Vieną dieną iš tos savaitės, kai kasdien kur nors uteniškiams buvo pristatomos naujos įvairių autorių knygos, Utenos kultūros centro (UKC) Dailės galerijoje buvo pristatytas naujas, šiemet jau antras, Reginos Guntulytės romanas „Paskutinė Daliaus Danilevičiaus moteris”.
Paskutinis, paskutinė…
Pastaruoju metu, nenorint užrūstinti Lemties, tapo net madinga vengti žodžių paskutinis, paskutinė, kad ko nors blogo neprisikalbėtum. Bet gyvenime taip yra, o kūryboje kaip tik ieškoma išskirtinesnių ir didesnį krūvį turinčių žodžių.
Senutėliame mano „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”, kuriuo vis dar labai miela naudotis, nurodytos keturios žodžio „paskutinis (-ė)” reikšmės, o interneto „Terminų žodyne” pateikiamos jau tik trys. Realiame gyvenime šio žodžio niuansų priskaičiuotume daugiau, o meniniame kontekste kartu su daiktavardžiais, kuriuos šie žodžiai apibūdina, jų gali būti ir dar daugiau. Ypač – jei tas daiktavardis yra „moteris”.
Iš karto tenka nuvilti tuos, kurie į moteris žiūri savininkiškai ir vartotojiškai – pagrindinė naujojo R. Guntulytės romano veikėja žurnalistė Miglė, kaip ir visos be išimties iki tol aprašytos ankstesnės, yra tokia pat stipri, neperkama ir neparduodama, greičiau priešingai – ji sunkiai pasiekiama.
Meilės romano pavadinimą inspiravo radijo laida
Jei kas galvoja, kad neverta eiti į susitikimus su tais pačiais rašytojais, kurie neva nepasako nieko naujo, o jų kūrinius galima lengvai perprasti patiems, paprasčiausiai klysta, nes autoriai visada papasakoja įdomių dalykų, kurie vienaip ar kitaip gilina mūsų supratimą. Niekas nenuginčys, kad pasitaiko ir bendromis banaliomis frazėmis iš inercijos atsimušinėjančių autorių, šitaip saugančių savo kūrybinės erdvės draustinį ar tiesiog neturinčių ką pasakyti.
Nuo 2010-ųjų kasmet po dvi ar tris knygas išleidžianti R. Guntulytė jau surengė 34 savo kūrinių pristatymus, todėl vis dažniau išgyvena, ar turės dar ką naujo ir įdomaus pasakyti nuolatiniams ir ištikimiausiems į jos knygų pristatymus besirenkantiems kūrybos gerbėjams, esą gal ji jau nusibodo ir seniai atsakė į visus skaitytojams rūpimus klausimus apie savo kuklią personą…
Kalbą apie savo naujausią knygą „Paskutinė Daliaus Danilevičiaus moteris” rašytoja pradėjo, regis, visai nereikšmingu pasakojimu apie triūsiant virtuvėje per radiją nugirstą diskusiją šeimos planavimo tema, nutrauktus nepageidaujamus nėštumus ir tik moterims dėl to tenkančią didžiulę moralinės atsakomybės naštą, nekalbant apie žalojantį fizinį poveikį. R. Guntulytei itin įstrigo vyro, turinčio žmoną ir keletą vaikų, skambutis, todėl dėl visavertės mylimos sutuoktinės laimės pasiryžusio vazektomijai – negrįžtamai vyriškos kontracepcijos priemonei.
R. Guntulytei toks vyro, nusprendusio, kad jo žmona ir vaikų motina yra ir tikrai paskutinė jo gyvenimo moteris, prisipažinimas inspiravo ne naujojo romano siužetą, o tik stiprų pavadinimo akcentą: paskutinė, t. y. vienintelė ir visam likusiam gyvenimui moteris…
Jums jau įdomu, kiek ir ko buvo išties paslaptingo ir įdomaus herojaus Daliaus Danilevičiaus gyvenime iki lemtingo apsisprendimo?.. Niekas to vienareikšmiškai nepasakys ir neparašys – teks skaityti romaną, kuris kažkuo ir panašus į ankstesnes, bet daug kuo ir skiriasi nuo kitų R. Guntulytės papasakotų meilės istorijų.
Muzikinė dovana…
Labai stipriu ir ryškiu vakaro komponentu ištikimiausiems R. Guntulytės knygų pristatymų dalyviams tapo muzikinė rašytojos dovana – per paskutinį susitikimą su skaitytojais Palūšės miestelio (Ignalinos r.) bibliotekoje ją tiesiog užbūrusių to paties rajono Dūkšto muzikantų trio pasirodymas uteniškiams. O trijulė – išties neprasta. Joje groja ir dainuoja Dangutė Urbonienė – Dūkšto kultūros namų direktorė, Birutė Paukštienė – Ignalinos muzikos mokyklos direktorė, Vytautas Kazėnas – Dūkšto seniūnijos seniūnas, savo repertuare turintys daugybę gražių dainų ir jausmingų romansų.
Nors su R. Guntulyte jie susitiko tik antrąkart, tačiau neslėpė jau spėję įsimylėti šios autorės kūrinius ir jų herojus. Karštais plojimais įvertinti svečiai iš kaimyninio rajono po bisui atliktos dainos pasiūlė rašytojai mažą, bet jautrų (ir garbingą) ateities sandorį: atvykti pamuzikuoti ir į būsimos knygos pristatymą be jokio užmokesčio – jiems pakaktų gauti dovanų po naują romaną.
… ir nekultūringi užkulisiai
Kultūros centras – jau trečioji R. Guntulytės susitikimų su skaitytojais vieta. Pirmoji buvo A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, autorės dosniai maitinta savomis lėšomis leidžiamomis ir skaitytojų itin pamėgtomis bibliotekos lentynose neužsigulinčiomis knygomis. Kažkokiai juodai katei perbėgus kelią, su savo kūrybos gerbėjais uteniškė kurį laiką susitikdavo Utenos muzikos mokykloje, iš bibliotekininkių prašiusi tik menkos paslaugos – iš anksto nurodyti dieną, kada Utenoje nėra kitų knygų pristatymų. Tokių dienų visada atsirasdavo. Tiesa, jau triskart šie patarimai, kaip kokios orų prognozės, nepasitvirtino… Tačiau šiuo metu Muzikos mokykla renovuojama. Kaip tokiu momentu neprisiminsi ir nepasinaudosi per vieną iš paskutinių susitikimų su mūsų miesto skaitytojais Muzikos mokykloje garsiai perduotu UKC vadovybės kvietimu naują knygą pristatyti jau renovuoto jų centro Dailės galerijoje?.. Rašytoja susitarė, pasidžiaugė ir pasiuntė žinią savo skaitytojams: išsipirko reklamą vietos spaudoje. Aiškinantis renginio detales vietoje, netikėtai atsivertė kita šio kvietimo (ar blyno) pusė – kukliai pensininkei, iš šeimos santaupų be jokios pašalinės paramos leidžiančiai knygas, kaip kokiai „kietai verslininkei” su nepridegančiais ir lieknėti padedančiais puodais išrašyta nepadori triženklė sąskaita. Šitaip mes remiame ir skatiname kultūrą. Čia ir Ostapas Benderis, gudriai mirktelėjęs, iškeltų nykštį!
