Mūsų treniruotėse viskas kitaip. Džiugu, kad sportuojantys žmonės keičia savo požiūrį į tradicinę karatė ir padeda keisti aplinkinių požiūrį. Niekada nesakau, kad vienose ar kitose treniruotėse gerai ar blogai, kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia, kur žmogus gali išreikšti save. Džiaugiuosi, kad dabartiniais laikais mes turim puikias sąlygas palyginti skirtingas disciplinas, darbus, pomėgius.
Pasižiūrėjus į Jus ar kitus tradicinės karatė trenerius neatrodo, kad jūs būtumėte kovinės sporto srities meistrai, taigi kas lemia sportinius pasiekimus?
Geras pastebėjimas. Tikriausiai tuo ir žavi tradiciniai Budos kovos menai (kendo, dziudo, kiudo, aikido, karatė do), kur nėra svorio kategorijų, nėra raumenų svėrimo ar ūgio matavimo. Tradicinėje karatė varžybos turi savo terminą – „shiai” – savęs testavimas. Todėl visada prieš kovą ir po jos yra nusilenkiama savo priešininkui – dėkojama už galimybę pasitikrinti, pasimokyti iš jo. O pergales lemia aukštas meistriškumas, tikslingas darbas treniruočių metu, kaip ir visuose sportuose – kompetentingi treneriai, kurie tinkamai perteikia žinias, bei sportininkų užsispyrimas. Trumpai tariant – darbas ir noras tobulėti.

Kas gali sportuoti? Vaikai? Suaugę? Ar tik turintys atitinkamą fizinį pasiruošimą?

Šis klausimas gan dažnas – jei man 25-eri, ar aš nesu per senas? Gal būtų sunku atsakyti, tačiau esu treniravęs ir 65 metų sulaukusį vyrą. „Išėjau į pensiją ir darysiu tai, ką noriu, neįdomu, ką apie mano pomėgį galvoja”, – sakė vyras. Sportavo daugiau nei trejus metus, kol nepatyrė traumos žaisdamas futbolą. Taigi sportuoti gali tiek vaikai, tiek suaugę. Mūsų klube sportuoja šeimos: tėvai su vaikais, mamos su vaikais. Būna, kad tėvai atveda vaikus, vaikai meta sportą, o tėvai sportuoja toliau. Specialaus fizinio pasiruošimo tikrai nereikia. Tradicinės karatė esmė – privesti dirbti ir maksimaliai funkcionuoti kuo daugiau turimų raumenų.

Ar uteniškiai dalyvauja varžybose? Kaip jiems sekasi Lietuvos bei tarptautiniu mastu?

Žinoma, uteniškiai taip pat startuoja varžybose – tiek Lietuvos, tiek užsienio tarptautiniuose turnyruose. Vis daugiau uteniškių galime matyti ant Lietuvos tradicinės karatę turnyrų podiumo. Šiais metais uteniškiai buvo atrinkti į nacionalinę tradicinės karatė asociacijos rinktinę ir turės šansą startuoti Pasaulio tradicinės karatė čempionate, kuris vyks spalio mėnesį Ženevoje (Šveicarija).

Ką norėtumėte perduoti esamiems ir būsimiems savo mokiniams prieš naują sezoną?

Visiems mokiniams norėčiau padėkoti, kad jie priverčia visus mokytojus, trenerius, instruktorius tobulėti. Linkiu, jog mokiniai visada turėtų klausimų, būtų smalsūs. Asmeniškai savo mokiniams linkiu, kad kuo mažiau dvejotų dirbdami ir siekdami užsibrėžto tikslo.

Kada prasideda treniruotės ir kur jos vyks?

Visiems turiu gerų naujienų. Nors vasara baigėsi, tačiau mūsų treniruotės tik prasideda. Pirma treniruotė – rugsėjo 5 d. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mažojoje sporto salėje. Tikslūs treniruočių grafikai bus pateikti mūsų klubo internetinėje svetainėje www.karateklubas.lt paspaudus nuorodą „Treniruotės”, daugiau informacijos telefonu 8 676 17 810.

Dėkoju už pokalbį.