Praeituose dviejuose straipsniuose apie Kišūnus pasakojo Jonas Regalas, šįkart kalba jo sesuo Danė Darulienė (Regalaitė). Anot Ukmergėje gyvenančios moters, kaimas buvęs didelis, tačiau daug gyventojų išsikėlė arba išmirė. Liko tik ūkininkas Ramūnas Baltakys su šeima ir vasarą praskaidrinantys aktyvūs, tėviškės nepamirštantys Remeikiai.

Kaimynės pavogta mėsmalė

D. Darulienė pasakojo, kad, kai mirė jos senelis, tėvo tėvas, močiutė liko viena su penkiais vaikais. Jauniausią sūnų, gal dvejų metų Gasparą, paėmė auginti bevaikė teta, tėvo mamos sesuo Ona Paunksnienė. Į Gailiešionis. Kai gavo šaukimą į sovietų armiją, jis su kitais kaimo jaunuoliais nusprendė pasitraukti į mišką. Anot pašnekovės, apie dėdę partizaną ji po trupinėlį sužinojo iš artimųjų, ne visi faktai gali būti tiksliūs. Kiek metų dėdė praleido partizanų gretose, moteris negalėjo pasakyti, tik žino, kad jį su kitais bendražygiais išdavė Biliakiemyje, Žlėjų sodyboje (Utenos sen.). Pas apsuptuosius į bunkerį įleido šeimininko dukterį. Ši išėjo pranešti, kad miškiniai nepasiduos. Netrukus nugriaudėjo sprogimas – partizanai pasirinko mirtį. Kai ištraukė žuvusiuosius, G. Regalas dar buvo gyvas, tačiau pakeliui į Uteną mirė. Jam buvo 27-eri. O jo motina (motutė) iš Užpalių gavo pranešimą atvykti į valsčių, tačiau nevažiavo, aplinkiniams teisindamasi, kad sūnus pas ją negyveno nuo mažumės. Gimdytoja netikėjo, kad dėl sūnaus „paklydimo“ gali patekti į tremtį, tačiau apsigavo. Trėmimą vykdė siauraakiai kareiviai, tarp jų tremiamieji atpažino ir Užpalių skrebą Repšį, porą žydų. Regalų vyrams nieko neleido daryti, išvarė ir susodino ant dirvono, pašnekovės mama buvo nėščia (po mėnesio gimė dukra), motutė – sena, tad liko ruoštis tik viena dėdienė. Beje, buvo nurodymas trobelę visiškai išvalyti – viską nešė ir vertė į alyvų krūmą. Anot D. Darulienės, mama visą gyvenimą pas kaimynę matė savo mėsmalę nulaužta kojele…

Pašnekovės šeimai didžiausias rūpestis buvo, ar naujagimis gims vagone, ar jau ant tvirtos žemės… Sesuo Zita pasaulį išvydo aštuntą dieną tremtyje. Tėvas pasakojo, kad blakėmis nuo lubų lyte lijo, jis visą naktį su žvake sėdėjo prie naujagimės ir gimdyvės, rankiodamas parazitus.

Ruskeliokai, kalbantys lietuviškai

Nors tremtyje 1953 m. gimusi D. Darulienė praleido palyginti neilgai, sakė atsimenanti labai daug ir taip aiškiai, kad „rodos, eitų ir visur nueitų“. „Daug kas neatsimena savo krikšto, o aš atsimenu. Ir su mano būsimos krikšto mamos dukra abi taip pasiruošėm krikštui, kad, sakė, joks kaspinas neuždengė plikų pakaušių“, – pasakojo moteris apie mergaitišką kirpyklą. Atsiminė ji ir altorių, ir tremtinio kunigo veidą. Krikštijo daugiausia lietuviukus, nors pašnekovė atsiminė, kad gyvenamojoje vietoje būta įvairių tautybių vaikų. Ji sėdėdavusi su broliu Jonu ant malkinės stogo – už tvoros buvo mokykla. Ten žaidė vaikai, kai jų kamuolys per tvorą įlėkdavo į Regalų bulves, šie šaukdavo: „Vanka, padai miačik!“ (liet. „Jonai, paduok kamuolį“!). Turbūt Regalų vaikai buvo neblogai išmokę rusiškai, nes D. Darulienė atsimena, kai šeima grįžo į Lietuvą, rytą atėjo Nasvaičių Antanas Dabrega ir atnešė Regalams pusę maišo bulvių. Tuo metu pašnekovė su broliu iš moliaduobės leido upelius (buvo polaidis, kovo mėnuo). Kaimynas motinai pasakė: „Tavo vaikai kalba rusiškai.“ Moteris šio fakto neatsimena, tačiau po dvejų metų pradėjusi lankyti mokyklą susidūrė su mokinių priešiškumu: „Muškim ruskeliokus!“ Penkeriais metais vyresnė sesuo Zita mokėjo lietuviškai (vos tik grįžusi iš Sibiro, ji kovo mėnesį iškart tęsė trečią klasę), tačiau nežinojo visų pavadinimų. Verkdama pakelia ranką: „U menia netu dnevnika“ (liet. „Neturiu dienoraščio“). Vaikai juokėsi. Tačiau Zita „labai griebėsi mokslų“ ir mokytoja jos nepaliko toje pačioje klasėje.

