ProjektaiMirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)
2020 kovo 25, Trečiadienis 10:33

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

Motinos sonetas

G. Baronui atminti

Po temstančiu Abromiškio dangum

Nuskriejo gandas: Išėjo Gasius į žalius miškus.

Sūnaus tėvai jau kelinta diena neranda.

Negrįžta į gimtus namus,

Nė laiškeliu nelanko.

Senoji vis dažniau sustojus pas vartus

Ilgiu žvilgsniu apylinkes aplanko:

Gal parskuba kuriuo taku sūnelis Gasius,

Ar matęs kas? kuriuo laiku? iš Šmėklos būrio Gasių?

Juk Sėlių aukštumoj lyg nuo šelmens

Visi keliai, takai toli matyti.

Ilgai dar motinos širdy ruduo šalvens,

Paliks gimti namai sūnaus neaplankyti.
(Neringa Špukaitė-Mamasalijeva)

Iš ledinės nakties į karštą dieną

E. Kemeklis vaikaitei pasakojo, kad seniau aplinkiniuose miškuose buvo daug vilkų. Jo žmona B. Kemeklienė gulėjo Užpalių ligoninėje, turėjo gimti pirmagimis kūdikis. Kitą dieną vakarop E. Kemeklis su arkliu važiavo į Užpalių ligoninę aplankyti sutuoktinės. Buvo 1950 m. vasario 28 d. Važiavo per Dvarašilio šilą. Sakė, arklys kažko pasibaidė, o netoliese vilkas stovi ir žiūri. Nebaikštus, niekur nebėgo. Tik senelis pasakojo, kad jo akys su žvėries akimis susidūrė. E. Kemeklis nuvažiavo toliau. Prie Užpalių susitiko pažįstamą vyrą, trumpam sustojo, pasakė, kad žmonos važiuoja lankyti, kad vilką miške susitiko. O tas vyriškis ir pasakęs seneliui: „Pamatysi, Tau sūnus bus gimęs." Taip ir buvo. Užpalių ligoninėje jau buvo gimęs sūnus Osvaldas.
N. Špukaitei-Mamasalijevai senelis yra pasakojęs apie šalčiausią savo gyvenimo pavasario naktį. Tai nutiko 1956 m. kovo 4-ąją. Naktis buvo labai šalta. Iš vakaro jis ruošėsi į Kamajų turgų (Rokiškio r.). Per Kazimierines anksti ryte atsikėlęs, jis pamatė, kad termometras rodo 30 laipsnių šalčio. Tačiau vis tiek ėjo ir kinkė du arklius į roges. Sniegas dar nebuvo nutirpęs po žiemos. Su seserimi Genovaite Vanagiene arklius aprišo gūniomis, kad nugarų nesušaltų. Abu išvažiavo į Kamajų turgų. Popiet važiavo namo. Sakė, kad saulė dieną taip šviesti ėmė, taip šilta darėsi, kad sniegas labai greitai tirpo, pakelės grioviuose nutirpęs sniegas greitai virto upeliais. Arkliams buvo sunku tempti roges, nes ir kelias taip smarkiai patižo, kad pavažos čiuožė per žvyrą. O kai savo kieme senelis iškinkė arklius, buvo vienmarškinis. Mat taip atšilo.

