Utenos kultūros centro Daugailių skyriuje veikia net keli susibūrę meno mėgėjų kolektyvai. Be mėgėjų teatro, kuriam vadovauja Jūratė Paliulienė, čia savo muzikinį kelią pradeda ne vienas jaunas atlikėjas, o realizuoti save gali bent kiek muzikiniais gabumais pasižymintys daugailiškiai. Tiek vieniems, tiek kitiems vadovauja, gal teisingiau – padeda, UKC Daugailių skyriaus meno vadovas Petras Leleika. „Utenos dienos” skaitytojams P. Leleika papasakojo apie savo muzikinį kelią.

Papasakokite apie save. Kaip prasidėjo Jūsų muzikinė karjera?

Gimiau Dusetose (Zarasų r.). Į Sadūnus (Zarasų r.) gyventi atvykau vedęs. Kažkada muzika man buvo labai tolima. Ir visai nepuoliau aš prie jos. Lankiau muzikos mokyklą Dusetose. Bet baigiau tik dvi klases. Išdykęs gal buvau, kad tik tiek teįveikiau… Nepamenu, kad giminėje būtų buvęs koks muzikantas. Tėvas buvo beausis (neturėjo klausos – J. P.). Gintaro Andrijausko senelis sakydavo, kad jei perkūniją girdi, tai ir klausą turi (juokėsi).
Rimčiau muzika susidomėjau studijų laikais, Buivydiškių technikumo orkestre grojau triūba. Vėliau grojau armijoje. Taigi muzikinio išsilavinimo kaip ir neturiu, esu muzikantas nuo liaudies.

Bet šiandien Jūs grojate visoje Lietuvoje žinomoje grupėje „Sadūnai”, vadovaujate net dviem kolektyvams…

Prieš 20 metų Sadūnuose susirinko muzikai neabejingi kaimo gyventojai ir pradėjo koncertuoti. Į tą veiklą įtraukiau ir savo sūnus. O dirbti Daugailiuose prieš dešimt metų paprašė seniūnijos seniūnė Giedrė Eimutienė. Tada nebuvo meno vadovo. Atėjęs subūriau kapelą „Indraja”, sugaudžiau šiek tiek jaunimo ir atsirado „Daugailių berniokai”. Tie pirmi metai buvo sunkūs, ir dabar nelengva, kai jau užaugo muzikantai ir renkasi savo kelią – kas į studijas, kas kitur. Bet dar koncertuojame, kažkaip susiburiam, prisiderinam. Reikia burti naujus žmones.

Tačiau visuomenė sensta, kaimas tuštėja…

Tiesa. Anuos laikus prisiminus, tai kaime vykdavo toks veiksmas… Kaip kaimas – taip kultūrnamis, ko nepasakysi dabar. Žmonių mažėja, jaunimo nėra… Anksčiau durų nerakindavom, o gal nebuvo kas vagia.

Ar Jūsų suburtos kapelos populiarios?

Kai pasirodėm televizijos laidoje „Duokim garo”, tai pasipylė skambučiai… Bet visur nuvažiuoti nėra galimybių, sunku su transportu, netelpam į vieną mašiną. Prašo į įvairius koncertus, pasitaiko ir komercinių pasiūlymų, bet pinigai labai simboliniai.

Kokiais instrumentais pats grojate?

Klausimas retorinis… Mes, liaudies muzikantai, nepretenduojam kažko pasiekti, idealiai padaryti. Mūsų kredo – jeigu klausytojui gerai, ploja, ir mes patenkinti. Baigę muzikos mokyklą ateina į kaimo kapelą ir pagroti nebegali. Sako, duok natas, aš pagrosiu. O liaudies muzikantas labiau remiasi klausa.

Tai gal yra instrumentas, kuriuo negrojate?

Nežinau. Gal yra… Mano grojimas nėra profesionalus. Tik pradžiamokslis. Tiek, kiek reikia…

Ar Peterburgo armonika Jūsų vadovaujamose kapelose grojama?

Taip. Čia išskirtinai mūsų krašto instrumentas. Ypač daug muzikantų, grojusių Peterburgo armonika, buvo Dusetose. Aišku, Algimantas Mieliauskas yra korifėjus, autoritetas. Kol kas jis numeris vienas visoje Lietuvoje. Džiaugiuosi daugailiškiu Mindaugu Didžioku. Jis šiuo instrumentu groja jau neprastai.

Kaip išmokote vaikus groti?

Aš neduodu jiems natų… Lieka tie, kas geba susigaudyti, suranda muziką savyje.

Kaip sudominate vaiką liaudies muzika?

Tokių metų (5–6 metų – J. P.) jie patys dar nežino, kas jiems rūpi, reikia tėvų pagalbos. Ne visiems lengvai pavyksta. Būna vaikams lūžis. Persilaužia ir viskas, nieko sakyti nereikia. Ateina tie, kas nori. Tokių dar yra.

Kuo skiriasi liaudiškas ir profesionalus muzikavimas?

Mano „dūšiai” artimesnis liaudiškas grojimas. Čia nereikia natų. Kiekvienas muzikantas prie pagrindinės melodijos prideda savo išvinguriavimų, groja taip, kaip jaučia, kaip prifantazuoja. Aišku, ir vienur, ir kitur reikia įdėti darbo.

O kaip pradėjote groti pjūklu?

Pjūklą paėmiau į rankas prireikus atrakcijų vestuvėse. Labai tinka tokiose šventėse. Suorganizuoju varžybas, susidaro eilės norinčių išbandyti, negali atitraukti. Tuo metu muzikantai gali pailsėti.

Ar remontuojate muzikos instrumentus?

Instrumentus pakrapštau, bet geriau atiduoti tam, kas iš to duoną valgo. Argi meistrai mėtosi?… Nėra tokios specialybės. Čia pasišventimas, nes turtų iš to nesusikrausi…

Ar lengva muzikanto dalia?

Iš muzikos pragyventi sunku. Aišku, su „Sadūnais” jau kitas lygis. Šiais laikais klientas labai įnoringas. Būna, pažiūri pro plyšį, kokie sveteliai susirinkę, ir matai, ką groti. Mes – įvairiapusiai, užimam viskuo, pradedant liaudies šokiais, baigiant žaidimais. Aštuonias valandas atgrojam ir važiuojam namo. Bet anais laikais net ir linksmybės būdavo kitokios, viskas labai pasikeitę.

Dėkoju už pokalbį.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.