Praeitame straipsnyje apie Kišūnus Jono Regalo lūpomis daugiausia pasakojome apie Regalų tremtį. Šįkart tas pats pašnekovas papasakos ne tik apie mokslus, darbą, bet ir apie Velniaduobę, Palinkę, kur rodydavo kiną, šokius Bėkinčiuose ir kt.
Močiutės maldaknyge smirdantis diplomas
J. Regalas pradėjo mokytis Kišūnuose. Senąją mokyklą iš pradžių apšvietė elektra, gaminama dyzelinio variklio. Reikalui esant, išardydavo lentinę pertvarą, dvi klases sujungdavo į vieną ir gaudavosi didelė salė. Buvo didelis stadionas su bėgimo takais, kartimis lipti. Žiemą čiuoždavo slidėmis. Tiek Kišūnuose, tiek Vilučiuose. Vilučiuose trasa vedė link parduotuvės, paskui pro Vanago (Panasvinio) sodybą iki Nasvės. Liepas prie mokyklos sodino mokiniai, sodino ir obelis. Aštuonias klases baigė naujai pastatytoje Vilučių mokykloje (jie, mokiniai, irgi prisidėjo prie statybų – iškraudavo atvežtas plytas), vidurinę – Duokiškyje. Po vidurinės stojo į aukštąją, bet neišlaikė matematikos. „Kas daryti iki armijos? Juk nesėdėsiu. Nuvažiavau į Švietimo skyrių ir man davė mokytojauti Kvykliuose (Utenos sen. – aut. past.), pavaduoti istorijos mokytoją“, – pasakojo kišūniškis, mokytojo duonos paragavęs tik metus. Paskui du metus atitarnavo Borisove (Barysave) (Baltarusija) tankistu. Grįžęs įsidarbino Užpalių kultūros namų (senųjų, kuriuos sunaikino gaisras) direktoriumi – tais laikais užteko vidurinės mokyklos atestato… Tačiau širdis traukė link žemės ir neakivaizdiniu būdu Salų žemės ūkio technikume (Rokiškio r.) įgijo zootechniko specialybę. Mokyklą baigė raudonu diplomu – vienais penketais. Neakivaizdinio skyriaus vedėjas gabiam studentui sakė, kad traukiant iš šūsnies diplomo blankas smirdėjo kaip močiutės maldaknygė – taip seniai buvo judinti šitie diplomai…
Baigęs Salas, J. Regalas metė kultūrą ir įsidarbino fermos vedėju Kaimynuose, Gegužės 1-osios kolūkyje. Tačiau ir čia ilgai neužsilaikė – pažįstamas zootechnikas pakvietė į Svėdasus dirbti cecho viršininku (vėliau dirbo vyr. zootechniku). Dešimt metų išdirbo, tačiau teko išeiti, nes nesutiko su direktoriumi. Bet vyras neprapuolė – nusprendęs pasukti į prekybą, įsidarbino ūkinių prekių parduotuvėje Svėdasuose. Ilgus metus buvo vedėju, o senesnieji svėdasiškiai ir šiandien dar sako: „Einam į Jono parduotuvę“.
