Žaibiškės – kaimas Užpalių seniūnijoje. Prieš karą dokumentuose kaimo pavadinimas buvo rašomas kitaip – Žeibiškiai, o tarybiniais laikais jis jau buvo vadinamas Žaibiškėmis. Važiuojant keliu nuo Užpalių link Jūžintų, vos pravažiavus Kaniūkų kaimą, miške nesunku pastebėti siaurą keliuką į dešinę. Čia ir prasideda Žaibiškių kaimas.

Saugo šeimos istoriją, prasidėjusią XIX amžiuje

Pirmoji šio kaimo sodyba ir žemė priklausė Ramonui Rutkauskui, kuris tarpukario laikais išsikraustė į miestą.

Sodybos kaime buvo išsidėsčiusios palei kelią, todėl ir buvo vadinama ūlyčia. Ūlyčioje šeimos turėjo tam tikrą plotelį žemės, ant kurios stovėjo visi sodybos pastatai: gyvenamasis namas, klėtis, klojimas, daržinė, pirtis. Pagrindinė žemė buvo už ūlyčios, išdėstyta atskiromis juostomis, vadinamaisiais šniūrais.

Kaip pasakojo Žaibiškių gyventojas Justinas Vaškelis, kadaise kaime gyveno daug žmonių, veikė mokykla. Dabar belikę vos kelios gyvenamos sodybos.

„Čia gyvena Algis Križinauskas, Stefanija Indrašytė, Algirdas Leika ir mes… Čia mano mamos Aldonos Stasiškytės gimtinė. Šita sodyba paveldima iš kartos į kartą. Mūsų giminės istorija šiame kieme turbūt prasidėjo dar XIX amžiuje, kai čia gyventi atsikėlė mano mamos seneliai. Jie gavo žemės ir čia apsigyveno. Daug šio kaimo gyventojų buvo ištremta į Sibirą“, – sakė vyras.

J. Vaškelis Žaibiškėse gimė, augo ir pasiliko gyventi. Dabar savo tėvų sodyboje jis gyvena su žmona Rima, kuri į šį kaimą atitekėjo iš Panevėžio.

„Iš pasakojimų žinau, kad prieš karą žmonės gerai gyveno. Dirbo, vargo, bet gyveno gerai. Tada prasidėjo karas ir visokie neramumai. Ypač po karo buvo baisu. Mamos brolius Bronių ir Feliksą šaukė į armiją, bet jie atsisakė eiti, pradėjo slapstytis ir tapo partizanais. 1949 metų gruodžio mėnesį jie žuvo Antadavainės kaime Zarasų rajone. Juos išdavė ir nušovė. Mama buvo ryšininkė, ją buvo suėmę, mušė. Paskui į Sibirą išvežė jos tėvukus, o ji su seserimi Stase pabėgo į Žemaitiją, slapstėsi. Paskui apsivedė su mano tėčiu. Jis kilęs iš Degėsių kaimo, čia pat už upės“, – pasakojo J. Vaškelis.

R. Vaškelienės teigimu, jos anyta A. Vaškelienė (Stasiškytė) gražiai giedodavo bažnyčios chore, o anytos tėvelis ne tik gražiai giedodavo, bet ir mokėjo lotyniškai.

Sodybos šeimininkas pasakojo, kad apie 1975 metus Žaibiškių kaime buvo apie 60 gyventojų. Tačiau per 50 metų daug kas pasikeitė. Daug žmonių išmirė, jaunimas sukūrė šeimas, išvažiavo į miestus.

„Mes irgi dirbome Kupiškio rajone, bet kai kolūkiai sugriuvo, grįžome į tėviškę. Čia tėvai turėjo žemės, kažkam reikėjo ją dirbti. Turime 15 hektarų, laikome tris karves, vištų. Kažkada turėjome didesnį ūkį. Turime automobilį, miestą pasiekiame. Dabar žiemą keliai jau neblogai valomi. O seniau, kai neturėjome automobilio, važinėdavome arkliu. Vyresnieji vaikai miestuose, jaunesnieji dar su mumis. Dukra Vilniuje dirba vaikų gydytoja, sūnus studijavo geografiją, dirba įstaigoje, kur yra atsakingas už žemės naudmenų žemėlapius, dar vienas sūnus sukūręs šeimą gyvena Užpaliuose, jis dirba medžio meistru. O du jaunesnieji – dukra ir sūnus – gyvena su mumis“, – vienas kitam antrino sutuoktinių pora ir pridūrė, kad Žaibiškėse nenuobodu gyventi, upe nuolat praplaukia turistai, dažnai atvažiuoja vaikai su anūkais, ilsėtis neleidžia ūkio reikalai – veiklos sočiai.

Sunki tremtinio dalia

Kaimo puošmena ir pasididžiavimas – Šventosios upė, kurios pakrantėje ir prisiglaudęs Žaibiškių kaimas.

Seniau upėje būdavo labai daug žuvies, todėl kai kuriems žmonėms ji buvo tikra maitintoja.

