Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje brolio ir sesers Pečiūrų atsiminimai apie Abromiškio pradinę mokyklą.

Vienintelė savo klasėje

Milda Ramonienė (Pečiūraitė), gimusi Gyliškių kaime (Užpalių sen.), sakė Abromiškio pradinę mokyklą lankiusi 1954–1958 m. „Abromiškio pradinė mokykla nuo mano tėvų namų buvo už vieno kilometro ir pro langus kuo puikiausiai matėsi, – pradėjo savo pasakojimą šiuo metu Utenoje gyvenanti moteris. – 1954 m. ten mokytojavo Ipolitas Žičkus, mokėsi penkiolika vaikų. Iki pusantros pamainos jam trūko vieno vaiko, todėl jis atėjo pas mano tėvus ir mane, šešiametę, prikalbino eiti į mokyklą. Jis prisižadėjo, kad mane labai mylės ir globos. Taip ir buvo – man jis buvo labai geras. Pirmoje klasėje buvau vienintelė mokinė. Sekančius dvejus metus mokytojavo Aldona Didžgalvytė. Po to jinai grįžo į savo gimtuosius Užpalius ir ten daug metų dirbo pradinių klasių mokytoja. Beje, pas šitą mokytoją penktoje klasėje (jau Užpaliuose) aš dar ir gyvenau, tad ji man tikrai gerai pažįstama. Ketvirtoje klasėje man pamokas vedė Veronika Bislytė.” Anot pašnekovės, ši mokytoja pradėjo mokyti Abromiškio mokykloje, kai buvo labai jauna, vos baigusi vidurinę mokyklą. Tuo laikotarpiu tai nebuvo jokia naujiena. Vėliau M. Ramonienė sakė matydavusi šią pedagogę Utenoje, kurios mokyklose ji ir mokytojavo.
„Visus keturis metus, kol mokiausi, mokykla buvo Svilų namuose, – teigė pašnekovė. – Klasės buvo nedidelės. Keturios klasės buvo mokomos vienu metu. Mūsų mokinių buvo šešiolika, pusantros pamainos. Beje, šią mokyklą baigė ir mano mama. Ji mokėsi tik žiemomis, todėl ir mokyklą baigė, kai jai buvo per dešimt metų. Vienu metu mokytojavo du mokytojai, nes vaikų buvo labai daug.”

„Dvarckas” Svilų namas

„Svilų namai buvo dideli ir gražūs, – prisiminė M. Ramonienė. – Namas platus, vos ne „dvarckas”. Dideliausiu gonku, su gražia saulute palėpėje. Didelis sodas, aplinkui apsodintas liepomis ir kitais medžiais. Buvo daug kambarių. Svilai jau nebegyveno, tačiau čia liko jų giminaitė Zofija Ginaitienė su jau nemažomis dviem dukterimis. Ji buvo ir mokyklos sargė, ir valytoja. Mokykloje gyveno ir mokytojai, o vienas kambarys buvo skirtas lyg ir nedidelei bibliotekėlei.”
„Kai aš ėjau į mokyklą, Abromiškyje tebestovėjo visos keturios sodybos”, – teigė M. Ramonienė. Ji nenorėjo sutikti su nuomone, kad Baronų namą sudegino skrebai (ankstesnėje straipsnio dalyje Bronė Kemeklienė buvo teigusi, kad Baronus ištrėmus, jų sodybą sudegino liaudyje vadinami skrebai. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog naikintojų būriai Lietuvoje sukurti tik 1944 m. liepos 18 d. Tai buvo vietiniai tarybinių okupantų kolaborantai. Jie buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos. 1945 m. šių būrių nariai buvo oficialiai pavadinti liaudies gynėjais. Jie buvo organizuojami apskričių centruose ir valsčiuose. Stribai dalyvaudavo NKVD operacijose prieš Lietuvos partizanus ir būdavo jų vedliai. Ypač aktyviai jie talkino okupantams suimant ir tremiant žmones į Sibirą. 1945 m. spalio 18 d. okupacinė Lietuvos valdžia nutarė stribus vadinti ne „naikintojais”, o „liaudies gynėjais”. 1951–1954 m. stribų būriai palaipsniui buvo mažinami ir galiausiai panaikinti. – aut. past.).
„Kai aš baigiau pradinę 1958 m., Baronų namai tebebuvo, – tvirtino moteris, – ten gyveno Samuliai: Vincas Samulis su žmona Ona ir dviem sūnumis Bronium ir Stasiu. Kai Baronų namas sudegė, V. Samulis su šeima persikėlė gyventi į savo tėvo namus Abromiškėlyje.”
Beje, anot uteniškės, tarpukariu Abromiškyje veikė Jaunųjų ūkininkų ratelis. Jame ne tik abromiškiečiai, bet ir gyliškiečiai mokėsi naujoviškesnių ūkininkavimo metodų, buvo rengiami konkursai. Taip jaunimas buvo skatinamas auginti kitokius gyvulius bei daržoves, nei kad buvo įprasta iki tol. Pasak pašnekovės, jos mama laimėjo viščiukų auginimo konkursą ir buvo apdovanota „drapakėliu” (kultivatoriumi).