Žmonės, išmokyti gyventi

D. Darulienė atsiminė mamą Sibire virus kažkokių spygliuočių spyglius, paskui tą labai kartų skystį per nevalią liepdavo gerti jiems, vaikams. Nuo cingos. Tik gerokai vėliau moteris sakė sužinojusi, kad tai – skorbutas.

Vandenį nešdavosi iš miške neužšąlančio šaltinio, o kai rugpjūtį per Regalų kiemą imdavo tekėsi upelis, mama sakydavo, kad tirpsta Sajanai (Sajanų kalnai).

Su mama eidavo brukniauti. Atsimena, mamai, pakėlus samanas, po jomis baltuodavo ledas. Kartą moteris, tarp kurių buvo ir pašnekovės krikšto mama, avietyne užpuolė meška. Tiksliau, atsistojo ant užpakalinių kojų ir ruošėsi pulti, bet uogautojos ėmė rėkti, ploti delnais ir rudoji pabėgo.

„Gal maistas ir nebuvo pilnavertis, bet nebadavom“, – konstatavo Sibire gimusi lietuvė.

Anot D. Darulienės, lietuviai rusus išmokė neišmesti kiaulės vidurių – juos panaudoti dešroms, vėdarams. Išmokė rūkyti mėsą, kad ši ilgiau laikytųsi. Mama pasakojo, kad iš pradžių rusai į tremtinius žiūrėjo priešiškai, o paskui atsirado prielankumas. Jiems išvažiuojant, vietiniai verkė: „Jūs mus gyventi išmokėt.“

Pirmą kartą pamatyta bažnyčia

D. Darulienė Sibire nežinojo, kas yra juoda naminė duona. Kai jos paragavo Lietuvoje, mergaitei graužė gerklę – ši verkė ir negalėjo jos valgyti. Iš sibirinės duonos irgi nieko doro nebuvo – perpjovus kepalą, minkštimas iškrisdavo, nuo jos labai grauždavo rėmuo. Mama, grūzydama naktimis kepykloje, išsipurtydavo iš maišų miltų likučių, dar kiek miltų įsipildavo į kišenes ir, išėmusi sibirinės duonos skystą minkštimą, į ją įmaišydavo parsineštų miltų. Tokią duoną kepdavo iš blėkų pasigamintame pečiuje.

Brolis Bronius šeimą maitino kilpomis pagautais kiškiais.

Regalai grįžo iš Sibiro kovo 17 d. Taip pasitaikė, kad tais metais labai anksti buvo Velykos. Nebuvo net ką dorai valgyti. Veronika Dabregienė atnešė 10 kiaušinių. Tėvas paskuto cheminio pieštuko, o mama ant krosnies užvirė vandens ir nudažė kiaušinius. Ryte vaikai gavo po du tamsiai ryškiai violetinius kiaušinius, suaugusiesiems teko po vieną. Tėvai jau dirbo kolchoze, tad turėjo ir arklį – mama vežė į Duokiškio bažnyčią. Pašnekovė pirmą kartą pamatė bažnyčią.

Kas yra tas šiltas pečius?

D. Darulienė pasakojo, kad senosios gryčiutės buvo gyvenamas vienas galas, o kitame – pirkaitė ir kamara (ūkinės paskirties patalpos). Šias patalpas skiriančią pertvarą tremtiniai išgriovė, sudėjo langus ir pasidarė gyvenamą kambarį. Pačią gryčiutę iš kolchozo reikėjo išsipirkti – tėvai nenorėjo gyventi nuosavame nenuosavame name. Už pastatą kolūkis paėmė 50 rublių. Kaip už malkinę medieną. Pašnekovė atsiminė, kad iš Sibiro tėvai atsivežė visą portfelį obligacijų – ten dalį algos gaudavo jomis. Vis dėlto Lietuvoje jomis mažai tepasinaudota.

Naujasis namas, kurio prieš tremtį nespėta įrengti, buvo išvežtas ir pastatytas prie buvusių vokiečių kapų Utenoje – mama žinojo, kuris namas. Sodyboje buvo likę lentų to namo grindims. Ir tik sąžiningų įnamių Gumbrių dėka jos liko nepaliestos – jas Regalai panaudojo gryčiutės grindims sukalti ir pastatui paremontuoti.

Pasak pašnekovės, kai gavo leidimą grįžti į Lietuvą, jos tėvas galvojo dar metus pasilikti Sibire, kažkiek užsidirbti, nes iš namų gaudavo žinių, jog gryčiutės stogas visai kiauras. Tačiau smarkesnis brolis Balys nesutiko laukti – traukė namai. Nusileido broliui ir Juozapas, pašnekovės tėvas. Važiuojant namo mama vaikams pasakojo, kaip gera ant šilto pečiaus, tačiau šie niekada jo nematę, net neįsivaizdavo, kas tai per daiktas. Turbūt suprato tik tada, kai grįžę naktį, buvo užkelti ant kaimynų prikūrentos krosnies ir iš nuovargio lūžo.

D. Darulienė nežino, kiek metų sodybvietėje iki šiol ošia dvi didžiulės liepos, tačiau eglę jos brolio Broniaus gimimo proga pasodino jos dėdienė Liuda Regalienė 1941 m.