Pakelės niekada nebuvo apžėlusios

Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, paskutinė senojo Abromiškio gyventoja Ona Kemeklytė buvo labai darbšti moteris. Švarą namuose palaikė ypatingą. Grindis plaudavo dviem vandenimis – šį įgūdį išlaikė iš vaikystės, nes taip buvo prie Jono Kemeklio, kai tarnaitė namus prižiūrėjo. Užaugusi Ona irgi tokios tvarkos laikėsi. Aplinkinių žmonių dažnai vadinta Ance, O. Kemeklytė liko netekėjusi. Anot E. Kemeklio, jo sesuo labai rinkosi, bet koks vyras netiko.
„O. Kemeklytė, įstojusi į kolūkį, privalėjo dirbti melžėja, – teigė pašnekovė, – niekas neklausė: ar nori, ar ne. Reikėjo. Moteris gyveno viena, laikė ne vieną karvę, visada prieauglio turėjo. Pati visus darbus nudirbdavo. Žolę visur išpjaudavo, jai gyvai esant nebuvo nė viena pakelė apžėlusi. Ji dalge pjaudavo kaip stiprus vyras. Arklio neturėjo, šieną iš lauko susiveždavo vežimaičiu, kurį pati ir stumdavo, ir traukdavo."
N. Špukaitė-Mamasalijeva mano, kad paskutinioji senojo kaimo gyventoja Ona Kemeklytė mokėjo austi, nes jos močiutė B. Kemeklienė (pati neaudė) šiai buvo atidavusi savo motinos audimo stakles.
Pašnekovė atsiminė, kad iki pat O. Kemeklytės mirties kieme buvo šulinys su girgždančia svirtimi.

Už aviną paaukoti keturi žmonės

Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, jai senelis negalėjo įvardinti priežasties, kodėl jo vaikystės draugas Gasparas (dažnai vadinamas Gasiumi) Baronas išėjo į mišką. Jis vaikaitei teigė, kad partizanų bunkerį Kušlių miške, visai netoli Momenio ežero išdavė vienas Aulelių kaimo gyventojas. Pašnekovė sakė, kad senelis ne kartą minėjo ir išdaviko pavardę, tačiau ji dabar jau nebeatsimenanti. E. Kemeklis aulelietį įvardino, kaip „necekavą" (priekvailį) žmogų, kuris kartą pavogė avį (ar aviną). Susektas vagis bandė išpirkti savo kaltę išduodamas partizanus. Pasak moters, auleliečiu miškiniai matyt pasitikėjo, nes jam atidarius bunkerio dangtį, laisvės kovotojai žinojo, kad aplinkui saugu ir galėjo drąsiai išlįsti laukan.
Anot pašnekovės, išdavikas nusivedė stribus prie bunkerio, atidarė slėptuvės dangtį ir nubėgo į šalį. Bunkerį apsupę „liaudies gynėjai" laukė pasirodant „banditų". Drąsiausias buvo G. Baronas, kurį, dar nespėjusį visiškai išlįsti, pakirto stribų automato serija. Partizanas susmuko atgal į angą. Vėliau „liaudies gyvėjai" mėtė į bunkerį granatas. N. Špukaitės-Mamasalijevos duomenimis, būta ir kito išėjimo iš bunkerio į ežero pusę. Žinoma, kad 1951 m. balandį žuvo keturi Vytauto apygardos Liūto rinktinės Šmėklos būrio partizanai: vadas Bronius Morkūnas-Strausas, G. Baronas, Zofija Tylaitė-Gulbė, Ferdinandas Mikėnas-Ežys. Anot E. Kemeklio, po išdavystės aulelietis iš savo kaimo greitai išsikraustė nežinia kur.
Beje, bunkeris linskiečių buvo pastebėtas ir anksčiau ir, jei ne jų nenoras nesikišti, slėptuvė priešo būtų išaiškinta kur kas greičiau. Štai Feliksas Tursa (g. 1934 m.) ir Stanislovas Garunkštis (g. 1933 m.) yra pasakoję, kad jie kartu su savo draugais linskiečiais Stanislovu Petrausku, broliais Algirdu ir Kęstučiu Vanagais žiemą su slidėmis čiuožinėjo ant Svilo kalno. Nučiuožė ir į Kušlių mišką. Kartu buvęs šuniukas, pradėjo uosti žemę ir intensyviai loti. Staiga jaunuoliai pastebėjo, kad sniegas vienoje vietoje kiek aptirpęs. Suprato, kad ten partizanų bunkeris. Matyt, šuniukas užuodė žmones po žeme. Pusberniai, kuriems tuo metu buvo 15–16 metų, greitai iš ten dingo.
N. Špukaitei-Mamasalijevai žinomas ir dar vienas kartas, kai bunkerio vieta buvo aptikta. Pašnekovės senelė B. Kemeklienė, grįždama pėsčiomis iš Užpalių į Linskį, ėjo siauru keliuku per Kušlių mišką. Staiga pamačiusi visai šalia keliuko atidarytą bunkerio dangtį. Nieko daugiau aplink nebuvo, moteris pasiskubino kuo greičiau dingti.

