Pernai Lietuvoje buvo užregistruoti 105 potencialūs organų ir audinių (ragenų) donorai. Efektyviais donorais tapo 48 mirę žmonės. Tokia sausa statistika metų suvestinėje. Iš tiesų kiekvienas skaičius – tai konkretus žmogus, kurio artimieji neišmatuojamos širdgėlos akimirką turėjo stiprybės ir jėgų padovanoti mirusiojo organus donorystei. Arba – nepadovanoti. Tokia buvo jų valia. Gerbiamas bet koks apsisprendimas.
Su kokiais iššūkiais susiduria organų donorystės ir transplantacijos procesą koordinuojantys specialistai? Kaip elgiasi nelaimės prislėgti donorų artimieji? Kokie buvo organų donorai, kuriems reanimacijos skyriuje buvo konstatuota smegenų mirtis?
Sudėtingiausia darbo dalis
Gydytojai reanimatologai, kuriems po pacientams konstatuotos smegenų mirties tenka pradėti pokalbį su mirusiųjų artimaisiais dėl organų donorystės, vieningai pripažįsta: tai – viena sunkiausių darbo dalių. Tokių pokalbių metu gydytojai patiria didžiulį psichologinį stresą ir įtampą. Medikų teigimu, prie mirties įprasti neįmanoma, kad ir kiek metų dirbtum, kad ir kiek dažnai su ja susidurtum. Liga ir mirtis nesirenka – miršta ir jauni žmonės. Atrodytų, kad gyvenimas galėtų skleistis pačiomis gražiausiomis spalvomis, o nutinka taip, kad reikia ruoštis laidotuvėms, išgyventi tą juodžiausią gyvenimo dramą. Tokiu metu ir gydytojams sunku kalbėti, ir artimiesiems sunku, kurie išgyvendami siaubą turi apsispręsti ir dėl organų donorystės. Gydytojams transplantologams su artimaisiais įprastai netenka susitikti, tačiau yra buvę, kad chirurgai, eksplantavę donoro organus, su jais susitiko prie ligoninės. Emociškai tai labai sunku, tuomet sakė chirurgai.
Ypatingai atsakingas ir svarbus vaidmuo organizuojant donorystės procesą tenka Nacionalinio transplantacijos biuro budintiems koordinatoriams. Jų darbas prasideda, vos sulaukus skambučio iš ligoninės reanimacijos skyriaus apie čia atsiradusį donorą ir surinkus visą išsamią informaciją apie jį. Būtent budintis koordinatorius organizuoja visą darbą, minučių tikslumu suderindamas kiekvieną veiksmą – kad laboratorijas laiku pasiektų tyrimams reikalingas donoro kraujas, kad eksplantacijai būtų skubiai sutelkti visi medikai, kad prireikus laiku skrydžiui pakiltų donorų organus gabenantis sraigtasparnis. Budintis koordinatorius derina visų šiame procese dalyvaujančių tarnybų (orlaivių pilotų, policijos, greitosios pagalbos) darbą. Menkiausia klaida – ir donorystės procesas gali užsitęsti arba ir visai nutrūkti. Maža to, kartais gydytojai reanimatologai budintį koordinatorių pakviečia ir į pokalbį su mirusiojo artimaisiais.
Gydytojams tenka priimti prislėgtų artimųjų reakcijas
Dėl organų dovanojimo į artimuosius kreipiamasi juodžiausią gyvenimo akimirką – vos sužinojus apie brangaus žmogaus mirtį. Todėl ir artimųjų reakcijų būna įvairių. Štai keletas istorijų.
Reanimacijos skyriuje miršta jaunas vyras. Mamos jis nebeturėjo, tėvas po pokalbio su reanimacijos gydytoju nesutinka paaukoti organų donorystei. Netekęs vienturčio sūnaus, tėvas išgyvena šoką, viską suprasti trukdo dar ir kalbos barjeras. Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorius į tėvą kreipiasi rusų kalba. Po ilgo pokalbio vyras pagaliau sutinka padovanoti sūnaus organus ir atvirumo akimirką prisipažįsta: kai sužinojo, kad vienintelis vaikas mirė, šoko ištiktas apie tai pranešusiam gydytojui… norėjo trenkti per veidą.
