Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Kaimo vakarėliai

Nelengvas buvo kaimo žmonių gyvenimas tiek XX a. pradžioje, tiek vėliau, nepriklausomai Lietuvai susikūrus. Nemažai vargo teko patirti ir jaunimui, nes ne tik ant vyresniųjų pečių gulė ūkio darbai. Jauniems žmonėms po šventadieniškų pasilinksminimų naktys dažnai būdavo trumpos, teikiančios mažai poilsio. „Atsigulai, nepaspėjai gerai kojų sušilt nei kaip raikia ažusnūst, jau girdi – ragina tevai keltes, pre darba ait… A labiausia tai vasarų, kai darbymetis…” – prisiminė ne vienas vyresniosios kartos nuodėguliškis. Tačiau, nepaisant to, jaunimas rinkdavosi draugėn, šokdavo, dainuodavo…
Į vakarėlius susirinkdavo ne tik savo kaimo jaunimas, būdavo ir „kuogių”. Tai – nekviesti iš gretimų kaimų atėję bernai. Ateidavo „kuogiai” iš Radeikių, Taukelių, Aukštuolių, Ruklių, Degsnio (Daugailių sen.), Sudeikių. Netgi iš Šeimyniškių (nuo Bikuškio, Sudeikių sen.) vaikinai ateidavo. Juos čia traukdavo linksmos šokėjos ir dainininkės Verutė Šapokaitė, Onutė ir Jadvyga Novodvorskaitės, Adelė Mikulėnaitė, Tamošiūnaitės, Čičinytės.

Ir poromis, ir rateliu…

Mėgstamiausi šokiai būdavo polka, valsas, suktinis, viliotinis, tačiau taip pat šokdavo ir iš svetur atvežtus padispaną, krakoviaką, „poduchaną”, „aleksandrauską”, „karobušką”. Vos nutilus šokio muzikai, jaunimas, sustojęs į būrelį, uždainuodavo. Posmą traukdavo dažniausiai ne troboje, o kieme, kad toliau būtų girdėti. Ir skambėdavo vyrų traukiami viltingi žodžiai:

Aš pasėjau žalią rūtą,
Bus mergelė man, man!..

Į juos atsakydavo mergiški balsai:

Dar ne, bernužėli,
Dar ne tavo valia!..

Susitvėrę rankomis, eidavo ratelius. Sukdavosi, vilnydavo, susitverdavo ir vėl pasileisdavo rankos, vaikščiodavo poromis.
„Pasėjau žilvitį”, „Motinyte, ką padarei, kam darželio neuždarei?”, „Močiute, noriu miego”, „Puikios rožės gražiai žydi”, „Šiaudiniai ratai, šakaliniai batai”, „Lėk lėk, bitute, medučio nešti” ir kt. – tai tarp jaunimo populiariausi rateliai.

Šokėjų „apšaudymas”

Gyvumo, linksmumo tokiuose jaunimo susibūrimuose įnešdavo Petras Mieliauskas, didelis juokdarys. Jis mėgdavo persirengti žydu: užsidėdavo kuprą, apsivilkdavo sermėgą ir, lazda pasiramsčiuodamas, įsisukdavo tarp jaunimo, siūlydavo savo prekes. Bet gražiai, nieko neįžeisdamas.
Vakarėliai būdavo ne vienoje vietoje. Dažnai, ypač rudens ar žiemos vakarais, jaunimas rinkdavosi Tamošiaus Čičinio namuose, nes čia buvo didelė, erdvi gryčia, o ir šeimininkai mielai sutikdavo priimti norinčius pasilinksminti.
Mėgdavo jaunimas rinktis ir Stanislovo Novodvorskio namuose. Jei nebūdavo vakarėlio, tai padainuodavo, pajuokaudavo, visokių žaidimų prasimanydavo. S. Novodvorskio svirne, kur buvo geros obliuotų lentų grindys, dar Pirmojo pasaulinio karo metu rinkdavosi paaugliai, nes vyresnieji jų į savo vakarėlius nepriimdavo. „Tai šokdavom, kiek širdis geidžia! Pagroti prašydavom Kazimiero Mieliausko. Mes šokam basi, duodam, grindų lentos net pyška! – prisiminė Jadvyga N. – Aukštuolių kaimo moterys miegot net negali, išsigandusios. „Toks šaudymas, toks šaudymas!” – po vieno tokio mūsų pasišokimo šnekėjo aukštuoliškės.”