Žaibiškių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Jis datuojamas I tūkst. pradžia. Pasiekiamas iš Kaniūkų–Jūžintų kelio pasukus link Žaibiškių, 100 m neprivažiavus kaimo kapinių, pasukus į dešinę pro buvusio karjero vietą, už 200 m.

Dubenėtasis Žaibiškių akmuo gulėjo prie pat kaimo kapinaičių, vakarinėje jų pusėje. Akmens šonų aukštis apie 20–30 cm. Plotis 73×61 cm.

Deja, kaimo piliakalnis užaugo mišku, o prie kapinaičių gulėjęs dubenėtasis akmuo, anot J. Vaškelio, buvo išvežtas į Molėtų observatoriją net neatsiklausus kaimo gyventojų.

Neveikiančiose Žaibiškių kapinėse ant kalnelio 2006 metais pastatytas atminimo paminklas žuvusiems partizanams ir mirusiems tremtyje. Per Vėlines Vaškelių šeima čia ateina uždegti žvakių, atneša gėlių.

Pavažiavus kaimo keliuku kiek toliau – Algimanto Žvirblio sodyba. Joje – ir 1937 metais gimęs šeimininkas. Tiesa, sodyboje jis nuolat nebegyvena.

„Pirmi metai kai nebegyvenu šitoje sodyboje. Turiu butą Utenoje, toje pačioje laiptinėje gyvena mano sesuo, netoli gyvena ir dukra. Čia tik atvažiuoju su vaikais. Jau metai, kai nebeturiu žmonos, ji buvo vardu Ona Vida Masiulytė. Bet į namus gera sugrįžti, tik likti čia nebeišeina, prastai su akimis, nebegaliu vairuoti“, – pasakojimą pradėjo senolis.

A. Žvirbliui priklausantis gyvenamasis namas Žaibiškių kaime statytas 1936 metais, kieme yra tvartas, kurio sienos drėbtos iš molio, kadaise stovėjo ir didelis klaimas.

„Mano tėvai buvo nevietiniai žmonės, jie svėdasiškiai. Tėtė kilęs iš Butėnų kaimo, o mama iš Narbūčių (abu kaimai Anykščių rajone – aut. past.). Ten gyvendami jie irgi turėjo ūkį, bet kažkas jiems ten netiko, tai ūkį pardavė ir atsikėlė čia. Aš gimiau čia, o mano dvi seserys gimusios Butėnuose. Dar viena sesuo gimė po manęs. Čia nieko nebuvo, buvo tuščia vieta, tėvai viską statėsi. Mamos brolis buvo išvažiavęs į Ameriką ir ten žuvo per Didįjį karą. Kadangi buvo apsidraudęs, šeima gavo draudimo išmokas, iš gautų pinigų nusipirko ūkį. Geras sumas gavo tėvai, seneliai, seserys“, – per savo šeimos istorijos vingius mintimis keliavo garbaus amžiaus vyras.

1948 metų gegužės mėnesį Veroniką ir Juozą Žvirblius (A. Žvirblio tėvus – aut. past.) išvežė į Sibirą. Žvirblių šeima tremtyje prabuvo 10 metų.

„Trėmė tėvus, mano seseris ir mane dešimtmetį išvežė kartu. Sibire buvo labai sunku, neduok Dieve, niekam nelinkėčiau… Išvežė, nei apsivilkti turėjome. Daug kaimo gyventojų išvežė, bet ne visus į vieną vietą, išmėtė… Irkutske netoli Baikalo šalčiai būdavo iki 50 laipsnių. Gaudavome duonos 200 gramų, bet kad duona būtų buvus kaip dabar… Ale gi ti būdavo forminė ir, sakydavo, kad traktoriniais tepalais patepta. Daug vargo patyrėm. Ypač mano vyresnioji sesuo, jai buvo jau 18 metų. Darban visus grūdo pusnuogius… Senesni žmonės, kuriuos išvežė, pradėjo mirti. Nei karstų, nei nieko… Nenoriu aš ir prisiminti. Iškankino, išbuvo, nesiskaitė visiškai su žmonėmis, kas bėgo – nušovė. Būdavo, nejauti, eini – tik dzikt, kitas pamato, sako, tavo ausis nušalo, viskas. Iki 40 šalčio dar varydavo darban. O kai būdavo daugiau negu 40, nebe. Miškuose dirbom, pjovėm, nebuvo technikos, arkliais dirbo žmonės, ten kalnai, taiga. Vaikų į darbą nevarė, ėjom į mokyklą, mokėmės rusiškai, bet paaugus teko dirbti. Tremtinys baisiai blogas žmogus, buožė – taip sakydavo rusai. Bet kai jie pamatė, kaip lietuviai gyvena, ir patys pervirto kiton pusėn“, – skaudžiais prisiminimais apie tremtį dalijosi A. Žvirblis.

Tremtinių namuose buvo įkurta mokykla

Ištrėmus Žvirblių šeimą, Žaibiškių kaime jų namuose buvo įkurta mokykla. Po 10 metų tremties šeimai sugrįžus į Lietuvą, apsigyventi savo namuose nebuvo paprasta.

