Įkapės. Mirusysis palaidotas su gana daug įkapių – žirgu, ginklais, keliais papuošalais ir buitiniais daiktais. Didžiausią grupę sudaro ginklai – tai kalavijas su puošniomis makštimis ir sagtimis prisegti prie diržo, 2 ietys su įmoviniais ietigaliais, skydas; galimas daiktas, ir kirvis skirtinas prie ginklų. Prie kario aprangos, be to, priklauso ir pentinai su puošniai apkaustytais dirželiais. O iš papuošalų minėtina tik nedidelė lankinė segė, sidabrinis įvijinis žiedas bei ant krūtinės buvusios įvijos, iš buitinių daiktų – peilis, galąstuvas. Prie pastarųjų galėtų būti skiriami ir geriamasis ragas bei pincetas. Bet jie gali būti traktuojami ir kaip su magija, apeigomis susiję daiktai.

Dalis jų, be abejo, vietiniai (ietigaliai, kirvis, peilis, galąstuvas, segė, įvijos, greičiausiai ir pincetas bei antskydis). Kai kurie – kalavijas su puošniomis makštimis, taip pat sagtys, geriamojo rago apkalas – neabejotinai importiniai. Pentinai greičiausiai daryti vietoje, sekant iš kitų kraštų įvežtais. Taigi šiame kape rastas bene didžiausias dabar žinomų importinių daiktų komplektas Lietuvos TSR kapinynuose. Iš jų svarbiausias – dviašmenis kalavijas (7 pav.). Jo geležtė apie 80 cm ilgio ir 5 cm pločio, su neryškiu išilginiu grioveliu, o įkotė 11 cm ilgio ir užbaigta plokščiu, kiek išgaubtu 4 cm ilgio skersiniu. Rankena, matyt, buvo medinė. Kalavijas apie 91 cm ilgio. Dydžiu ir forma pagal tautų kraustymosi laikotarpiui priimtą kalavijų tipologiją jis panašiausias į A grupės IV tipo kalavijus, nors turi ir III tipo bruožų (Behmer R., 1939, p. 53–82).

Tai antras ilgas dviašmenis kalavijas, rastas I tūkstantmečio vidurio Lietuvos paminkluose. Pirmasis aptiktas 1958 m. Krikštonyse, Lazdijų r., Nemuno nuplauto didelio pilkapio su akmenų vainiku vietoje šalia apardytų žmogaus griaučių (Kulikauskas P., 1959, p. 76, 5 pav.). Jis blogai išlikęs, sulankstytas, apie 1 m ilgio. Forma ir dydžiu artimas prie Suvalkų Švaicarijos pilkapyje Nr. 25 rastam dviašmeniam kalavijui su medine rankena (Antoniewicz J., 1961, p. 10, lent. 5:7). Technologiniai tyrinėjimai parodė, kad jis yra iš raštuoto plieno ir neabejotinai nukaltas Romos provincijose dirbusių prityrusių ginklakalių (Antoniewicz J., 1962, p. 196). Taurapilio kalavijo geležtės technologiniai tyrimai tebėra neatlikti.

Kalavijas buvo medinėse (išliko prie geležtės medžio pėdsakų) makštyse, kurios greičiausiai buvo aptrauktos oda ir puoštos metaliniais, daugiausia sidabriniais, apkalais (8 pav.). Makštų angos kraštą dabino sidabrinė skardelė, o pastarąją iš išorės dengė masyvi 3×5,8 cm dydžio sidabrinė paauksuota plokštelė su giliu reljefiniu ornamentu iš stačiu kampu laužytos linijos (9 pav.). Kitą makštų angos kraštą puošė tik plona neornamentuota panašaus dydžio sidabrinė plokštelė. 7 cm žemiau angos krašto apkalo makštų išorę dabino 2 lietos pailgos dvigubo kryžiaus formos 7 cm ilgio žalvarinės plokštelės. Jų kryžmos 2 cm ilgio ir 1,2 cm pločio (10 pav.). Jos buvo pritvirtintos viena greta kitos išilgai makštų. Abiejų viršus padengtas priklijuota dvigubo kryžiaus formos sidabrine plokštele, kurios paviršius dar puoštas skersiniais įspaustais paauksuotais ruoželiais. Šie apkalai, matyt, prilaikė makštis juosusį diržą, nes ties jais abiejose kalavijo pusėse gulėjo puošnios sidabrinės paauksuotos sagtys.