Karštakošiai mušeikos

Susirinkęs į vakarėlius jaunimas linksmindavosi gražiai, kultūringai. Bet visgi nebuvo apsieinama ir be kivirčų, muštynių, kurias dažniausiai sukeldavo Ruklių ir Degsnio bernai – prie to jie buvo pripratę, ypač degsniškiai Ramoškai. Jie, išgėrę kokią „čierką”, susipliekdavo ir tarpusavyje, nusitvėrę po ranka pasitaikiusį „štankietą” (tvoros statinis) ar plytgalį. Atsitikdavo ir taip, kad Ruklių bernai norėdavo išvaikyti iš vakarėlio radeikiškius. Ir vėl peštynės… Triukšmadarių atsirado ir Nuodėguliuose, kai čia atsikraustė Tamošiaus Čičinio pusininkai Blaževičiai, kurių šeimoje buvo keli bernai.
Sykį jie ir sumanė išvaikyti pas Joną Mieliauską susirinkusį jaunimą. Jiems pradėjus priekabiauti, įsikišo namų šeimininkas ir jo kaimynas Antanas Kazokas. Pastarasis buvo lėtas, ramus, bet stiprus, turėjo smarkią ranką. Taigi jie abu įsisuko tarp besikivirčijančių ir bematant išvaikė muštynių iniciatorius Blaževičiokus.

Pašiepiančios dainuškos

Grodami muzikantai mėgdavo užtraukti kokią nors dainušką, patraukdami per dantį kartais ir kaimo gyvenime pasitaikančias negeroves. Pavyzdžiui, valsą grodamas muzikantas uždainuodavo:

Sana mačiutė pečių kūrana,
Jauna dukrala in pečiaus stana.
Mūsų mergyte pasigadina –
Až pečiaus lopšį pasikabina…
Mergyte verkia, bernalį keikia,
Kad prie lapšelia sadėt jai raikia…

Polkos ritmą atitiko ne vienas Nuodėguliuose paplitęs ketureilis. Pavyzdžiui:
***
Nei pijokas, nei gerėjas,
Kiauras kletys – švilpia vėjas…
***
Šoka vyža ir čebatas,
Pasižiūri – kiauras padas…
Patrapsėsiu nars aulais,
Kolai dratas atsilais…
***
Puodai verda, kunkuliuoja,
Aplink kukarius tuntuoja.
Išsišiepįs na karštumą,
Vienų traukia, kitų stuma.
***
Tu, mergyte, trumpa, drūta,
Par tau kiškia šiųnakt būta,
Ne tik būta – ir gulėta,
Ir rūtelas išravėta…
***
Nei pijokas, nei gerėjas,
Kiauras klynas – švilpia vėjas.
Nei sulopyt, nei susiūt –
Kiauru klynu raiks prabūt…

Vieši vakarai

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir gyvenimui stojant į normalias vėžes, Nuodėgulių kaimo jaunimas pradėjo ruošti viešus vakarus. Vaidinimai vykdavo stambesniųjų ūkininkų – Mierkio, Sipavičiaus, Šeduikio, Pakalnio – klojimuose. Iš anksto klojime būdavo įrengiamas paaukštinimas (scena), sukalami suolai žiūrovams. Merginos sunešdavo gražias lovatieses, staltieses – jomis puošdavo patalpą. Kadangi į valias būdavo įvairių neatidėliotinų ūkio darbų, artistai repetuodavo ir patalpą vakarui ruošdavo dažniausiai vakarais, kartais ir naktį. Kartą jau buvo paskelbtas vakaras, o kaip tyčia avižos ir miežiai balti. Pjauti reikia! Tad dieną visi vakaro dalyviai plušėjo laukuose, o vakarais ar net naktį – repeticijos ir ruošimasis spektakliui. „Juk mirt gyvint raikėja padaryt! Ir padarem, sarmataj nelikam!” – prisiminė Veronika Šapokaitė.
Šių vakarų pagrindiniai organizatoriai buvo Stasys Novodvorskis ir Mykolas Jatautis, o vaidintojai – Jadvyga, Verutė, Kaziunė Novodvorskaitės ir jų brolis Jonas, Petras Šeduikis, Verutė ir Anelija Šapokaitės, Antanas ir Juozapas Šapokai ir kt. Prie nuodėguliškių saviveiklininkų mielai prisidėdavo ir kai kurių kitų kaimų jaunimas. Pavyzdžiui, ir vaidindavo, ir dirbant patalpų paruošimo darbus dalyvaudavo Ksaveras ir Jurgis Raškevičiai iš Maneičių (Daugailių sen.) kaimo, taip pat jų kaimynė Valė Ramelytė, Barbora ir Gasparas Stasiulioniai iš Daržinių (Daugailių sen.). Mokytojas Buteliauskas iš Droničėnų (Utenos sen.) praturtindavo programą deklamuodamas eiles.
Nuodėgulių kaimo scenoje buvo pastatyta „Aš numiriau”, „Alkani žmonės”, „Teodolinda” ir kiti veikalai.

