Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje – su kaimu susijusių žmonių atsiminimai.
„Eikit, vaikai, parnešt rūgštėlių”
Šiaulietė Neringa Špukaitė-Mamasalijeva papasakojo savo mamos Laimos Špukienės (Kemeklytės) iš Linskio prisiminimus apie Žiaunieriškį (anot pašnekovės, būtent taip šią vietą vadino jos gimdytoja ir seneliai): „Mama prisiminė, kad Žiaunieriškyje derėdavo labai daug rūgštynių. Pievoje jos augdavo didžiuliais kupstais, kelmais. Nei Abromiškio, nei Linskio gyventojai savo daržuose jų neaugindavo, bet rūgštynių sriubą mėgo. Būdavo įprasta vaikus siųsti į Žiaunieriškį rūgštėlių (taip vadino rūgštynes) priskinti. Rauti neleisdavo, liepdavo priskinti. Mama ne kartą su Virginija Paškonyte, Daliumi Jasulioniu, Valdu ir Vidu Vanagais eidavo rūgštėliauti. Ji atsiminė, kad vaikai pirmiausia privalgydavo rūgštėlių, paskui prie akmenų gaudydavo driežus, o tik tada skindavo rūgštėlių lapus, dėdavosi į terbeles ir parnešdavo namo. Tą dieną visame kaime beveik kiekvienuose namuose buvo valgoma rūgštėlių sriuba. Žiaunieriškio vieta yra ten, kur seniau gyveno Urbanavičiai. Jų namo vietą priminė tik akmeniniai pamatai. O kiek ten driežų! Būtent vaikai, begaudydami driežus, apie juos daug sužinojo: kad žvitrūs, greiti, blizga lyg būtų geležiniai, pagauti veržiasi ištrūkti ir išslysta, savo uodegą vaikų rankose palikdami.”
Kaip pienas virsdavo vandeniu
N. Špukaitė-Mamasalijeva perpasakojo ir kitą savo mamos atsiminimą: „Rudeniop, kai mama mokėsi Abromiškio mokyklos trečioje klasėje, o pusbrolis Valdas Vanagas – ketvirtoje, Abromiškyje Onai Kemeklytei į kūlimo talką atėjo sesuo Genovaitė su vyru Albinu. Buvo ir jų vaikai. Valdas stengėsi padėti tetai ir netyčia į kombainą įkišo dešinę ranką. Spėjo ištraukti, bet riešas jau buvo sulaužytas, todėl Valdas į mokyklą ėjo sugipsuota ranka. Bet vis tiek išdykavo: su kitais berniokais pertraukų metu nubėgdavo prie Šukio Verutės (Abromiškėlio gyventoja – aut. past.) trobelės ir mėtydavo į kiemą pagalius, apibėgdami aplink namą šūkaudavo…
Pagaliau jo ranka sugijo ir kitą dieną jis mokykloje pasirodė be gipso. Bet šis išsilaisvinimas netruko net paros – per pertrauką jis susistumdė su pussesere L. Kemeklyte, ši trenkė kumščiu ir pataikė į ranką. Žinoma, netyčia, bet ranka vėl lūžo. Nei Kemekliai, nei Vanagai nežinojo, kad Valdui ranką tąkart sulaužė pusseserė. Mama sakė, kad tuomet labai bijojo, jog dabar jai klius dėl sulaužytos pusbrolio rankos. Ko bijojo Valdas – neaišku, tik Laimai jis prigrasino: „Žiūrėk, savo tėvams nepasakyk!” Tai buvo jų paslaptis.”
Beje, N. Špukaitei-Mamasalijevai jos senelis Evaristas Kemeklis pasakojo, kad jo laikais berniūkščiai kaimo bobutėms krėsdavo ir tokius pokštus: ištraukdavo iš šulinių pieno bidonėlius, atsigerdavo pieno, likusį išpildavo žemėn, o į tuščius indus pripildavo vandens ir vėl juos įleisdavo į šulinį.