Likimai

Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, Vinco Samulio žmona buvo vardu Ona. Jie turėjo du sūnus. Vyresnysis, vardu Bronius, buvo gimęs 1943 m. Jaunesnysis Stasys žuvo Tarybinėje armijoje nelaimingo atsitikimo metu. Jo kūnas buvo parvežtas į Abromiškį. Pašnekovės mamai įsiminė prie karsto stovėjusių kareivių stikliniai žvilgsniai. S. Samulis buvo palaidotas Užpalių kapinėse. Paskui mirė O. Samulienė, kilusi iš Kuktiškių, ją palaidojo irgi Užpaliuose. Vyresnysis sūnus B. Samulis vedė baltarusę ir Minske (Baltarusija) sukūrė šeimą, o kai V. Samulis nuseno, pardavė namus Abromiškyje ir išsivežė tėvą į Baltarusijos sostinę. Pašnekovės žiniomis, amžinojo poilsio ten ir atgulė ne tik V. Samulis, bet ir jo vyresnysis sūnus.
Pašnekovei senelė pasakojo, kad Baronų namus, šiuos ištrėmus į Sibirą, stribai sudegino. Už Nosvės liko tik Baronų pirtelė, kurioje iš tremties grįžusi apsigyveno Baronienė. Nors mažytė patalpa nebuvo pritaikyta gyventi žmonėms, tačiau ji buvo labai švari. B. Kemeklienei įsiminė iki šiol neįprastas dalykas kaime – pas Baronienę buvo patiestas kilimas ir įeinant į vidų reikėjo nusiauti batus.
„Juozas Repšys, iš Linskio, pradėjęs gyventi Šiauliuose, masino ir savo seserį Bronę su vyru Evaristu persikelti gyventi pas jį į miestą. Jį laigonas (žmonos brolis – aut. past.) J. Repšys net buvo pasikvietęs pas save ir įdarbinęs Šiaulių statybos ir remonto bazėje. Buvo manyta, kad greitu laiku iš kaimo persikels ir visa šeima. Vis dėlto Evaristui nepatiko gyventi mieste. Pabandęs sugrįžo į kaimą ir liko jame visam laikui. Kaimas jį traukė labiau nei miestas," – apie savo senelį porino moteris.
Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, J. Kemeklis turėjo klėtį. Ją jis vadino svirnu. Svirnas buvo švarus, dviejų galų: viename laikė grūdus, o į kitą galą tarnai eidavo miegoti šiltuoju metu. Kuriantis kolūkiams, pastatas buvo nusavintas ir išvežtas iš Kemeklių sodybos į Kaimynų kaimą (Užpalių sen.). Jame buvo įkurtas malūnas, vėliau tarnavo kaip kluonas. Ir dabar šis J. Kemeklio svirnas, anot pasakotojos, tebestovi Kaimynų kaime.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiš­kyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia su­nykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Ketvirtojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Petrauskų giminės atstovų prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (III)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Trečiojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Garunkščių šeimos atstovų atsiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (II)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Antrojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – daug vasarų šiame kaime praleidusios moters prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (I)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6018
Vakar apsilankė:12284
Šią savaitę apsilankė:93322
Šį mėnesį apsilankė:62482
Viso (nuo 2015-02-16):13136647
Šiuo metu naršo:
148
2020-04-05
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!