Dabartinė Vyžuonų seniūnija yra buvusio didesnio prieškarinio valsčiaus pagrindas. Rajono ribos nulėmė, kad šiaurės vakarinė buvusio valsčiaus dalis dabar priklauso Anykščių rajono Debeikių ir Svėdasų seniūnijoms. Vakarinė buvusio valsčiaus dalis dabar įjungta į Leliūnų seniūniją, rytinis kraštas – į Užpalių seniūniją ir tik pietuose Vyžuonų seniūnijos riba pasislinko iki pat Utenos miesto, prijungdama prieškario Utenos valsčiui priklausiusias teritorijas. Ši dabartinės padėties įžanga pateikta, norint parodyti dažną žmonių nustatytų administracinių ribų kaitą ir jų sąlyginumą.

Taip buvo istoriniais laikais. Priešistorės epochoje žmonių gyvenimas apgyvendinimo prasme buvo žymiai stabilesnis, to meto bendruomenės kūrėsi ir ilgiausiai gyvavo ten, kur buvo palankiausios sąlygos ūkininkauti, o esant pavojui – ir apsiginti. Todėl aptariant seniausių laikų žmonių gyvenimo pėdsakus paskutiniu metu dažnai naudojamas mikroregionų terminas. Mikroregionais čia suprantamos riboto ploto (paprastai neviršijančios 2–3 km skersmens) teritorijos, kuriose nuolat vykdavo žmonių gyvenimas. Mikroregionus vienas nuo kito skyrė miškai, ūkininkavimui nepalankūs gamtiniai dariniai (pelkės, raistai, labai nederlingos ar nuolat drėgnos žemės), kai kada – net vandens telkiniai; jungė – negausūs keliai, geriausiu atveju primenantys dabartinius lauko ar miško keliukus, arba upės. Toks žmonių gyvenimo būdas egzistavo tūkstantmečius, kol jį valstybinėje epochoje suardė jos vidinės integracijos nulemtos realijos. Mikroregionų pradžia sutampa su pirmųjų žmonių pasirodymu konkrečiuose regionuose.

Vyžuonų atveju ilgą laiką pagrindinėmis vietomis, traukusiomis žmones, buvo Vyžuonos upė ir Šventosios pakrantės abipus Vyžuonos žiočių. Neabejotinai svarbiausia čia buvo Šventoji. Kaip upė ji susiformavo maždaug tarp 15000 ir 13000 metų iš Lietuvos traukiantis ledynui. Tuo metu Šventoji buvo žymiai vandeningesnė, tai rodo išlikęs jos platus slėnis. Aišku, turėjo praeiti dar nemažai laiko, kol atšilo klimatas ir aplinka tapo palanki apsigyventi žmonėms. Tai atsitiko X tūkstantmetyje pr. Kr. Krašte tuo metu buvo tundra, kurioje ganėsi šiaurės elniai. Vieno tokio elnio ragai, rasti visai greta Vyžuonų regiono, Debeikiuose (Anykščių r.), datuojami maždaug 12 tūkst. metų atgal. Lietuvos teritorija buvo palaipsniui apgyvendinama iš pietų, tad dar kažkiek laiko praėjo, kol žmonės pasiekė Aukštaitijos šiaurinę dalį. Kadangi šiose vietose ankstyviausi žmonių gyvenimo pėdsakai netyrinėti, apie jų galimo buvimo pėdsakus labai apytikriai spręsti galima tik iš gretimų analogijų. Šiauriau esančioje Latvijos teritorijoje žmonės apsigyveno apie 8500 m. pr. Kr., tad kažkur maždaug iš laikotarpio apie 9000 m. pr. Kr. ateityje galime tikėtis aptikti ir senųjų žmonių gyvenimo pėdsakų Vyžuonų apylinkėse. Konkrečių duomenų apie čia gyvenusius žmones turime iš vėlesnio laikotarpio, archeologų vadinamo viduriniuoju akmens amžiumi arba mezolitu. Lietuvoje jis truko nuo 8000 iki 5500 m. pr. Kr. 1958 m. tyrinėjant žymiai vėlesnio laikotarpio gyvenvietę Galeliuose rasta titnaginio svidrinio dalis, skeltės, nuoskalos. Apie 1965–1970 m. Paversmio upelio kairiajame krante, 530 m į pietus nuo Lukno ežero pietinio kranto maždaug 2 m gylyje kasant griovį buvo rastas elnio ragas su pjaustymo žymėmis. Šis 20,5 cm ilgio 4×3,2 cm storio rago gabalas su 14,2 cm ilgio atšaka liaudies meistro Stasio Karanausko dėka pateko į Utenos kraštotyros muziejų (toliau – UKM). Šių radinių aiškiai per maža, kad būtų galima plačiau kalbėti apie to laiko žmonių gyvenimą, išskyrus vieną aspektą. Žmonės įsikūrė smėlėtoje Lukno ežero saloje, t. y. jiems buvo svarbu šalia turėti vandens telkinį. Nors pagrindinis žmonių verslas tuo metu buvo medžioklė, šiuo laikotarpiu pradėta ir žvejoti. Vadinasi, daugiau mezolito gyvenviečių liekanų galima aptikti prie vandens telkinių, pirmiausia – prie Šventosios upės.

