Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Vienas iš tokių yra istorinę praeitį menantis Tauragnų seniūnijoje (Utenos r.) stūksantis Taurapilio piliakalnis. Užkopę ant Taurapilio išvysite dailininko teptuko vertą vaizdą. Prie piliakalnio telkšo Tauragno ežeras, giliausias ežeras Lietuvoje (62,1 m). Atsiveriantys nuo Taurapilio piliakalnio viršūnės vaizdai, išmarginti ežerais ir ežerėliais, miškais ir kloniais, ypač vasarą, gniaužia kvapą. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu.

Ant piliakalnio stovėjo pilis
Taurapilio piliakalnį surasti nesunku. Jis pasiekiamas iš Tauragnų–Kirdeikių plento ties Šimkūnais pasukus žvyrkeliu į kairę ir pavažiavus 2 km, tarp dviejų sodybų pasukus į kairę, už 200 m. Piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragno ežero kranto, šiaurės vakariniame Taurapilio kaimo pakraštyje. Iš trijų pusių Taurapilį supa Tauragno ežeras, kurio aukštos pakrantės apaugusios medžiais. Kadaise iš ketvirtos pusės piliakalnį supo gynybiniai įrengimai.

Piliakalnis įrengtas aukštoje, stačių šlaitų kalvoje. Dabartinis piliakalnio aikštelės plotis – 1 tūkst. 350 kv. m, dalį aikštelės iš šiaurinės pusės nuplovė ežeras. Manoma, kad piliakalnio aikštelė susidėjo iš dviejų dalių, kurias skyrė 8 m pločio griovys. Rytinė aikštelės dalis buvo pilies vieta, o vakarinė – priešpilio. Iš sausumos pusės aplink piliakalnį buvo supiltas 11–14 m aukščio pylimas, iškastas 220 m ilgio griovys, kuris jungėsi su ežeru ir tokiu būdu juosė piliakalnį vandeniu.

Piliakalnis datuojamas I tūkst.–XV a. viduriu. Istoriniai šaltiniai byloja, kad piliakalnyje stovėjo Tauragnų pilis. Ji paminėta 1373 m. vasario 14 d., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. Vėliau Tauragnai paminėti 1375 ir 1387 m. bei tiksliau nedatuotame XIV a. pabaigos dokumente. 1433 m. vasario mėnesio pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas.

Taurapilio vakarinėje, pietinėje ir rytinėje papėdėse, 4 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rastas molinis verpstukas, brūkšniuotosios, grublėtosios, lygiosios ir žiestosios keramikos, molio tinko, geležies gargažių. 500 m į pietryčius nuo piliakalnio buvo rastas V–VI a. pilkapynas (jį archeologai tyrinėjo 1970–1971 m.).

Pilies vietą nurodė taurai
Pasakojamas padavimas, kad senų senovėje į šias apylinkes užklydo lietuvių karžygių būrys, vedamas kunigaikščio Rigimanto ir jį lydėjusio kanklininko. Užėjus nakčiai, sunkaus žygio ir ilgos kelionės išvarginti karžygiai sumigo ežero pakrantėje. Visiems sumigus, senas kunigaikščio kanklininkas taip gražiai ėmė groti kanklėmis, kad du taurai, išlindę iš miško tankumyno, atbėgo ir atsigulė prie kanklininko kojų ir klausėsi švelnios muzikos.

Kanklininkas mokėjęs susikalbėti su girios gyventojais. Taurai neva prabilę žmonių balsais. Kanklininkas jų paklausė, kur patogesnė vieta apsigyventi. Taurai jam parodė vietą, esančią kitoje ežero pusėje. Kunigaikščiui ta vieta patiko, todėl čia jis pasistatė pilį, o savo dievams įruošė šventyklą. Kadangi naują gyvenvietę jiems nurodė taurai, pilį pavadino Tauro vardu. Dar ir dabar žmonės pasakoja apie Taurapilio kalne esantį paslaptingą urvą, iš kurio tyliomis naktimis skamba graži muzika: tai senasis kanklininkas linksmina Rigimanto vyrus.

Kaip ir kiekvieną piliakalnį, mūsų krašto literatai ne tik aprašė, apdainavo, bet ir sukūrė sakmių, užrašė įvairių padavimų.