Be to, dar kiek toliau makštų išorėje buvo prikalta apskrita apie 1,8 cm skersmens sidabrinė paauksuota plokštelė, dabinta giliu reljefiniu lenktų linijų ornamentu (11 pav.). Jos pakraščiuose matyti 4 mažytės ąselės, kuriose išliko sidabrinės vinutės. Tokie papildomi V–VII a. kalavijų makštų apkalai yra gana reti, įvairios formos, gaminti dažniausiai iš brangiųjų metalų (Behmer E., 1939, p. 25).

Makštų smaigalį tvirtino ir puošė gana masyvus 12,5 cm ilgio U formos sidabrinis apkalas (12, 13 pav.), kurio viršutinius galus dar jungė skersinė paauksuota plokštelė, iš priekio dabinta lenktų linijų ornamentu. Be to, apkalo viduryje iš priekio pritvirtinta gana sudėtingos formos paauksuota plokštelė su giloku ornamentu. Makštys, matyt, ilgai nešiotos, nes apkalas apdilęs ir kiek taisytas. Daugiau tokių puošnių kalavijo makštų baltų genčių žemėse nerasta. Jų nepasitaikė ir kaimyniniuose slavų bei germanų kraštuose. Kiek panašių aptinkama Dunojaus baseino žemėse. Pvz., Taurapilio kalavijo makštų galo apkalo forma ir konstrukcija kiek primena U formos apkalą iš Komoromo Vengrijoje (Hampel J., 1905, t. 1, 457 pav.; t. 2, p. 46–47; t. 3, lent. 40). Tik ten rastas sidabrinis apkalas kiek ilgesnis, be skersinės plokštelės viršuje, užbaigtas profiliuota buožele, o plokštelė viduryje puošta spalvotu emaliu ir granatais.

Po kalavijo geležte arčiau įkotės rastas tarsi iš minkšto kalkakmenio padarytas cilindro formos 2,2 cm skersmens karolis, prie kurio vieno šono pritvirtintas beveik pusrutulio formos sidabrinis paauksuotas ornamentu puoštas apkalas (14 pav.). Ano meto papročiu jis greičiausiai buvo pritvirtintas dirželiu prie rankenos, kaip V–VI a. mėgo hunų ir germanų gentys, kurios tam kartais naudojo ir stiklo ar gintaro karolį (Weeck W., 1931, p. 77–78; Csallany D., 1961, p. 259–260). Kartu tai ir savotiškas amuletas.

Prie kalavijo makštų rastos 3 sidabrinės ir geležinės sagtys. 2 vienodo dydžio ir formos apskritos 3 cm skersmens masyvios sagtys su penkiakampiu 4,6 cm ilgio apkalu aptiktos abipus kalavijo, prie apkalų, prilaikiusių makštis juosusį diržą. Matyt, jos naudotos makštims prie diržo prisegti. Sagčių apkalai gana masyvūs, smailėja ir baigiasi tarsi žuvies ar kregždės uodegyte. Jie puošti simetrišku ornamentu iš gilių S figūrų, o sagtelė ir liežuvėlis – smulkiomis įkartėlėmis (15 pav.). Sagčių viršus ir apkalai paauksuoti. Vienos liežuvėlis kiek paprastesnis, nepaauksuotas. Matyt, jį nuliejo vėliau kitas meistras, taisydamas sagtį. Panašių sagčių ir daugiau rasta Lietuvos kapinynuose. J. Verneris paskelbė panašios sidabrinės sagties iš Vilkyčių, Šilutės r., išlikusią nuotrauką (Werner J. 1977, 4 : 4 pav.). Ji dingo kartu su Prūsijos muziejaus, buvusio Karaliaučiuje, rinkiniais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Daug dažniau panašių sagčių ir apkalų prie jų aptinkama Dunojaus baseino kraštuose, Balkanuose ir germanų genčių gyventuose plotuose (Hampel J., 1905, t. 1, 280–292 pav.; t. 3, 11:18–48 lent.; Weeck W., 1931, p. 64–65; Csallany D., 1961, p. 275, 274: 1 lent.).