Sutraukdavo visus

Viešiems vakarams ruošti reikėdavo gauti leidimus. Tuo rūpindavosi ir į Uteną važinėdavo S. Novodvorskis arba M. Jatautis. Šie vieši vakarai sutraukdavo daug žmonių iš visos apylinkės, pavyzdžiui, iš Narvydžių (Daugailių sen.), Daugailių, Droničėnų ir kitų kaimų. Atvykdavo ir pėsti, ir važiuoti, pasikinkę savo bėriukus į „lineikas” ar paprastas vežėčias. Tokią dieną dažname kieme būdavo svečių. Labai norėdavo vaidinimą pamatyti ir vaikai, o pinigų bilietui neturėdavo. Bet vis tiek kaip nors pralįsdavo, sulipdavo ant javų prėslo ir žiūrėdavo.
Po vaidinimo visada vykdavo jaunimo šokiai. Vakaro organizatoriai pasirūpindavo, kad skambėtų gera muzika. Eiliniuose kaimo vakarėliuose armonika grodavo Kazimieras Mieliauskas, jam smuiku pritardavo Patalauskas iš Degučių (Utenos sen.), o viešų vakarų metu būdavo kviečiami geresni muzikantai – su pučiamaisiais instrumentais. Grodavo Degučių Malaiška su savo kompanija. Vakarų metu veikdavo ir bufetas, kur jaunimas galėdavo nusipirkti saldainių, sausainių ar degtinės pusbutelį. Bet girtų nebūdavo.

Proga susiburti

Mėgstamiausia viešų vakarų vieta vis dėlto būdavo Šeduikio sodyba, nes čia ne tik erdvus klojimas, bet ir didelis, lygus kluonas pasišokti. Kluono viduryje įrengdavo pakylą muzikantams. Tai kai užgrodavo dūdomis, net kituose kaimuose girdėdavosi. Patogu čia būdavo ir tokiu atveju, jei lauke linksmintis dėl gamtinių sąlygų pasidarydavo nepatogu. Tada jaunimas šokdavo erdvioje greta esančioje Stasio Novodvorskio „seklyčioje”.
Smagu jaunimui būdavo ne tik vaidinti gausiai susirinkusiems žiūrovams, bet ir repeticijų metu. Parepetavę jauni žmonės neskubėdavo į namus, dar padainuodavo, pasikalbėdavo.

Amatininkai kaime

Senajame kaime – natūrinis ūkis: gyventojai viską gamindavosi patys, pas prekybininkus pirkdavo tik druską, cukrų, žibalą, geležies dirbinius ir pan., Nuodėgulių kaimo moterys šukuodavo ir verpdavo linus, ausdavo drobes, „čerkesus”, milus, ruošdavo maisto atsargas.
Kiekvienas vyras laikė garbės reikalu mokėti ne tik dirbti žemę, auginti javus, bet ir pasigaminti būtiniausių ūkyje reikalingų rakandų. Tiesa, kai kurių darbo priemonių gamyba nebuvo lengva. Pavyzdžiui, norėdamas pasidaryti darbinius pavalkus, valstietis imdavo storos pakulinės medžiagos gabalą ir susiūdavo neplatų, bet ilgą „vamzdį”, į kurį standžiai pritraukdavo šiaudų. Tai ne toks paprastas darbas – vienas nepadarysi. Ilgus kūlio šiaudus užrišdavo virve ir pora vyrų juos traukdavo į tą „vamzdį”. Išeidavo standi pynė. Prie jos tvirtindavo „kamuntus”, kurių pasidarydavo iš pašaknyje lenkto medžio, rasto miške.

Reikėjo apsiauti ir apsirengti

Tačiau ne viską kaimietis galėdavo pasidaryti pats. Tekdavo kreiptis į meistrus, vienos ar kitos srities specialistus.
Kiek namuose moterų, tiek ir „kalvaratų”. Plačioje apylinkėje buvo pagarsėjęs „kalvaratų” meistras – Radeikių žydas Berkus. Šituo užsiimdavo ir Kasčius Kučinskas iš Zamotiškio vienkiemio (Utenos sen.). Į šiuos meistrus kreipdavosi Nuodėgulių moterys, norėdamos įsigyti naują verpimo ratelį ar pataisyti senąjį.
Batus siūdavo ir taisydavo Nuodėgulių kaimo gyventojas Jonas Mierkis, bet lygintis su Surgailiu iš Sudeikių negalėjo. Pagarsėjęs batsiuvys siūdamas batus eidavo per žmones: ateina su visais savo kurpaliais ir kitais įrankiais, apsiuva visą šeimą, mažus ir didelius, ir traukia į kitą kiemą.
Geresnių siuvėjų kaime taip pat trūko. Prastesnį drabužį moterims ar vaikams pasiūdavo Tapylia Kazlauskienė, vėliau šio amato išsimokė ir Eugenija Pakalnytė. Norėdamos pasisiūdinti geresnį rūbą, moterys kreipdavosi į Radeikiuose gyvenusias Prūsaitę arba Ilčiukaitę, kuri buvo žinoma kaip geriausia visos apylinkės siuvėja. Ji turėdavo ir keletą mokinių.
Vyriškus drabužius XX a. pradžioje siūdavo Mykola Šiožinys, bet tik prastus, kasdienius. Geresnius nešdavo Radeikių siuvėjams – Gruodžiui ar Sirvydžiui.