Toliau Vyžuonų regione yra kelių tūkstantmečių laikotarpis, iš kurio neturime jokios medžiagos apie čia gyvenusius žmones. Tai nėra regiono ištuštėjimas, nes 18 km į šiaurės vakarus nuo Vyžuonų prie Jaros upės buvo aptikta ir tyrinėta gyvenvietė, datuojama III tūkstantmečiu pr. Kr. Matyt, panašios to meto žmonių gyventos vietos Vyžuonų regione irgi tebėra nežinomos. Kaip to savotiškas patvirtinimas yra titnaginis gludintas lęšio pjūvio 9,1 cm ilgio, 2,1 cm storio kirvelis 4 cm pločio ašmenimis, rastas dar prieškario laikotarpiu šalia Lukno ežero. Tokie kirveliai datuojami III tūkstantmečiu pr. Kr. Galbūt šiam laikotarpiui gali būti skiriami ir pavieniai titnaginiai dirbinėliai, rasti Galelių gyvenvietės tyrinėjimų metu. Kadangi jie neišraiškingi (tyrimų metu rastos kelios skeltės, pora peiliukų, strėlės dalis) ir aptikti ne pirminėje savo vietoje (2 skeltės rastos ploto 1 paviršiuje, keletas kitų – gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje 40 cm gylyje), tikslesnės jų chronologijos nustatyti neįmanoma.

Žmonių gyvenimo pėdsakų Vyžuonų regione vėl žinome tik iš I tūkstantmečio pr. Kr. laikotarpio. Šiam laikotarpiui reikia skirti dažniausiai atsitiktinai dirbant žemę aptinkamus akmeninius kirvelius. Vyžuonų regione jų rasta Dusyniuose, Galeliuose, Kaliekiuose, Starkuose, Šiaudiniuose, Vyžuonose, Žaliojoje bei prie Lukno ežero ir tiksliau nenustatytose Vyžuonų apylinkėse. Iš 20 akmeninių kirvelių tik 5 žinomos tikslesnės radimvietės, tad jie tinka tik bendrai analizei. Rasti kirvelių 5 fragmentai rodo, jog jie buvo sudaužyti darbo metu, greičiausiai kertant medžius. Sveiki kirveliai dažniausiai būdavo pametami, jiems nuslydus nuo koto. Kirvelių paplitimas tiesiogiai susijęs su to meto žmonių apgyventomis vietomis, mat jie retai nuo gyvenviečių nutoldavo daugiau nei per 2 km. Čia charakteringas Galelių pavyzdys, kur surasti net 8 akmeniniai kirveliai gali būti siejami su čia esančia senąja neįtvirtinta gyvenviete.