Įdomu, kad sagčių ir jų apkalų kraštinės briaunos, panašiai kaip ir kalavijo makštų angos apkalo pakraštėliai bei plokštelės pakraščiai makštų smaigalio apkalo centre, puoštos smulkiomis įkartėlėmis ir visos paauksuotos. Be to, sagčių apkalo ornamente, makštų galo ornamente, apskritoje apkalo plokštelėje bei rankeną puošusio amuleto ornamente kartojasi S motyvas. Tai greičiausiai rodytų, jog kalavijo makštis, amuletą ir sagtis gamino vienas meistras.

Trečia sidabrinė sagtelė mažytė, ne visai apskrita (1,8–2,2 cm skersmens), masyvoka, puošta tarsi išpjaustytais trikampėliais ir taip pat paauksuota (16 pav.). Į ją panašių Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturime. Sagties forma ir ornamentas būdingi Balkanams, Krymui.

Ketvirta sagtelė, geležinė ovalinė, turėjusi masyvų pusapvalį liežuvėlį, buvo labai sunykusi. Iš tikrųjų geriau išliko tik pusė jos ir pusė prie sagties buvusio apie 2×3,5 cm dydžio apkalo, kuris puoštas 4 granatais, įstatytais į aukso skardele išklotus „lizdelius“ (17 pav.). Tai pirmas toks radinys Lietuvos TSR teritorijoje.

Visokiausių formų puošnias sagtis ir prie jų pritvirtintus įvairiai ornamentuotus apkalus ypač mėgo vidurinio Dunojaus baseino ir į vakarus nuo jų nuo IV–V iki pat VIII–IX a. gyvenusios tautos. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių tiek vyrų, tiek ir moterų papuošalų. Panašių į Taurapilio pilkapio Nr. 5 sidabrines ir geležinę su granatais sagtis rasta V a. pirmosios pusės ir vidurio kapuose Jugoslavijoje bei Vengrijoje.

Ryšius su pietų ir pietvakarių sritimis rodo ir kape rasti žalvariniai pentinai (18 pav.). Jų lankelis trumpas (6,4 cm ilgio), masyvus, pusapvalio pjūvio, galai puošti keliais skersiniais grioveliais. Lankelio viduryje yra nedidelė skersinė kryžma, kurios viršutinis galas užlenktas išorén ir sudaro kabliuką. Ties kryžma išorėje yra keturkampė plokštuma, kurios centre įtvirtintas nedidelis profiliuotas spyglys. Toks pentinas galėjo būti tvirtinamas prie kojos 2 dirželiais. Vienas iš jų buvo prikalamas vinutėmis ir plona plokštele išilgai lankelio pentino vidinėje pusėje, o antrasis, užkabintas už kabliuko, apjuosdavo koją prie čiurnos.