„Čiaudėjo” savo brolio eilėraštį

„Kai buvau pirmoje klasėje, mokytojas I. Žičkus suorganizavo didelę, iki lubų naujametinę eglę. Žaisliukų mokykla neturėjo, tai mes, vaikai, iš namų sunešėm savo burbulus. Atėjo išvirkščiais kailiniais apsirengęs Senis Šaltis, atsinešė jis ir dovanų maišą. Tačiau dovana aš labai nusivyliau. Maišiukuose, pagal tuos tolimus 1954-uosius, gūdaus pokario ir biednumo metus, buvo įdėta kvadratinių sausainių (kaip kad dabar „Gaidelis”), keli karameliniai saldainiai ir obuoliukai. Nors buvome biedni, kaip ir visi kaimo žmonės, tačiau turėjome didelį sodą – tėvas obuolius net į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas – aut. past.) veždavo – ir va, Senis Šaltis atnešė obuolių!” – atsiminė savo nusivylimą pirmąja naujametine eglute moteris. Kita vertus, anot pašnekovės, labiausiai jai įstrigo tai, kad jie, vaikai, buvo išmokę spektaklį „Zuikis Puikis”, o Antanas Raščius, poeto Prano Raščiaus mažasis broliukas, deklamavo garsiojo savo brolio „Monologą apie slogą”. „Šį „Monologą apie slogą” atsimenu visą gyvenimą, nes tas mažytis berniukas taip išraiškingai padeklamavo šį eilėraštį apie slogą, parašytą savo brolio poeto P. Raščiaus! Vos pasako kelis žodžius ir „Apči!”, eilutę padeklamuoja ir vėl „Apči!” – susižavėjimo neslėpė M. Ramonienė.

Durnaropės, krumpliaračiai ir žąsinai

Pasak pašnekovės, kai kurių kaimo pastatų pamatų dykynėse jau augo durnaropės. Tai buvo mergaičių siaubas, nes berniukai, prisiskynę jų, vaikėsi klasiokes, o šioms atrodė, kad užtenka jų tik prisiliesti ir tapsi durnas. Per pertraukas vaikai žaisdavo, dūkdavo, – aišku ir prasivardžiuodavo – o žiemą mėgstamas žaidimas – važinėjimasis nuo stataus kalniuko prie Repšių sodybos atsisėdus ant portfelių. „Galite įsivaizduoti, kokie mes pasiekdavome namus ir kaip atrodė mūsų portfeliai ir paltukai”, – apie žiemos linksmybes pasakojo moteris. Žinoma, tėvai už tokius pasivažinėjimus vaikų nepagirdavo.
Anot M. Ramonienės, kitas žaidimas, kurį vaikai susigalvojo irgi buvo apleistoje Repšių sodyboje. Mokyklinukai ten rado didelius medinius krumpliaračius. Juos berniukai sukdavo, o mokytojams šis jų žaidimas buvo didelis galvos skausmas, kad šie nelįstų ten ir neįkištų rankos ar kojos į tuos didelius ratus.
„Kemeklytė Ona visada augino žąsis, o man, išėjus iš Svilų sodybos, patogiausia namo buvo eiti per jos kiemą. O ten buvo žąsinas kaip moliūgas! O piktumo – nenusakomo! Tik pamato vaikus – kaklas lygiagrečiai žemei, šnypščia, sparnai išskleisti, o jei jau nutveria už blauzdos, tai jau vargo vakarienė koks vanojimas sparnais! Tai va toks buvo mažyčių vaikų gyvenimas”, – pasakojo uteniškė.