Praėjusiais metais buvo ir toks skaudus nutikimas, kai pasitvirtino posakis, jog nelaimė viena nevaikšto. Kai ligoninėje vyrui buvo konstatuota smegenų mirtis, tuo pat metu vyko jo tėvo laidotuvės. Donoro mama buvo prislėgta dvigubos netekties skausmo – laidojant vyrą, sužinojo ir apie sūnaus mirtį. Tokios dvigubos tragedijos akivaizdoje gydytojai turėjo kalbėti apie organų donorystę. Dėl jos buvo kreiptasi į suaugusį ir Anglijoje tuo metu buvusį donoro sūnų. Jis pritarė donorystei, tačiau kol parvyko pasirašyti sutikimo, užsitęsė potencialaus donoro išlaikymo laikas. Tačiau šį kartą, nors ir užtrukus ilgėliau, donorystės procesas įvyko.
Deja, kai kada lenktynes su laiku medikai pralaimi. Smegenų mirtis buvo konstatuota vyrui, kuris, kaimynės teigimu, buvo vienišas. Artimieji vyro ligoninėje nelankė, apie konstatuotą smegenų mirtį nebuvo kam pranešti ir dėl donorystės nebuvo su kuo kalbėti. Policijos pareigūnai, į kuriuos, kaip visuomet tokiais atvejais, kreipėsi budintis koordinatorius, surado vyro brolį, kuris pažadėjo atvykti į ligoninę, bet taip ir neatvyko – tik informavo, kad mirusysis turėjo dukrą, kuri gyvena užsienyje, gali būti, kad Ukrainoje. Tačiau dukterėčios kontaktų dėdė neturėjo. Policijos pareigūnams taip pat nepavyko rasti šios moters. Kol vyko artimųjų paieškos, įvyko asistolija (konstatuotas širdies sustojimas), todėl vienišas vyriškis organų donoru netapo.
Svarbu žinoti valią
Pernai buvo keletas potencialių donorų, kuriems konstatuota smegenų mirtis, tačiau organų donorais jie netapo, nes artimiesiems buvo žinomas jų prieštaravimas donorystei. Viena iš tokių išskirtinių istorijų – septynis vaikus užauginusi mama. Vienas iš vaikų atsiminė, kad mama buvo kalbėjusi, jog ji prieštarautų organų donorystei. Kita moteris, kurios artimieji buvo ieškomi padedant policijai, taip pat netapo efektyvia donore, nes Anglijoje šiuo metu gyvenantis sūnus išreiškė tokią mamos valią. Medikai gerbia tokį, tegu ir žodžiu išreikštą, apsisprendimą ir donorystės proceso nebetęsia. Todėl būtina su artimaisiais pasikalbėti apie organų donorystę – šeimos nariai turi žinoti nuomonę šiuo klausimu.
Donorystės stabdys – emigracijoje esantys artimieji
Budintis koordinatorius patiria darbą sunkinančių aplinkybių, susijusių su tautiečių emigracija. Donorystės procese itin svarbu laikas: potencialaus donoro organų gyvybinės funkcijos negali būti palaikomos iki begalybės – svarbi kiekviena valanda. O Lietuvoje galioja teisės aktai, pagal kuriuos sutikimą donorystei artimieji privalo pasirašyti „gyvai” – negalioja nei skenuotas parašas, nei faksu atsiųstas pasirašytas sutikimas. Tad kai mirusiojo artimieji yra užsienyje, kol jie grįžta į Lietuvą, prarandamas brangus laikas. Neretai, laukiant parvykstančių artimųjų, donorui įvyksta asistolija (konstatuojamas širdies sustojimas), todėl organai donorystei nebeimami.
Kai žmogus nėra pasirašęs sutikimo donorystei po savo mirties (o kone visais atvejais taip ir yra), dėl donorystės kreipiamasi į artimuosius. Įteisinta tvarka, kad pirmumo eilė pasirašant pritarimą donorystei teikiama sutuoktiniams, jei jų nėra – kreipiamasi į pilnamečius vaikus, jei ir jų nėra – į tėvus, brolius, seseris. Tačiau siekiama, kad organų donorystės temą gaubtų pozityvus kontekstas, kad tarp artimųjų nekiltų jokių nesutarimų, barnių, nors sutikimą pasirašo vienas šeimos narys –kaip reikalauja galiojanti tvarka.
