Šiais metais Utenos rajonas pasipildė dar vienu piliakalniu. Jis jau 60-as. Kultūros paveldo departamento direktoriaus sudaryta Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba rugsėjo 11 dieną paskelbė, kad Utenos seniūnijoje, Artmaniškio kaime, esantis kalnas įgauna valstybės saugomo piliakalnio statusą.
Apie naujai atrastą piliakalnį „Utenos dienai” pranešė į redakciją užsukęs Minius Žiulys, buvęs tuometinės Utenos 6-osios vidurinės mokyklos (dabar – Aukštakalnio progimnazija) bei Adolfo Šapokos gimnazijos direktorius. Jis parodė žurnalistams Kultūros paveldo departamento laišką, kuriame nurodoma, kad jo žemės sklype esantis kalnas rugsėjo 11 dieną įgavo valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusą.
Tiek M. Žiulys, tiek jo kalbinti giminaičiai sakė nė neįsivaizdavę, kad jų vadinamajame Senelio miške esantis kalnas, nuo kurio jie vaikystėje vartėsi sniego pusnyse, yra piliakalnis. Artmaniškio kaimas niekada nebuvo didelis. Anot M. Žiulio, tarpukariu čia gyveno apie 35 žmonės, šiuo metu nuolatinių gyventojų nėra. Iš penkių sodybų likusios tik dvi. Paradoksas, tačiau M. Žiulio gimtasis kaimas, galima sakyti, nuo dviejų kiemų ir prasidėjo, kai paskutiniaisiais XIX amžiaus pabaigos metais jo prosenelis Juzas (Juozas) Žiulys iš Kvoselių kaimo Artmaniškyje savo dviem sūnums nupirko pusantro valako žemės. Šiems pasidalijus žemę, piliakalnis atiteko M. Žiulio seneliui Antanui. Iki žemės nacionalizavimo piliakalnis, dengiamas Degulių miško, buvo tvarkomas. M. Žiulio tėvas Stasys buvo staliumi, tad ne tik malkaudavo, bet ir sau reikalingos medienos pasidarydavo. Ant tolimiausio – vakarinio – piliakalnio krašto augo du ąžuolai. Vieną jų – mažesnįjį – sovietmečiu nupjovė ir nežinia kur ištempė „stalinecu”, o didįjį nuo kirvio apsaugojo M. Žiulio senelis: jam dar „prie Smetonos” vienas pirklys siūlė 500 litų (gana didelius pinigus tuo metu – aut. past.), bet A. Žiulys nesutiko. Viešos plaunamame krante didysis ąžuolas tebestovi ir šiandien. Beje, M. Žiulio tėvas turėjo labai greitą kumelę ir išeiginį vežimą, kuriuo aplenkdavo net ir eikliausius eržilus. Per Užgavėnes tėvas, susisodinęs vaikus, praveždavo juos Kvyklių, Pačkėnų, Kuktiškių link. Kelionė baigdavosi prie didžiojo ąžuolo.
Pokariu stribai vargino kaimo gyventojus „padvadais” (priverstiniais pavežimais iki jiems reikalingo tikslo – aut. past.). Kad išvengtų tokių varginančių „padvadų” į Kuktiškes ar net Saldutiškį, M. Žiulio tėvas Stasys netoli piliakalnio, bevardžio upelio šlaite, Žiulių vadinamame Skardeliu, įsirengė „pakinę” (slėptuvę – aut. past.), kurioje, stribams pasirodžius kaime, ne tik pats pasislėpdavo, bet ir oficialiai draudžiamą laikyti gyvulių prieauglį paslėpdavo.
Rytinę piliakalnio pusę juosia trys pylimai ir du grioviai. Ant antro pylimo tik atsikėlę į Artmaniškį Žiuliai rado šulinio liekanų. Dabar tą vietą težymi negili duobė.
Labai įdomų radinį atsikėlėliai aptiko ir visai netoli piliakalnio. M. Žiulys spėjo, kad lauko akmenyje iškalta įduba galėjo tarnauti kaip trintuvė. Prieš 80–90 metų rasto artefakto A. Žiulys nesureikšmino – prie tvarto lakino iš jo vištas, šunį.
„Utenos dienai” susisiekus su vienu iš Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narių dr. doc. Gintautu Zabiela, šis atskleidė, kad Artmaniškio piliakalnį 2016 metais atrado gamtininkas Darius Stončius. Jį identifikavo jis pats (G. Zabiela) ir archeologas Zenonas Baubonis, fotografavo vyr. srž. sp. Lukas Kalvaitis. Šių metų rugsėjo 11 dieną Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba patvirtino Artmaniškio piliakalnio statusą ir įtraukė jį į valstybės saugotinų objektų sąrašą. Šio straipsnio autoriui užsiminus apie akmeninę trintuvę, šiuo metu esančią Žiulių sodyboje, G. Zabiela patvirtino, kad archeologai ją matė (beje, jos nuotrauka kartu su Artmaniškio piliakalnio aprašymu yra pateikta „Lietuvos piliakalnių atlaso” IV tome – aut. past.). Anot G. Zabielos, tai – trinamosios girnos, kurios buvo naudojamos prieš atsirandant sukamosioms.
Apie 300 m į šiaurę nuo Artmaniškio piliakalnio, vadinamajame Rimonio (Rimonienės) miške, M. Žiulys parodė panašius pylimus. Tiek jo dėdė Antanas, tiek kiti Žiuliai spėjo, kad jų Senelio miške esantys pylimai bei grioviai (dabar jau patvirtintai priklausantys Artmaniškio piliakalniui) ir Rimonio miško atitinkami žemės dariniai galėjo būti kažkokių įtvirtinimų dalimi. Šio straipsnio autoriui užsiminus apie tai, G. Zabiela sakė tų pylimų nematęs, tačiau smalsusis archeologas jau po dviejų dienų atėjo į „Utenos dienos” redakciją ir prašė parodyti minėtą vietą.
Nuvykus į Rimonio mišką, G. Zabielai nekilo abejonių, kad statų iškyšulį į Viešą juosiantys trys pylimai bei toks pat skaičius griovių yra kadaise čia stovėjusių įtvirtinimų dalis. Aikštelė nedidelė, bet bent pusė jos gali būti nuslinkusi. Reikia pripažinti, kad Artmaniškio piliakalnis greitai nebebus naujausiu piliakalniu Utenos rajone, o mes netrukus išgirsime ir apie galimai dar naujesnį pilies kalną. Šis naujas radinys tik įrodo, kad Utenos rajone, galinčiame pasigirti didžiausiu piliakalnių skaičiumi visoje Lietuvoje, išžvalgytas dar ne visas reljefas. G. Zabielos duomenimis, Lietuvoje kasmet atrandami 3–4 nauji piliakalniai ir, jei dabar jų priskaičiuojama apie 950, tai, anot pašnekovo, netrukus tas skaičius pasieks 1 000, kaip jau prieš šimtą metų yra spėjęs archeologas Petras Tarasenka.
Autoriaus nuotr.