Brežnevas brėžia, Kosyginas kosėja

1955 m. Gyliškėse gimęs Gintautas Pečiūra sakė Abromiškio pradinę mokyklą lankęs apie 1962–1966 m. Pirmoje klasėje jį mokė mokytoja Masiulytė, o trečioje ir ketvirtoje – Nijolė Juknienė.
Beje, pašnekovas teigė, kad apie 1928–1930 m. ir jo motina Jadvyga Pečiūrienė (Gražytė) mokėsi Abromiškyje. Tuo metu mokymo įstaiga glaudėsi po Svilų stogu. Kadangi J. Pečiūrienė buvo baigusi tik tris klases, ji vėliau, jau sovietiniais metais, vykdydama valstybės visuotinio raštingumo programą, privalėjo baigti ir ketvirtą klasę. „Aš mokiausi, ir mano tėvai mokėsi, – juokėsi pašnekovas. – Ne tik jie, bet ir daugiau suaugusiųjų vakarais, po darbų ėjo į mokyklą.” G. Pečiūra sakė, kad ne tik gyliškiečiams, bet ir Linskio, Kėpių, Kušlių ir net dalies Kaimynų (visi Užpalių sen.) vaikams Abromiškis buvo artimiausia pradinio mokslo vieta. „Kai mano sesuo (M. Ramonienė – aut. past.) ėjo į mokyklą, Baronų namas dar stovėjo, tačiau kai aš pradėjau lankyti mokyklą 1962 m., jis jau buvo sudegintas”, – tvirtino vyras ir pridūrė, kad ištrėmus Baronus, tuščiuose namuose apsigyveno V. Samulis su šeima. Jam besimokant Abromiškyje, Repšių ir Svilų namai Gegužės 1-osios kolūkio pirmininko Dimitrijaus Šerstniovo nurodymu buvo nugriauti ir išvežti. Kaimynuose perstatytas Svilų namas tarnavo kaip kolūkio kontora, o Repšių troba buvo paversta biblioteka. Pats šiuo metu Panevėžyje gyvenantis pašnekovas teigė mokinęsis Kemeklių namuose.
„Mes buvome geri vaikai ir pokštų nekrėsdavom, – juokėsi buvęs gyliškietis, taip ir negalėjęs prisiminti jokios mokyklinės išdaigos. – Kaimo vaikai į mokyklą eidavo mokytis.” Tačiau jam įsiminė vienas mokytojos palyginimas: „Kai pasibaigė Chruščiovo era ir atėjo Brežnevas su Kosyginu, mokytoja, kad mes atimintumėme mūsų aukščiausius vadovus, pasakė: „Brežnevas nuo žodžio „brėžti”, o Kosyginas – „kosėti”.
Pasak G. Pečiūros, anksčiau kelias Abromiškio kaimą skyrė į dvi dalis: vienoje pusėje – Kemekliai ir Repšiai, kitoje – Svilai su Baronais. Ir tiltas buvo kitoje vietoje. Jie, vaikai, į mokyklą eidavo ties Baronų pirtimi tįsojusiu lieptu, tačiau, jei pavasarį būdavo didelis potvynis, žingsniuodavo ir tiltu.
Vasarą vaikai, pasistatę žaginį, šokinėdavo į Nosvę – toje vietoje, anot vyro, „buvo smagiai gilu”.
Iš mamos pasakojimų, pašnekovas žinojo, kad V. Samulis „buvo aukštas, gražus vyras, labai patikdavęs mergoms”. Kadangi neturėjo savo žemės, ėjo tarnauti pas didžiažemius ūkininkus.
Pašnekovas atsiminė, kad tuo metu, kai jis ėjo į mokyklą, Žiauneriškyje (Žaunieriškis, Žalnieriškis)(netoli Abromiškio Kušlių miške esantis vienkiemis – aut. past.) jokios sodybos nebebuvo – matėsi tik jos pamatai ir apleistas sodas. Pro ją dar buvo galima pasiekti Momenio ežerą.