Pavyzdys: smegenų mirtis konstatuojama moteriai, kurios sutuoktinis – Norvegijoje. Informaciją apie mamos mirtį gauna 17 metų dukra, kuri tvirtina nepritarianti donorystei. Kadangi mergina – nepilnametė, ieškoma kitų artimųjų. Išsiaiškinama, kad mirusioji turi ir sūnų, tačiau nei kur jis yra, nei kiek jam metų – nežinoma. Septyniolikmetės teigimu, tėvas donorystei prieštarauja, donorystei esą nepritaria ir seneliai – mamos tėvai. Koordinatoriui po ilgų kontaktų paieškų susisiekus su kitais artimaisiais paaiškėja, kad septyniolikmetė sakė netiesą – donorystei nepritaria tik ji, kiti artimieji neprieštarauja. Dar išsiaiškinama, kad mirusioji turėjo ne du, o penkis vaikus. Jų nuomonė nežinoma. Kadangi paieškos užsitęsia, artimieji nepriima bendro sprendimo, vyras, turėjęs pasirašyti sutikimą, klauso kitų šeimos narių – mirusi moteris efektyvia donore netapo.
Po aneurizmos plyšimo potencialia donore buvo užregistruota garbingo amžiaus moteris. Jos duktė ir anūkė donorystei pritarė, tačiau lemiamas žodis, vadovaujantis nustatyta tvarka, buvo 82 metų sutuoktinio. O jis sutikimo nepasirašė.
Praėjusieji metai į Lietuvos donorystės istoriją bus įrašyti todėl, kad organų donorais tapo keli recipientai, patys gyvenę po transplantacijų. Kitas įdomus atvejis – potencialiu donoru užregistruotas vyras, kurio sūnus laukia ragenos transplantacijos. Mirusiojo sutuoktinė, su kuria kalbama dėl donorystės, tikisi, kad sūnui galės būti transplantuota tėvo ragena, todėl nutaria pritarti donorystei. Paaiškinus, kad recipientai transplantacijoms parenkami atsižvelgiant į laukimo laiką, kitas aplinkybes ir dėl šių priežasčių tėvo ragenos sūnui transplantuoti negalima, moteris sudvejojo. Galiausiai apsigalvojo ir sutikimą pasirašė.
Išskirtinės donorų istorijos: tokių būna ypač retai
Pernai potencialiu donoru buvo užregistruotas Anglijos pilietis. Skubiai į Lietuvą atvykusi jo žmona sutiko padovanoti sutuoktinio organus donorystei, tačiau dėl medicininių priežasčių jie transplantacijai netiko.
Pasitaiko, kad artimieji nesutinka dovanoti organų donorystei tvirtindami, kad tam prieštarauja religija. Tačiau donore tapo moteris, kurios sūnus – kunigas. Jis sutiko, kad mama po mirties išgelbėtų kitų žmonių gyvybę ir padovanojo visus jos organus.
Organų donorystės ir transplantacijos procesas – itin specifinė medicinos sritis. Vienų žmonių gyvybę čia pratęsia kitų žmonių mirtis, sukasi mirties ir gyvybės ratas. Užtenka menkiausios negatyvios žinios, net iš piršto laužtų gandų – ir pritariančiųjų donorystei sumažėja: mažiau artimųjų sutinka aukoti mirusiųjų organus, padaugėja atsisakančiųjų pasirašytos donoro kortelės. Buvo atvejis, kai artimieji donorystei sutikimo nedavė, nes pyko ant kitos gydymo įstaigos, kurioje iš pradžių buvo gydomas pacientas. Tokias artimųjų emocijas taip pat galima suprasti – juk mirė brangus žmogus.
Pernai širdies transplantacijos buvo atliktos dviem kūdikiams. Donorais tapo pusantrų metų mažylis ir 6 parų kūdikėlis, kurio širdelė atskraidinta iš Latvijos. Savo vaikučius praradę tėvai rado jėgų pagalvoti apie svetimus sunkiai sergančius vaikus, kuriems širdies transplantacija padovanojo antrą gyvenimą.
Tėčio inkstas – vestuvių proga
Didžiausia dovana, kurią kiekvienas gauname iš savo tėvų – padovanotas gyvenimas. Kartais tėvai vaikams gyvybę dovanoja ir po antrą kartą – paaukodami savo inkstą ar (vaikams iki 12 metų) dalį kepenų. Pernai vienas sūnus neįkainojamą tėčio dovaną – inkstą – gavo… savo vestuvių proga. Argi ne nuostabus gyvosios donorystės pavyzdys?
Viltis pasveikti pernai buvo suteikta 158 sunkiai sergantiems ligoniams – tiek transplantacijų buvo atlikta. Organų donorystė – išskirtinė medicinos sritis, kurioje visuomenė priima kilniausius, kitų gyvybę gelbstinčius sprendimus.
Nacionalinio transplantacijos biuro inf.