Šie pentinai būdingi V a. antrosios pusės – VI a. kapams. Daugiausia jų žinoma iš baltų genčių gyventos srities, ir tyrinėtojai siūlo juos vadinti vakarinių baltų variantu (E grupe) (Giesler U., 1978, p. 13–14, 52–54). Jie esą gaminti sekant IV a. ir V a. pradžioje germanų bei galų kraštuose paplitusiais panašiais puošniais pentinais (Giesler U., 1978, p. 28–32, 4 pav.; Tiesche B., 1956, 31 lent.). Daugiausia jų (bent 7) rasta Tumianų (Tumiany, Daumen) kapinyno VI a. kapuose, Olštyno apskrityje (Giesler U., 1978, p. 53–54), ir vienas – Olštyne, Čenstochovos apskrityje (Giesler U., 1978, p. 53) Lenkijoje. Pastaruoju metu 3 tokie žalvariniai pentinai rasti Plinkaigalyje (kape Nr. 52 – 1 egz. ir kape Nr. 65 – 2 egz.) (Kazakevičius V., 1978, 60, 90 pav.). 2 panašūs geležiniai aptikti sudeginto mirusiojo kape Pilvinų pilkapyje Nr. 8 (Ostroveco r., BTSR) (Покровский Ф. В., 1899, с. 109; Гуревич Ф. Д., 1962, рис. 49: 1; Giesler U., 1978, p. 54, Nr. 124). Pagaliau, atrodo, tam pačiam tipui priklauso ir žalvarinis pentinas iš Kretingos r. Rūdaičių kapinyno suardyto kapo Nr. 6 (Michelbertas M., 1968a, p. 94, 96, 6 : 6 pav.). 2 kiek ankstyvesni žalvariniai to paties tipo pentinai rasti Pašušvyje, Kėdainių r. (Tautavičius A., 1972a, p. 136, 11 pav.).

Taigi pentinai su kryžma ties lankelio viduriu, užbaigta kabliuku, buvo gana paplitę ir gaminti baltų žemėse, sekant ankstesniais puošniais germanų genčių pentinais. Jie buvo nešiojami dirželiais pritvirtinti prie apavo, o ne prikaustyti. Tai rodo prie pentinų išlikusios žalvarinės ovalinės sagtelės, kurių liežuvėlis su trumpa kryžma-paplatinimu (19 pav.). Į sagteles yra įkabinti apie 3 cm ilgio žalvariniai dirželio galo apkalai, padengti viršuje plona sidabro plokštele, papuošta 3 išilginėmis įkartėlių eilėmis. Dirželių galai taip pat dabinti maždaug 7,5 cm ilgio truputį siaurėjančiais apkalais, kurie irgi padengti plona sidabro skardele, ornamentuota išilgine įkartėlių eilute (20 pav.). Likusi dirželio dalis puošta 0,8–1,1 cm skersmens apskritais žalvario apkalėliais, dengtais neornamentuota sidabro plokštele (21 pav.).

Tokių ovalinių sagtelių su kryžmą turinčiu liežuvėliu (ir be jos) bei dirželių, dabintų panašiais sidabro skardele dengtais apkalais prie pentinų, aptinkama gana dažnai turtingesniuose I m. e. tūkstantmečio vidurio kapuose, pavyzdžiui, Degsnės–Labotiškių, Molėtų r., pilkapyje Nr. 6 (Tautavičius A., 1972, p. 49), Krikštonių, Lazdijų r., pilkapyje (Kulikauskas P., 1959, p. 74, 4 : 1, 9 pav.), Plinkaigalio, Kėdainių r., kape Nr. 2 (Jovaiša E., 1978, p. 172–173, 2 : 10 pav.) ir daugelyje kitų šio kapinyno kapų. Ovalinės sagtelės gana būdingos ir V–VI a. prūsų genčių kapams (Åberg N., 1919, p. 106–119, 152, 154 pav.; Tischler O., 1902, 11 lent.).

Be jau išvardytų daiktų, kario aprangai priklauso ir vietinių kalvių nukalti ietigaliai bei antskydis. Iš iečių išliko tik įmoviniai 26 cm ilgio ietigaliai (22 pav.). Vienas iš jų turi ištęsto rombo, antras – ilgesnę už įmovą lapo formos siauroką plunksną. Abi šios formos dažnokai aptinkamos I tūkstantmečio antrosios pusės vyrų kapuose (Kazakevičius V., 1979, p. 53–65).