Galelių gyvenvietėje 1958 m. jungtinė Lietuvos istorijos instituto ir UKM archeologinė ekspedicija (vadovė Aldona Bernotaitė-Gerdvilienė (1922–1987)) ištyrė bendrą 200 kv. m plotą (du plotus po 100 kv. m) aptiko arimų labai apardytą iki 1,2 m storio kultūrinį sluoksnį, kuris geriausiai išlikęs žemesnėse vietose, buvusio ežero pakrantėse. Tyrimų metu nustatyta, kad buvusioje ežero saloje (dabar tai žema (iki 3 m aukščio) rytų–vakarų kryptimi pailga apie 10 ha ploto kalva Lukno ežero pietiniame krante) apie 200×50 m dydžio plote buvo gyvenvietė. Tyrinėtose vietose aiškesnių pastatų vietų išskirti nepavyko, užtat surinkta nemažai žmonių gyvenimą liudijančių radinių: geležinių pjautuvėlių, geležies gargažių, akmeninių galąstuvų, molinis svarelis, lipdytos brūkšniuotos ir lygiu paviršiumi keramikos, gyvulių kaulų.

Gausiausia gyvenviečių radinių grupė visuomet būna keramika. Galeliuose aptikta 930 lipdytų puodų šukių, kurios priklausė dviem keramikos rūšims: brūkšniuotajai (taip vadinamai dėl charakteringų brūkšnelių puodų išorinėje pusėje) ir lygiajai. Abiejų rūšių keramika molio masėje turi grūsto akmens priemaišų. Lygi keramika priklauso storasieniams rusvos spalvos kibiro formos puodams bei plonasieniams tamsiai pilkos spalvos puodams išgaubtais šonais neaukštu kakleliu. Keletas šukių puoštos mažų duobučių bei įbrėžtų laužytų linijų ornamentu. Brūkšniuota keramika daugiausia pilkos spalvos, priklausė kibiro formos puodams. Abi keramikos rūšys rastos kartu; tai rodo, kad jos buvo naudojamos vienu metu. Individualūs dirbiniai gyvenvietę padeda tiksliau datuoti bei parodo ją palikusių gyventojų užsiėmimus. Rasti du geležiniai peiliai-pjautuvėliai (po vieną abiejuose tyrinėtuose plotuose). Vienas iš jų sveikas, 18 cm ilgio, 2 cm pločio ašmenimis, lenkta viršūne. Iš kito likęs tik fragmentas 2,5 cm pločio ašmenimis. Tokie peiliai-pjautuvėliai datuojami I–IV a. Dar trys geležiniai dirbiniai labai sunykę ir jų priklausomybės nustatyti nepavyko. Geležis buvo lydoma čia pat vietoje, tai liudija aptiktos lydymo atliekos – gargažės. Paprastai tai buvo daroma kiek šone už pagrindinės gyvenvietės, idant nekiltų gaisro pavojus. Matyt, iš vienos tokios vietos iškasta gargažė pakliuvo UKM. Spalvotų metalų apdirbimą buvus rodo rastas molinio tiglio fragmentas, nors dirbinių iš šių metalų neaptikta. Jie buvo brangūs, tad stengtasi perlydyti net ir nedidelius jų fragmentus. Ūkio pagrindą sudarė dirbiniai iš vietinių medžiagų: molio, akmens, kaulo, rago, odos, plaušo, iš kurių sausoje vietoje išliko tik moliniai ir akmeniniai. Be jau minėtos keramikos, plote 1 aptiktas molinis plokščias 5 cm skersmens tinklo svorelis su skylute prie krašto bei akmeninis keturkampis 12,5x12x2 cm dydžio galąstuvas, o plote 2 rasti analogiškų svorelio ir galąstuvo fragmentai.

Remiantis tyrimų medžiaga Galelių neįtvirtinta gyvenvietė datuojama I tūkstantmečio pirmąja puse, tačiau artimoje apylinkėje aptinkami akmeniniai kirvukai rodo čia buvus ir I tūkstantmečio pr. Kr. gyvenvietę, kurios tikslesnės vietos nedidelių apimčių tyrimais užčiuopti nepavyko. Gyvenvietė naudota ilgai, kas rodo nebuvus didesnių sukrėtimų. Visgi laikai nebuvo ramūs, nes gyventi pasirinkta natūraliomis kliūtimis (vandeniu) apsaugota vieta, kuri, matyt, pakraščiuose dar papildomai būdavo aptveriama. Jos gyventojai buvo žemdirbiai, tačiau kartu žvejojo bei vertėsi vietiniais amatais: apdirbo metalą, vietines žaliavas. Ūkis buvo toks, kad visa, ko reikėjo gyvenime, tekdavo pasigaminti patiems.