Stebuklingai iššutusios bulvės
J. Regalas Vilučiuose mokėsi prancūzų kalbos, o Duokiškyje teko pereiti prie vokiečių. Laimei, pasitaikė atsidavusi mokytoja, kuri per trejus metus pašnekovą (ir kitus iš Vilučių atėjusius mokinius) „perlaužė“ ir šis vokiečių kalbos abitūros egzaminą išlaikė ketvertui. Šios kalbos žinios jam pravertė, kai dirbo Svėdasų tarpūkinės gyvulininkystės įmonės kiaulių komplekso vyriausiuoju zootechniku. Tada draugauta su Vokietijos demokratinės respublikos vokiečiais. Gyvulininkystės specialistai priimdavo svečius ir patys vykdavo pasisvečiuoti į Erfurtą (Vokietija). „Buvo tarybiniai laikai. Jeigu jau komplekso vyriausiasis zootechnikas nežinojo, kas yra automatinė skalbimo mašina… Kokie mes tamsūs buvom! Vokiečių direktoriaus žmona sakydavo: „Palikit baltinius – išskalbsim.“ Sakau: „Kaipgi jūs išskalbsit, jei kartu su mumis einate dirbti į kompleksą?“ Ateinam – sulankstyta, išdžiovinta. Automatinė mašina, džiovyklė… Komplekse dirbdamas vyriausiu zootechniku, nežinojau, kas yra taimeris! Direktorius laikydavo ir kiaules, ir ožkas. Tai bulves sukrauna, užsuka taimerį. Atvažiuoja – bulvės iššutę! Galvojom: „Dieve, kaip čia yr!“ Matai, kokie mes buvom tamsūs! O parduotuvėse lentynos lūžta! Pinigų pakeisdavo – reikia to, reikia ano… Perkam akis išvertę – juk reikia dovanų parvežti… Prieskonių parduotuvėn kai nuvežė – perkam. Juk reikia pirkti pipirų kvepiančių, cinamono, vanilės lazdelių… Visko pilna yra! Vokiečiai perspėjo pardavėją: „Žinokit, čia mūsų svečiai iš Lietuvos – jie daug pirks…“ Mes prisipirkom tašes, o jie ir stebis: „Gal jie Lietuvoj ruošias parduotuvę atidaryti?“ Svečiams buvo keistenybių ir Lietuvoje – už galvų stverdavosi pamatę pardavėją skaičiuojant skaitliukais…
Remeiko velniai
Pasak J. Regalo, prie Kišūnų mokyklos buvo Velniaduobė (vietinis gyventojas Ramūnas Baltakys patvirtino, kad ji, apaugusi mišku, tebėra), o netoliese gyvenusį Remeikį, anot vyro, vien dėl šios vietos praminė Melagiumi. Remeikis pasakojo: „Naktį, girdžiu, rėkia: „Remeiki, vandenia! Remeiki, vandenia!“ Velniai rėkia. Nunešu pora viedrų, supilu – nutyla. Pabuvus vėl: „Remeiki, vandenia! Remeiki, vandenia!“ Dėl to, pasak pašnekovo, tą duobę ir praminė Velniaduobe. Jis atsiminė, kad pro šią duobę vedė keliukas – vaikai eidavo į mokyklą – pavasarį ji būdavo pilna vandens, o po kiek laiko – tuščia!
Laukas-dauba už Miškinia in Sirvydį buvo vadinamas Palinke. Ten subėgdavo daug vandens. Pavasarį vanduo prasimušdavo su tokia jėga, kad net ir tolėliau gyvenantys Regalai girdėdavo. Visas tas vanduo nuplaukdavo į netolimą Nasvę.
Į Vygėlių kaimo pusę Regalų kaimynai buvo Žukauskai. Pas juos buvusi versmė, įsprausta į medinį rėmą. Iš šio šaltinio kolūkio gyvuliams vandenį veždavę darbininkai įbridę į versmę ilgai neištverdavo – taip šalta buvo!
Kita versmė – ant kalno, netoli Baltakių. Ir ją kolūkis naudojo savo reikmėms. Versmė buvo praplatinta, padarytas namelis, į kurį vakarais veždavo fermos pieną. Bidonus lenciūgais leisdavo pro duris į versmę – taip jis puikiausiai išsilaikydavo iki ryto. Šiuo metu abi versmės priklauso ūkininkui R. Baltakiui, kuris iš jų girdo gyvulius. Kišūniškis pasakojo, kad viena versmė yra ir buvusioje Jono Pajedos žemėje bei ankstesnėse Prano Dabregos valdose.
Obuolių pririję briedžiai
Kadangi, anot J. Regalo, Nasvėje vasarą vanduo visai nusekdavo, jie, vaikai, važiuodavo maudytis į netoli Duokiškio esantį Jasiuko ežerioką (pavadinimas turbūt kilo nuo šalia gyvenusio Jono Ivanausko vardo). Dabar toje vietoje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Vieversynė“.