Geležinis antskydis blogai išlikęs. Jis apie 16,5 cm skersmens, su kūgio formos viršūne, o pakraštėlis buvo papuoštas įmuštų gūbrelių eile (23 pav.). Tokių antskydžių gana gausu Lietuvos archeologiniuose paminkluose (Radzvilovaitė E., 1966, p. 135–136; Tautavičius A., 1978, p. 122–124, žemėl. 68). Šis išsiskiria tik vinutėmis, kuriomis buvo prikaltas prie lentinio skydo. Išliko 4 gana storos 2,1–2,5 cm ilgio žalvarinės vinutės su keturkampės piramidės formos galvutėmis (24 pav.). Tai pirmas Lietuvoje rastas antskydis, prikaltas tokiomis vinutėmis. Jos puošė skydą, kurio dydis ir forma lieka neaiški. Tik iš vinučių ilgio matyti, jog jis padarytas iš maždaug 1,2–1,5 cm storio lentų.

Prie antskydžio krašto išliko plokščia žalvarinė 4,5 cm skersmens ornamentuota grandis (25 pav.) bei ovalinė kiek įgniaužta žalvarinė sagtelė (26 pav.). Šie dirbiniai rodo, kad prie skydo iš vidaus buvo pritvirtintas diržas skydui nešioti ir pakabinti. Kariui būdinga įkapė yra ir kartu su vyru palaidotas žirgas. Išlikę griaučiai jauno – dveigio žirgo. Jis paguldytas greta mirusiojo be jokių metalinių aprangos daiktų.

Paprotys kartu su mirusiuoju laidoti žirgą pirmaisiais m. e. amžiais buvo žinomas Sambijoje gyvenusioms prūsų gentims (Okulicz J., 1973, p. 372; Jaskanis J., 1974, p. 169–171). Iš čia jis plito į kitas baltų gentis. II-III a. šis paprotys buvo žinomas ir Lietuvos pajūryje. Žirgų kaulų rasta to laikotarpio kapuose Kurmaičiuose (Kulikauskas P., 1968, p. 36), Rūdaičiuose (Michelbertas M., 1968b, p. 59), Palangoje (Tautavičius A., 1968, p. 129, 135), Kretingos rajone. Nuo III–IV a. žirgų griaučių randama ir sūduvių bei jotvingių gyventoje teritorijoje (Jaskanis J., 1968, p. 77–109), o nuo V a. šis paprotys būdingas ir lietuviams. Čia jis išsilaikė iki pat krikščionybės įvedimo (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1971a, p. 6, 12).

Pirmaisiais m. e. amžiais ir tūkstantmečio viduryje žirgai dažniausiai buvo laidojami nedeginti, vienoje duobėje su mirusiuoju. Laidota daugiausia su paprastomis kamanomis, iš kurių išlieka tik galiniai žąslai, arba ir visai be aprangos daiktų. Antai V a. turtingo vyro kape Nr. 35 Reketėje kartu su vyru palaidotas žirgas tik su žąslais (LLM, t. 2, 12 pav.; Navickaitė-Kuncienė O., 1968, p. 165–166). V a. Švaicarijos „kunigaikščio“ pilkapyje Nr. 25 žirgas irgi buvo palaidotas tik su paprastais dvinariais žąslais (Antoniewicz J., 1961, 5, 9 lent.). Kartais jau ir IV a. kapuose randama puošnių kamanų liekanų, bet dažniausiai tokiuose kapuose, kur mirusysis palaidotas be žirgo, pvz., Maudžiorų, Kelmės r., kape Nr. 1 (LLM, t. 2, 5, 7 pav.; Volkaitė-Kulikauskienė R., 1971a, 1–4 pav.) arba Švaicarijos pilkapio Nr. 2 „kunigaikščio“ kape (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okulicz J., 1958, 7–9 lent.).