Galelių atveju Lietuvoje turime labai retą dalyką, kai su didele tikimybe galime nurodyti, kur savo mirusiuosius laidojo šioje gyvenvietėje gyvenę žmonės. Tai gretimame Mieleikių kaime, 1 km į pietus nuo Galelių gyvenvietės buvęs kapinynas, įrengtas apie 30 m skersmens kalvelėje. Gaila, kad visa ši kalvelė apie 1957–1964 m. išvežta žvyrui, kurį kasant buvę rasta žmonių kaulų, apie 8 cm aukščio vazono formos molinis puodelis, kaulinis ornamentuotas smeigtukas su keturiomis ataugėlėmis. Dabar ši vieta yra abipus kelio Mieleikiai–Kaliekiai. Buvusios žvyrduobės pakraščiuose 1987 m. Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Algimantas Merkevičius) ištyrė 40 kv. m plotą, nieko nerado. Sprendžiant pagal vietos gyventojų pasakojimus, čia būta mažiausiai septynių griautinių palaidojimų, aptiktų 0,7–1 m gylyje. Mirusieji buvo laidoti ištiesti. Kapinyną datuoti galima tik pagal smeigtuką. Tokių smeigtukų aptikta šiaurės rytų Lietuvos ir pietryčių Latvijos piliakalniuose, kur jie datuojami 850–700 m. pr. Kr. Panašaus laikotarpio turėjo būti ir Mieleikių kapinynas. Jį, matyt, bus palikę pirmieji Galelių gyvenvietės gyventojai, kurie vėliau mirusiuosius laidojo jau kažkur kitur. Visgi šis kompleksas Lietuvos archeologijoje yra labai retas, nes Brūkšniuotosios keramikos kultūros (jai priklauso Galelių gyvenvietė) kapai yra beveik nežinomi.

Ši kultūra, pavadinimą gavusi nuo specifinės išvaizdos keramikos, Rytų Lietuvoje gyvavo daugiau nei tūkstantį metų (maždaug nuo X a. pr. Kr. iki II a. pabaigos). Ji paliko ankstyvuosius mažiau įtvirtintus piliakalnius, prie kurių antroje kultūros gyvavimo pusėje atsiranda papėdžių gyvenvietės. Kartu egzistavo ir neįtvirtintos gyvenvietės, kaip ką tik aptarta Galelių gyvenvietė. Sprendžiant pagal piliakalnius, Vyžuonų regionas nebuvo labai tankiai apgyventas. Brūkšniuotosios keramikos rasta tik Šiaudinių piliakalnyje, kurio dabartinę išvaizdą smarkiai pakeitė vėlesni įtvirtinimai. Matyt, su šiame archeologų netyrinėtame piliakalnyje buvusia gyvenviete reikėtų sieti ir Šiaudinių bei gretimame Kaliekių kaime rastus jau minėtus akmeninius kirvius ir galbūt iš Kaliekių kilusias akmenines trinamąsias girnas. Pastarosios yra šviesiai pilko smulkiagrūdžio akmens, 40×35 dydžio, 15 cm aukščio, su negiliu ištrintu loviu. Tokios girnos paprastai datuojamos plačiu laikotarpiu – nuo II tūkstantmečio pr. Kr iki I tūkstantmečio pabaigos, tačiau kaip trintuvės kai kada naudotos net iki XX a. pradžios. Tai, kad jos rastos ne kaime, o netoli skardelio prie Jurgio Gučiaus sodybos, tarsi rodytų jų senumą.

Kiek vėlesnis, plačiu I tūkstantmečio laikotarpiu datuojamas piliakalnis yra Varniškėse (dabartinė Anykščių rajono Debeikių seniūnija). Kartkalniu vadinamas piliakalnis įrengtas daubų juosiamame aukštumos kyšulyje, kuris tik pietrytiniame krašte susisiekia su aukštuma. Čia yra 1,5 m gylio, 20 m pločio įdubimas, už kurio iškyla 15 m pločio, 2 m aukščio nuo įdubimo ir 1 m aukščio iš išorės iškilimas, primenantis pylimą. Toliau į pietryčius esantis Ožnugaris apardytas senų karjerų, kurie sudaro čia buvusių pylimų įspūdį. Kadangi ir šis piliakalnis archeologų netyrinėtas, šiandien sunku spręsti apie buvusius jo gynybinius įrenginius. Aiškesnė tik jo aikštelė. Ji keturkampė, pailga pietryčių–šiaurės vakarų kryptimi, 34×29 m dydžio. Piliakalnio šlaitai statūs, 9 m aukščio.

Varniškių piliakalnis siejamas su 800 m į šiaurės rytus buvusiais I tūkstantmečio vidurio Varkujų pilkapiais. Čia buvę keli pilkapiai 1936 m. buvo ariami. Viename jų rasta žmonių kaulų, bronzinių papuošalų, geležinis kirvis (neišliko). Dar minimi čia rasti geležiniai peiliukai, bronzinės grandinėlės, o pati vieta vadinama Pavaržėliu, o anksčiau Milžinkapiu ar Milžinkapiais.

Vyžuonų apylinkėse pilkapių būta ir daugiau, tačiau amžių bėgyje jų sampilai (dažniausiai pilti iš smėlio) buvo sunaikinti. XX a. išliko tik paskirų pilkapių dalys arba radiniai iš giliau buvusių kapų. Labiausiai suardytas yra Maželiškių pilkapynas, buvęs apie 250 m į šiaurę nuo dabartinio kaimo (dabar Leliūnų seniūnija) ir apie 500 m į pietvakarius nuo Dusyno upelio kairiojo kranto. Čia pilkapių sampilų jau seniai nėra nė žymės, o kasant žemę jų vietoje 1963 m. rasti geležinis pentinis, siauraašmenis tarsi apdegęs kirvis ir bronzinė antkaklė. Abu radiniai datuojami I tūkstantmečio viduriu, kas kartu rodo ir šio pilkapyno amžių.

Šventupio (Šventarėčės) (dabartinė Anykščių rajono Debeikių seniūnija) Raudone vadinamoje vietovėje Šventosios kairiajame krante buvo pilkapiai su iki 1 m aukščio sampilais, apjuostais akmenų vainikais. 1935 m. pilkapynas užėmė apie 7 ha plotą. Dalis pilkapių buvo ariama, o esančiuose pušyne pradėti kasti bulviarūsiai. Juose „senovės žmonės ardami rasdavę įvairių kirvelių, lankelių, pinigų, durtuvų ir žmonių kaulų“. 1969 m. rastos tik keturios pušyne buvusių pilkapių akmenų vainikų dalys. 1982 m. tebuvo tik 5–6 pilkapių akmenų vainikų dalys, išsimėtę apie 0,4 ha plote. Šie pilkapiai irgi turėjo būti iš I tūkstantmečio vidurio.

Panašūs pilkapiai buvo ir Šaltinių kaime (dabartinė Anykščių rajono Debeikių seniūnija), Šventosios dešiniajame krante, 2,5 km į šiaurę nuo Šventupio pilkapių. Čia buvusius keturis pilkapius 1930 m. kasinėjo mėgėjai, viename rado žmogaus griaučius, kirvį, ietigalį ir peilį (neišliko). Išliko trijų suardytų 8–9 m skersmens pilkapių su akmenų vainikais liekanos. 250 m į pietryčius nuo jų aukštumoje išliko dar du 8 m skersmens, 0,5 m aukščio pilkapiai, vienas nuo kito nutolę per 70 m. Pastarųjų sampilų akmenys jau nurinkti.

Šaltinių pilkapyno pavyzdys rodo, kad seniau pilkapynai buvę žymiai didesni ir mūsų dienas pasiekė tik jų likučiai. Greičiausiai tas pats yra buvę ir su dviem geriau išlikusiais kiek vėlesniais pilkapynais. Iš dviejų sampilų, vienas nuo kito nutolusių per 4 m, susideda Sprakšių pilkapynas, esantis 300 m į vakarus nuo Lukno ežero vakarinio kranto. Ties pagrindais apjuostų grioviais sampilų skersmuo 6–9 m, aukštis 0,4 m. Pilkapiai datuojami IX–XII a.

Parengė Jurgita ULKIENĖ

Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.