Pasak šiaulietės, Abromiškio mokykloje mokytoja Nijolė Juknienė statydavo vaidinimus. L. Špukienė 1964–1965 m. yra vaidinusi Eglę iš „Eglė, žalčių karalienė”, kūrusi mokytojos ir mamos vaidmenis. Vaidinimai vykdavo Kemeklių daržinėje, kartais Abromiškio mokykloje. Po vaidinimų mokinių tėvai, mokytoja ir vaikai vaišindavosi savo atsineštomis vaišėmis. Mokiniai laukdavo G. Vanagienės tortų – ji visada iškepdavo ne vieną, bet bent kelis.
Kemeklių giminės daina
„1968 m. mano senelio E. Kemeklio pusbrolis Rudolfas Kimeklis (pavardė tokia, nes taip įrašyta jo rusiškame pase) iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas – aut. past.) atvyko į Lietuvą paviešėti ir aplankyti giminaičių Kemeklių. Jis iš Leningrado į Abromiškį važiavo motociklu. R. Kimeklis lietuvių kalbos nemokėjo, nes gimė ir augo Leningrade, lietuvio Kemeklio ir rusės šeimoje, bet viešėdamas kaime tąkart uždainavo lietuvišką dainą „Augo girioj ąžuolėlis”. Matyt, ši daina Kemekliams kažką reiškė, nes viena karta po kitos mokydavo ją dainuoti savo vaikus. E. Kemeklio pati mėgstamiausia daina taip pat buvo ši. Dabar į Lietuvą aplankyti giminių atvažiuoja Rudolfo anūkė gydytoja Anastasija Kimeklis. Ji taip pat tiki bajoriška Kemeklių kilme (Kemekliai mano kilę iš bajorų – aut. past.) – po vestuvių pasiliko mergautinę – garbingą Kemeklių – pavardę”, – pasakojo N. Špukaitė-Mamasalijeva.
Liepė išsipirkti savo namus
Kaunietė Vanda Alaburdienė (Repšytė), kurios tėvas Pranas Repšys buvo kilęs iš Abromiškio, gimė 1944 m. Juškonyse (Užpalių sen.). Kai jis vedė, iš pradžių dar gyveno Abromiškyje, tačiau netrukus ėmė statytis namus Juškonyse, prie Mominio ežero. Žemę sodybai jaunavedžiams padovanojo jaunosios giminaitis Antanas Vielutis.
Pasak pašnekovės, jos dėdė Antanas Repšys, paveldėjęs ūkį iš tėvo, gyveno Abromiškyje tol, kol atėjo sovietai. „Atsimenu sodybą: buvo didelis ir gražus dviejų galų namas. Prieš namą stovėjo klėtis, toliau – klojimas (lygiagrečiai su Kemeklio klojimu). Buvo ir daržinė. Tvartas stovėjo arčiau Nosvės. Kai Repšius ištrėmė, tvartą nugriovė, ketino vežti kažkur perstatyti, tačiau sumetė rąstus į Nosvę ir jie nuplaukė. Šis pastatas buvo naujas”, – atsiminimais dalijosi kaunietė.
Pasak V. Alaburdienės, į Sibirą išvežė ne tik buožes Repšius, bet ir jo stambiažemius kaimynus Baronus (tiesa, ištrėmė tik Baronienę – Baronas pabėgo, Gasparas Baronas išėjo į mišką) ir Svilus. Moteris pasakojo, kad į tuščias jų sodybas atsikėlė atėjūnai. Repšių namai stovėjo ilgai. Jų sodyboje vienu metu gyveno Genovaitė Beržinskienė, vėliau išsikėlusi į Kaimynų kaimą (Užpalių sen.). Apie 1960 m. iš Sibiro grįžusi A. Repšio sesuo Anastazija Repšytė ir prie jos prisijungusi Lietuvoje ilgą laiką besislapsčiusi sesuo Barbora apsigyveno tėviškėje. Vis dėlto namas, ištrėmus Repšius, buvo nacionalizuotas, todėl Repšytėms sugrįžus namo Gegužės 1-osios kolūkio pirmininkas Dimitrijus Šerstniovas pareikalavo pastatą iš valstybės išsipirkti. Anot pašnekovės, buvo paprašyta tokia didelė suma, kurios moterys nesugebėjo surinkti, be to buvo spaudžiamos pirmininko, kad išsikraustytų. Iš pradžių jos apsigyveno netolimame Liepagirių kaime, paskui išsikėlė į Niūronis (abu kaimai Anykščių r.).