Pirmaisiais m. e. amžiais ir tūkstantmečio viduryje pastebime dvejopą paprotį – su mirusiuoju laidoti žirgą su kuklia apranga arba mirusiajam įdėti puošnias kamanas ir nelaidoti žirgo. Taurapilyje mirusysis palaidotas kartu su žirgu, kurio apranga kukli. Galima dar pridurti, jog šis paprotys rytų Lietuvoje vyrauja iki pat XII amžiaus. Iš šios srities turime nemaža žirgų kapų, bet beveik visuose aptinkamos labai paprastos kamanos, kuklios balno kilpos.

Iš dalies kaip ginklas galėjo būti naudojamas ir prie kario šono ties juosmeniu rastas 20 cm ilgio geležinis pentinis kirvis (27 pav.). Jis masyvoka 6,5 cm ilgio apvaliu viršumi pentimi, įgniaužtu liemeniu ir apie 8,5 cm ilgio ašmenimis. Pentiniai siauraašmeniai kirviai – gana dažnas Lietuvos kapinynų ir pilkapių radinys. Daug jų pasitaiko IV–VI a. rytinės respublikos dalies kapuose (Tautavičius A., 1978, p. 109–112, žemėl. 62). Dabar žinoma apie 150 jų radimo vietų, iš kurių į muziejus yra patekę maždaug 450 tokių kirvių. Matyt, tai buvo universalus darbo įrankis, o kartu ir ginklas. Taurapilio pilkapyje Nr. 5 rasto kirvio forma nesiskiria nuo kitų rytų Lietuvoje aptiktųjų. Todėl jis laikytinas vietinių kalvių gaminiu.

Vietinės gamybos yra ir nedidelis įtveriamasis peilis, kuris gulėjo šalia kalavijo prie mirusiojo dešinio šono. Minėti įrankiai visą I tūkstantmetį buvo dedami ir į vyrų, ir į moterų, ir į vaikų kapus (LAB, p. 180, 306, 404). Šis paprotys išliko dar ir XIV–XVI a., tik tuo metu jau naudoti peiliai su kriaunomis (Urbanavičius V., 1970, p. 6–7).

Kiek rečiau kapuose randama galąstuvų. Paprasti keturkampiai pailgi akmeniniai galąstuvai be skylutės dirželiui ar grandelei įverti, kad būtų patogiau nešioti, būdingi daugiau pirmiesiems m. e. amžiams, o vėliau nešiojami lengvesni, mažesni (LAB, p. 187, 308). Taurapilio pilkapyje Nr. 5 rastas keturkampis 3,8×5 cm storio ir 14 cm ilgio galąstuvas priklauso pirmai grupei (28 pav.). Turtingame Taurapilio pilkapio kape papuošalų nedaug: nedidelė 5,6 cm ilgio žalvarinė lankinė segė aukštai išlenktu liemenėliu, puoštu skersiniais grioveliais, su trumpa kojele, lieta užkaba ir trumpa įvija, rasta prie dešinio peties (29 pav.), bei sidabrinis įvijinis žiedas (30 pav.). Analogiškos lankinės segės, puoštos skersiniais ranteliais, su trumpa kojele ir nedidele įvija, paprastai datuojamos V a. arba VI a. pirmąja puse, laikomos būdingomis ne tik baltams (prūsų gentims), bet ir Skandinavijai, Slovakijai (Åberg N., 1919, p. 55–68; Nerman B., 1935, 144–145 pav.; Lamiova-Schmiedlova M., 1961, p. 24, 18 : 6 lent.).

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Parengta iš knygos „LIETUVOS VALSČIAI TAURAGNAI“

Projektą „Utenos krašto atspindžiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas