Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

Tadeušas Pomarnackis gyveno savo didesniame dvare Alantoje, o Avižienius tvarkė Jeronimas Kareiva. Čia atvažiavęs ponas vaišindavosi degtine, lošdavo kortomis. Tai buvo jo vasarvietė. Dvarą supo liepų alėja. Už alėjos – didelis sodas. „Palociai” buvo su mansardomis, papuoštomis žvėrių galvų iškamšomis. 1774 m. buvo 17 kiemų. 1833 m. Avižieniai vadinti palivarku – gyveno 18 žmonių, daugelis lietuviai: Baranauskas, Kalveliotė, Budreikiotė, Blusys, Grigas, Bružas. 16 jų – samdiniai. 1869 m. Utenos parapijos Avižienių dvaras pavadintas „miza” (su J. Kareiva ir tarnais). 1881 m. vadinosi palivarku (ūkvedys Valerijonas Buterlevičius). 1889 m., 1897 m. Avižieniai vadinami dvaru. 1897 m. čia įregistruotos 6 šeimos (24 gyv.). Jų žemėje išliko gražūs vietovardžiai: Žiūrakalnis, Degsnelė, Padegsnės, Pamindrynė, Pajuodaraistis, Meškaraisčiai, Grytalaukė. Dvaro valdytoju XIX a. viduryje yra buvęs tautosakos rinkėjas Kazimieras Maigys (Moigis), susirašinėjęs su S. Daukantu (yra išlikę jų laiškai). Po to dvarą valdė nuomininkas Rondomanskis, vėliau persikėlęs į Medenių, Vaikutėnų dvarus.
XIX a. pabaigoje Avižienių dvarą už 18 tūkst. aukso rublių nupirko iš Noliškio atsikėlę broliai Juozapas ir Liudvikas Žilėnai. Buvo dar išlikęs ilgas medinis gyvenamasis pastatas su kolonomis. Iki šiol išlikęs akmeninis tvartas, „bravoras”, kumetynas. Kitų pastatų, tokių kaip „ledaunė”, liko tik griuvenos. Pomarnackių valdymo metais vartuose buvo 4–5 m aukščio skardinis žirgas, panašus į Vytį, bromuose tarp stulpų buvo herbas. Dvare telkšojo 4 kūdros (viena grįsta akmenimis). Tarpukario metais „vazaunėje” ir „bravore” mokytojos Andrijauskaitės ir Vlado Žilėno iniciatyva avižieniškiai rengė vaidinimus. 1928 m. buvo pastatytas ornamentuotas Kazio Rinkevičiaus darbo kryžius. Dvaro rūmus nugriovus, V. Žilėnas jų vietoj pastatė mūriuką, iki šiol išlikusį buvusių rūmų vietoje. Dar išliko senų alėjos liepų pulkeliai, apleistos kūdros.
Su Avižienių dvaru susiję čia gyvenę du žymūs Lietuvos kultūros žmonės – minėtas Kazimieras Moigis ir Avižienių nuomininkų Rondomanskių sūnus žurnalistas, diplomuotas chemikas Andrius Randamonis-Rondomanskis, vėliau mokęsis Vilniaus gimnazijoje, Peterburgo universitete, Per Pirmąjį pasaulinį karą buvęs sužeistas, vėliau nukentėjęs Vilniuje nuo lenkų okupacinės valdžios, iš Vilniaus išvarytas į tarpukario Lietuvą, dėstęs Žemės ūkio akademijoje, daug rašęs į lietuvišką spaudą, bendravęs su Vaižgantu, net vertęs į lenkų kalbą jo „Pragiedrulius”.
Lietuvių, o ir jo paties giminės nutautinimo klausimas buvo skaudžiai aštrus jam pačiam, nes jo tėvų, o sykiu ir jo paties, lietuviška pavardė kadaise virto… lenkiška.
O dabar, kaip atrodė Avižieniai, juos nupirkus broliams Juozapui ir Liudvikui Žilėnams.
Medinių „palocių” vidus ištinkuotas, o visas pastatas iš lauko lentomis apmuštas. Tinkas dar su galvijų plaukais maišytas. Iš lauko lentos pažaliavusios, apsamanojusios. Abiejų namo galų sudėtis vienoda: du „pakajai”, du „pakajėliai”, dvi virtuvės. Stogas gontais – „špuntuotom” lentelėm – dengtas. Abiejų galų centre – vienas didelis kaminas su kambarioko pločio išplatėjimu apačioje – tai mėsai, dešroms rūkyti. Dideliame kaip kambariukas kamine ant aukšto durelės – per jas žmogus įlenda, sukabina kumpius, paltis.
Abiejuose „palocių” galuose stovi po koklinę krosnį: jos apšildo „priepakajį” ir „pakajėlį”. „Pakajėlyje” gulėdavo senelė Anelė Žilėnienė su sūnumi Vladu. Didžiajame „pakajuje” – antra krosnis.
Senelė Anelija gražiai pražilusi, poaukštė. Eidama prie krosnies visada užsivelka prastesnę bliuzelę. Ji santūri. Dukters Adelės laidotuvėse senoji Žilėnienė stipriai laikės, prie sergančios budėjo. Ji visą amžių nesigydė. Ir mirė kaip ugnelė, staigiai užpūsta.
Anelija tvarkė ir ūkį, nervingam tėvokui sirginėjant. 1928 m. mirus dukrai, jos vyresnį sūnų Broniuką nusivežė į Juodiškes sesuo, jo krikšto mama Emilija. Jai pasirodė, kad Broniukas neišgyvena dėl savo motinos mirties ir pabėdojo, o jis, girdėdamas nuo krosnies visa tai, įsiširdijo ant krikšto mamos ir supyko visam gyvenimui…
Pas Žilėnus Anelijos brolis Dzidaras Narbutis atvažiuodavo kaip vaikų dėdė bent pusei metų; viską jis čia aptvarkydavo – pavalkus, vežimus, krosnis. Jis užsikeberiodavo ant „pečiaus” su vaikais ir pripasakodavo jiems visokių istorijų. Bijodavo tie paskui net nulipti. Anelija mylėjo savo Dzidariuką, šviesų, kultūringą, bešeimį.
Senelis Juozapas Žilėnas dažnai prisimindavo tą ydų ponėką Pomarnackį:
Nuvažiavam tadu pirmųkart, pasiėmį Utenėlas Pakalnį Zigmų. Ponas neslaidžia: Nie, jakiu būdu…” Nugirda pošnekį liakajus gonki ir saka: „Jag penkrubla bus, tai aš pasakysiu, kaip priait pre pona…” – „Nu, je kaip?” – „ Agi išvažiuokit ir vėl pavakary sugrįžkit, sakykit, kad bijat naktį važiuote, sakykit: ponas, priimkit mūsų runkpinigius pasaugate…” Ryte ponas mum ir saka: „Bardzo dobrze, imket Avižienius.” Sumakėjam 14 tūkstančių auksu ir popieriais ažu dvarą su 140 dešimtinių žemės. Ir išvažiavam abu broliai džiaugdamies matydami: tokie tvartai, tokia gera žemė…

Pagal Antano Gasperaičio knygą „Rykščių raudos Utenos dvaruos” puslapį parengė Jurgita PAVILONIENĖ

Jurgitos Pavilonienės nuotr.
Kultūros paveldo departamento iliustr.
Buvusios dvaro sodybos teritorija Avižienių kaime