Beje, didelę sodžiauką kolūkis buldozeriais išstumdė ir pas Regalus – iš šio vandens telkinio girdydavo iš šeimininkų nusavintame tvarte laikomus savo gyvulius. O vaikams maudytis buvo gerai – du krantai labai statūs, o du – nuožulnūs.
Prie namų būta senų obelų, kurių derliaus perteklių atrioglindavo sudoroti briedžiai. „Ateidavo iš miško briedžiai ir guli pririję šitų obuolių. Visai prie namo!“ – stebėjosi vyras.
Dielavas kunigas ir šviesuolis senelis
„Oi kokie atlaidai būdavo! Taigi šventa Ona Duokišky!.. Svečių kiek pas mus privažiuodavo – ant šieno padaro miegot. Labai kunigas buvo dielavas. Neniškis (Lionginas Neniškis – 1952–1990 m. Duokiškio klebonas – aut past.). Kai kalėdoja, duoda žmonės visko, tai, žinok, nuveža kitan kieman, kur vaikų daug, ir atiduoda… Atsimenu, atvažiuodavo pas Balbatą kortom grot. Pastoviai“, – pasakojo J. Regalas, užsimindamas, kad pas šitą kunigą mokytis maldų Pirmajai Komunijai per Vygėlių laukus kulniuodavo ir jis pats. Ir į mokyklą traukdavo panašiu keliu (vėliau, nupirktais dviračiais mindavo kiek aplinkui). Tačiau žiemą likdavo bendrabutyje – tėvas arkliu tik savaitgalį parsiveždavo. Beje, maistą (pieną, mėsą) mokyklai statydavo tėvai.
Ir nors priklausęs Duokiškio parapijai, pašnekovas buvo krikštytas ne Duokiškio bažnyčioje, o Sibire. Tada krikštijo daug vaikų iš kažkur atvykęs lietuvis kunigas. Viename name įrengė tokią kaip ir bažnyčią. Krikštijosi ir pašnekovo seserys, o jis pats atsimena kokių saldainių nupirko jo krikšto mama, dėdės Balio dukra Genovaitė.
Pasak J. Regalo, rinkimasis pas Kazimierą Miškinį į gegužines pamaldas buvo kaimo tradicija, o majavai vadovaudavo jo dukra Kazimiera, kaimiečių vadinta tiesiog Kaziūne. Žmonės traukdavo kiekvieną vakarą. „O Miškinis buvo toks šviesuolis senelis, – atsiminė vyras. – Jis tų laikų smetoniškos literatūros turėjo. Ir senelis megzdavo, rožančius darydavo, žvakes… Naminį obuolių vyną darydavo, turėdavo daugelio, senų metų… Kai būdavo paskutinė gegužinių pamaldų diena, tai padaro balių pas Miškinį. Visi susėda prie stalo, tai – medaus, naminio vyno iškeldavo… Čerkutės būdavo, kaip vadindavo – kleboniškos. Ir mums, vaikams, duodavo palaižyt bent pusę šaukšto to skanaus vyno.“
Jonvabaliais papuošti Aukštuolės šokiai
Iš vaikystės J. Regalas atsiminė, kaip jie, vaikai, vardadienio proga vainikuodavo vieni kitus. „Nupinam vainiką ąžuolinį, išpuošiam gėlėm ir naktį gi tylom einam, kabinam šitą vainiką… Po to tėvai iškelia mums balių. Kartais pakabindavom ir vyresniam žmogui“, – sakė pašnekovas.