Ne viską savomis rankomis

Kai kurie Nuodėgulių ūkininkai norėdavo įsitaisyti geresnę, gražesnę važiavimo priemonę. Bet ir čia be meistro rankų neapsieisi.
„Lineikas”, „karukus”, važelius, lugnes dirbdavo, ratus kaustydavo Nuodėgulių kalvis Jonas Pakalnis, taip pat ir jo kaimynas Tamošius Čičinis. Kai kurie nuodėguliškiai minėtas važiavimo priemones užsisakydavo ir pas tolimesnius meistrus, dažniausiai Salake (Zarasų r.).
Atliekant medžio darbus, kaimiečiams talkindavo dailidės Jonas Muckus ir Petras Šiožinys. Jie dirbdavo langus, duris ir kt.
Kailiadirbių Nuodėguliai irgi neturėjo, tad naudodavosi kaimynų paslaugomis. Giriamas buvo Norvaišių (Sudeikių sen.) kaimo kailių dirbėjas Surgailis. Jis kailius išdirbdavo naujais metodais, naudodamas sieros rūgštį. Daug kas kailius išdirbti atiduodavo ir Juškėnų (Sudeikių sen.) kaimo Kučinskui.
„Vailokus” velti duodavo Taukelių (Daugailių sen.) kaimo Taukeliui. Vėliau vėlimu pradėjo užsiimti ir Nuodėgulių Stasys Mieliauskas.

Savi auksarankiai

Antanas Šapoka – „dokorius” (stogo dengėjas), šiaudinių kubilų ir įvairių krepšių pynėjas, siūdavo darbinius pavalkus, dirbdavo įvairius ūkyje reikalingus daiktus – statinaites, „ušėtkus” (platus medinis indas su dviem ąsomis, auseklis), grėblius, taburetes.
Reikia stogą šiaudais dengti – tolimiausiuose kaimuose žino, kad geresnio „dokoriaus” už A. Šapoką iš Nuodėgulių niekur neras. Atvažiuoja ūkininkai, kviečia, sudera užmokestį. Ir keliauja laisvesniu nuo savo ūkelio darbų laiku šis auksinių rankų žmogus, pasiėmęs „dokauką” ir prastesnes kelnes, šliaužioti keliaklupsta ant stogo.
Ateidavo laikas paršelius „išguldyti” ar jiems vilkadančius išlaužyti – nuodėguliškiai neapsieidavo be Ruklių kaimo Kumelio, dėl nedidelio ūgio visų Kumeliuku vadinto. Mokėdavo jam už darbą kiaušiniais, vaišindavo kiaušiniene.

Darbštus „pasakorius”

Sunkesnį darbą dirbti neatsisakydavo padėti Ruklių kaimo Petras Vilūna, kasdavo jis ir Nuodėguliuose griovius, bulvėms supilti skirtas duobes. Padėjo ir A. Šapokai tvartą kalno atšlaitėje išrausti. Ne tik darbuodavosi Vilūna su kastuvu rankose, bet ir mėgdavo, ilgą pypkę traukdamas, pasakoti būtas ir nebūtas istorijas. Štai viena jų:
„Ainu aš vakari, jau pretemoj, par Ruklių kapus nama. Agi žiūriu – in Muckevičiaus kapa (anas nesaniai paskorįs buva) sėdi trijuos velniai ir groja kartom. Ir mani šaukia:
– Aikš, Vilūna, perkelsi kartų kaladį!.. „Ne jau, – mįsliu, – nepristosiu… Kai pradėsi su jais ažsiimt, kai pradėsi jų kartas kilot, tai ir nebeatstrauks.” Ir parbėgau nama išsigundįs… Paskui gi Karsakiokas prasitare, kad anas su kakiais ti pemenim buva, mani pagųsdint narėja.”
Dažnai Vilūnos dūminėje (kaminas jo gryčioje atsirado tik XX a. antroje pusėje) gryčiutėje, prigludusioje po šimtamete liepa, lankydavosi ir Nuodėgulių moterys, nes Vilūnienė buvo siuvėja. Laikė Vilūna tik pora ožkų, tad moterų atnešamos lauktuvės šiai šeimai labai praversdavo.