Tragiški likimai
Pasak V. Alaburdienės, ištrėmė A. Repšio žmoną Veroniką ir seserį Anastaziją, o pats šeimininkas su sūnumi ir dukra sugebėjo nuo vežimo pasislėpti. Kurį laiką pabėgėliai slapstėsi, kol A. Repšys įsigijo namą ir apsigyveno Anykščiuose. Vėliau ten atvyko ir iš tremties sugrįžusi jo sutuoktinė. Šiame mieste V. ir A. Repšiai gyveno iki mirties. Anot kaunietės, Repšių vaikų likimai irgi buvo sudėtingi: žmonos neturėjęs sūnus Steponas dirbo girininku Maišiagaloje (Vilniaus r.) ir mirė nesenas, o dukrą Oną Pivoriūnienę (Repšytę), gyvenusią Dusetose (Zarasų r.), 1976 m. mirtinai sudraskė šunys. Likę be šeimininko Repšių namai buvo nugriauti.
V. Alaburdienė sakė lankiusi Abromiškio pradinę mokyklą. Pirmą klasę baigė Baronų namuose, o kitas tris – Svilų. Pirmoji mokytoja buvo Vaitiekūnaitė, paskui – Ipolitas Žičkus.
Iš tėvų pašnekovė girdėjo, kad Abromiškis prieškariu buvo linksmas kaimas, o suvažiavus giminėms po „Traicės” (Švč. Trejybės) arba „Rožancavos” (Rožinio švč. Mergelė Marija) atlaidų Užpaliuose kaimas tiesiog ūždavo.
V. Alaburdienė teigė, kad jos senelis Antanas Repšys žuvo per kažkokias muštynes Užpaliuose. A. Repšys dar buvo visai mažas, kai taip nutiko. Laimei, žuvusiojo našlė buvo labai stipri moteris, pati sugebėjo prižiūrėti ūkį ir užauginti vaikus. Dėl to kaime buvo gerbiama.
Nosvė – ir plaukti, ir žuvauti
Anot Onos Garunkštienės (Giniotytės), gimusios 1943 m., į Abromiškį ji su mama pateko, kai jai buvo vieneri. Iki aštuoniolikos metų gyveno kaime pas giminaičius Svilus.
O. Garunkštienė pasakojo, kad pokariu visą Abromiškio kaimą ištrėmė, tik Kemeklių nelietė, nes šeimos galva Jonas Kemeklis buvo miręs. Vyresnysis Svilų sūnus mokėsi ir gyveno Vilniuje. Jaunesnysis sūnus tremties išvengė lemtingą dieną pasislėpdamas tvarte. Jis prisiglaudė pas giminaičius kituose kaimuose, paskui nuvyko pas brolį į Vilnių. Ištrėmė tik Barborą Svilienę, kuri grįžusi iš tremties prisiglaudė pas sūnų Alytuje.
Pašnekovė labai gailėjo Nosvės numelioruoto upelio, kuriame ne tik žuvies buvo pilna, bet ir vaikai išmokdavo plaukti. Būta gilių vietų, kur maudydavo arklius. O. Garunkštienė papasakojo, kaip vaikai gaudydavo žuvį: „Įbridę į vandenį pakeldavome akmenuką ir durdavome pagaliuku – ten būdavo žuviukas, pūgžlys. Didesni berniokai kišdavo po medžių šaknimis rankas ir gaudydavo vėgėles.”
Anot moters, kai ji paaugo, eidavo į atlaidus Svėdasuose (Anykščių r.), Vyžuonose, Užpaliuose. Atsiminė, kad jai buvo gal dešimt metų, kai nuardytoje Svilų klėtyje, kurioje dar tebebuvo grindys ir viena siena, vyko šokiai. Šokėjus išvaikė skrebai ar miškiniai.