Šarkių kaimo Aukštuolės miške vykdavusios gegužinės buvo žinomos visoje apylinkėje („Ojoj, kokie ten šokiai būdavo!“). Į didelę aikštelę žmonės sutraukdavo ir važiuoti motociklais, ir pėsti. Kišūniškiai eidavo tiesiai per laukus. Grįžtant nuo šokių kalno, savo žiburiukais pasitikdavo jonvabaliai. Aikštelė būdavo lygiai nupjauta, grodavo muzikantai (vienas jų – Bronius Rasakevičius, Kišūnų kultūros namų direktorius), vėliau elektros kabelį patefonui atvedė nuo netolimai gyvenusio Kemeklio. Kartais berželiais apkaišytoje aikštelėje gegužines rengdavo ir Nasvaičiuose prie Sirvydžio.
Vaškinės padlagos sūkury
Pasak J. Regalo, kiną į Kišūnus atveždavo ir rodydavo kitapus kelio nuo senosios Masiulio sodybos pastatytame mediniame sandėlyje. O vasarą rodydavo mokyklos kieme. Taip pat kiną atveždavo į Bėkinčių kultūros namus. Beje, šioje kultūrkėje vykdavo puikūs šokiai. „O Rasakevičius, būdavo, ant padlagos žvakės patarkuoja: prisitrina, blizga, slidu – ot tai buvo šokimas visų! Rasakevičius įsideda už lūpos švilputę – oi kokia muzika būdavo, kaip anas grodavo!“ – minė dar mokinio laikus vyrus. Beje, kad šokiai čia išties pasiutę būdavo, paliudijo ir anksčiau kalbinta iš Mikėnų kilusi vilutiškė Irena Dabriagienė: „Kokie šokiai būdavo! Bėkinčiuose buvo kultūrkė, paprastas medinis namiokas. Iš visur: iš Svėdasų, iš Kalvių, iš Užpalių suvažiuodavo jaunimo – pilna salė būdavo! Šokiai – pasauliniai!“ Šoko polką, polką su ragučiais, valsą. Muzikantų dar buvo, bet – jau pereinamasis laikotarpis – juos keitė plokštelės.
Teatrai vyko Vaineikiuose, šalia Duokiškio. Sunkvežimiu žmones iš Kišūnų veždavo Jonas Baltakys. O vaidinimai didžiuliame klojime būdavo patys įvairiausi: „Žaldokynė“, „Paskenduolė“ ir kt.
Pervaišintas matuotojas
Kol Regalai neturėjo elektros, eidavo televizoriaus žiūrėti pas Baltakius, Sirvydžius. J. Regalas atsiminė, kad pas juos pirma lemputė sužibo per tarybines spalio šventes: „Išvedžiojo laidus, o pas mus senojoje mokykloje buvo spalio šventės minėjimas. Grįžtam namo – šviečia, nebe tie namai… Paskui ir televizorių nusipirkom. Prieš tai eidavom pas Baltakį žiūrėti televizoriaus. O Baltakys nuo Balbatos buvo pasistatęs medinius stulpus ir pats įsivedė elektrą.“ Be elektros buvo nelengva ir kolūkyje dirbti: moterys karves melždavo prie žibalinių lempų, Regalų tvarte keliolikai karvių vandens reikėjo pritempti rankomis.
Kolūkio laikais brigadininkai matuodavo, kiek kolūkiečiai prisipjovė šieno. J. Regalas pasakojo, kad žmonės nevengdavo šiuos pavaišinti degtine, kad tik mažiau primatuotų. Kartą gerokai privaišintas brigadininkas Jurgis Pajeda išvirto iš vežimo ir nušalo rankas, kojas. Nelaimėlis dar sugebėjo ateiti iki Žukausko, kur ant sušalusių galūnių, įmerktų į šaltą vandenį „ledas iškart ir užplaukė“. Išvežė ligoninėn, nupjovė riešus, kojų pirštus. Tačiau pašnekovas atsiminė, kad seniokas buvo ne iš kelmo spirtas: vis tiek amputuotomis galūnėmis sugebėdavo ne tik karvei dalgiu šieno prapjauti, šakėmis šieno prigraibyti, bet iš čerkelą išlenkti… Ateidavo jis pas Regalus į pirtį pertis.