Padavimai apie Taurapilį iš Juozo Būgos rankraščių
Po Taurapiliu yra užkeikta bažnyčia. Seniau viršuj kalno buvusi skylė. Kas įmesdavo į tą skylę akmenį, ryte vėl rasdavo išmestą. Buvo graži diena ir drąsuolis žiūrėjo pro skylę. Ir pamatė – bažnyčia apleista, išgriuvę altoriai, bet groja vargonai. Apdulkėję. Vėliau niekas nebematę ir ta skylė pranykusi.

Šv. Jono naktį 12 val. lygiai kas eis netyčia pro kalną, kalnas atsivožia, ir pamato bažnyčią, išgirsta giedojimus ir vargonų muziką. Tas trunka tik sekundę.

Kadaise Tauragnuose buvęs kunigas Bauža. Vieną naktį susapnavęs, kad bažnyčios prakeikimą galima panaikint, kad bažnyčia iškiltų vėl. Reikia nueit vidurnaktį ant piliakalnio ir atlaikyt mišias, ir bažnyčia iškilsianti. Jis po sapno sušaukė parapijiečius, apvilko rūbais ir su visa procesija nuėjo ant piliakalnio giedodami. Ir neatlaikė šv. Mišių. Kai ruošėsi laikyti, pamatė, kad nėra manipulio ant rankos. Bažnyčia neiškilo, ir grįžo neatlaikęs. Naktį grįžęs vėl sapnuoja tą patį senį, kuris pasakė:
– Tau buvo lemta bažnyčią iškildint, bet manipulis tau dingo, nes tau buvo sakyta atlaikyt mišias vienam. Kunigas Bauža antrąkart eit nebedrįsęs.

Ėjo gandai, kad užkasti Napoleono pinigai. Kunigas Šnapštys Margulis buvęs vikaru Tauragnuose 1908–1910 m. bandė kasti, iškasė 1,5 m duobę vidury kalno ir vėl užkasė. Dar iki dabar yra išlikę kasimo ženklai.

Taurapilio viršuje labai kieta žemė. Piliakalnis yra ežere supiltas. Žemė ne tokia kaip laukuose. Aplinkui žvyras. Pats kalnas iš akmenų ir molio su žeme. Negriūvantis, stiprus kalnas. Žmonės nakčia vengia pro jį pravažiuot.

Senovėj čia (ant Taurapilio) buvo storas ąžuolas. Jo šovoj (medyje išpuvusi vieta, drevė, išduoba, uoksas – aut. past.) gyveno senas vaidila ir vaidilutės kūreno šventąją ugnį. Kilus katalikybei, tą vaidilą suėmė, surakino pančiais (įmetė į ežerą, sudegino, užmušė, – įvairiai sako) ir pastatė naujieji savąją bažnyčią. Po kurio laiko ta bažnyčia išnyko (sugriovė ar sudegino). Naują bažnyčią pastatė Tauragnuose, ir susikūrė miestelis.

Papasakojo P. Stasys Daunys, kilęs iš Maleckažemio k., Tauragnų vls.

Legenda apie Taurapilį
Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, čia gyvenęs vaidila, o vaidilutės kūrenusios ugnį. Viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tikima, kad šv. Jono naktį, lygiai 24 valandą, piliakalnis atsidengiąs, bet tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, gali pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.

Valda ŽEBELIENĖ
Taurapilis mena
Tu ateiki nakty,
Kai užmiega laukai,
Prisiglausk prie Taurapilio seno.
Paklausyk! Ar girdi?
Ginklai žvanga pikti.
Kalavijai seniai paruošti.
Vėjas šiaušia bangas.
Tarsi girdis malda
Ir rauda, ir klykimas vaikų.
Priešai puola pikti.
– O, dievai, jūs kurti!
Jums nerūpi mūsų likimas.
Krito vyrai kovoj
Savo žemėj gimtoj.
Verkė mamos ir sesės, ir žmonos.
Vergija ta sunki –
Jos pakelt negali.
Žlugo viltys ir visos svajonės.
Metai bėgo tolyn,
Keitės kalno šlaitai,
Keitėsi mūsų likimai.
Atmintis vis gyva.
Kaip putota banga
Dar skalauja krantus atminimais.

Tęsinys kituose laikraščio numeriuose.

Adolfo Sinkevičiaus nuotr.