„Po 10 metų tremties vargais negalais grįžome į savo namus, bet čia mūsų nenorėjo registruoti, mat pusėje namo dar veikė mokykla. Tai davė mums vieną kambariuką.

Grįžome pavasarį, o rudenį mane paėmė į armiją, tris metus vėl turėjau tarnauti Rusijoje. O tėvai čia ir gyveno, buvo kolūkis, dirbo“, – apie sugrįžimą į gimtus namus po tremties pasakojo Žaibiškių kaimo gyventojas.

Dabar Žvirblių sodyboje esantys ūkiniai pastatai naujai atstatyti. Tačiau šeimą ištrėmus į Sibirą, buvo nuplėštas klaimo stogas, sugriautas tvartas. Šiuo metu tvarto sienos, kaip ir buvo anksčiau, drėbtos iš molio.

„Bandėme atkurti autentiškas sienas, bet nelabai mokėjome. Mamos pusseserės vyras, mano krikštatėvis, buvo labai nagingas žmogus, jis padėjo su atstatymo darbais. Kai tėvas grįžo iš tremties, čia viskas buvo pasikeitę į blogąją pusę“, – sakė A. Žvirblio sūnus Valentinas.

Grįžus į Lietuvą, anot pašnekovo, gyvenimas buvo prastas. Šiose apylinkėse buvo susikūręs kolūkis „Artojas“, paskui veikė Norvaišių tarybinis ūkis.

„Mažai gaudavo žmonės, pinigais gal net ir nemokėdavo, vogdavo visi, kas tik prieidavo… Reikėjo žmonėms pragyvent, žemės 60 arų duodavo – ir kaip nori gyvenk. Tai po vienų karvytį laikydavo, kiauliukų. Bet, suprask, geriau buvo, kaipgi, savas kraštas vis tiek“, – apie laikotarpį po tremties sugrįžus į Lietuvą pasakojo vyras.

Po armijos A. Žvirblis į kaimą negrįžo. Įsidarbino Utenoje sunkvežimio vairuotoju, gavo butą ir 26 metus gyveno ir dirbo mieste.

„Aš nuo 1961 metų įsidarbinau ir gyvenau Utenoje. Čia buvo kolūkis, bet aš nebestojau į jį, dėl to kolūkio pirmininkas buvo užsigavęs, kodėl aš nestoju, išvažiuoju į Uteną. Čia gyveno mano tėvai. Tėtis mirė 1992, o mama 1993 metais. Sodyba liko ant manęs, seserys atsisakė, nenorėjo dalintis žemės. Čia yra 31 hektaras. Taip ir liko žemė neišdalinta, tai liks mano sūnui Valentinui. Turiu ir dukterį“, – sakė pašnekovas.

A. Žvirblis gyventi į Žaibiškių kaime esančią tėvų sodybą grįžo tik išėjęs į pensiją. Grįžęs ėmė ūkininkauti, keturiese su kitais kaimo gyventojais sujungė turimas žemes ir įsteigė bendrovę.

„Ne taip stipriai ūkininkavome, bet dėl savęs užtekdavo. Technikos dar nelabai buvo, turėjome arklį, kitų gyvulių. Dabar man jau daug metų, baigiu devynias dešimtis. Pirmi metai, kai nebegyvenu šitoj sodyboj…“ – kalbėjo vienas iš seniausių Žaibiškių gyventojų.

Kaip knygoje „Lietuvos valsčiai. Užpaliai, I dalis“ apie Žaibiškių kaimą pasakoja Gvida Marijona Sirutienė, 2007 metais buvo suorganizuotas buvusių ir dabartinių Žaibiškių gyventojų susitikimas. Suvažiavo daug žmonių, Užpalių bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius ir gyvuosius. Šventė vyko Šventosios pakrantėje, prie Siručių sodybos.

Kaimo žmones labai suburdavo bendri darbai, kurių be kitų pagalbos buvo neįmanoma padaryti. Vienas iš tokių darbų rudenį buvo javų kūlimas. Iš kito kaimo atvažiuodavo kuliamoji mašina, vadinama dampe, ir kol visų kaimo gyventojų turimų javų neiškuldavo, tol neišvažiuodavo. Tuomet stipresnieji vyrai ir moterys (reikėdavo apie 10 žmonių) eidavo vieni pas kitus į talką.

Didžiažemiai kviesdavosi į namus verpėjas. Žaibiškių kaime verpėjos buvo Laučiuvienė, Putinienė, Šaučiūnienė.

Į kaimą būdavo kviečiami siuvėjai (kriaučiai), kurie, apsiuvę visus šeimos narius vienoje sodyboje, eidavo į kitą.

Seniau šio kaimo žmonės susieidavo dažniau. Dabar čia likę vos kelios šeimos, besaugančios Žaibiškių kaimo ir nelengva dalia paženklintų savo artimųjų istorijas.

Parengta naudojantis knygos „Lietuvos valsčiai. Užpaliai, I dalis“ medžiaga