Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Riedulynų kraštas

Kaip rašoma monografijoje „Lietuvos valsčiai. Tauragnai” (Vilnius „Versmė”, 2005 metai), Stūglių kaimas priklausė Tauragnų dvarui ir buvo didelis – turėjo 50 kiemų ir apie 20 valakų žemės. Gyventojai gyveno gatvinio kaimo „ulyčioj”. Žemė Stūgliuose prasta – mažai kas užderėdavo, todėl gyvenimas buvo sunkus. Buvo toks posakis: „Vandens – nors prigerk, akmenų – nors užsimušk, tik duonelės mažoka.” Monografijoje rašoma, kad žmonės čia gyveno draugiškai, turėjo dideles šeimas – buvo daug vaikų, jaunimo. Kaime nuolat, ypač šventadienių vakarais, skambėdavo dainos, jaunimas šokdavo. Žmonės buvo neturtingi, tačiau darbštūs, sąžiningi.
Monografijoje pažymima, jog Tauragnų krašte, kaip niekur kitur, buvo daug riedulių, suneštų ledynų iš Baltijos kristalinio skydo Fenoskandijoje. Ypač riedulingi grindinių plotai plytėjo nuo Tauragnų į šiaurę pagal vieškelį į Pilkenius, Stūglius ir Bajorus. Perplovimas buvo labai intensyvus, todėl daugelyje vietų liko ištisi akmenų grindiniai. Iki melioracijos čia plytėjo ištisi riedulynai.
Kaip pasakojo Stūglių kaimo gyventojas Jonas Vaičiūnas, melioruojant akmenys buvo suvežti ir sudėti į kelias vietas, todėl dabar kai kur Stūglių kaimo laukuose yra keli plotai, kuriuose – nesuskaičiuojama galybė įvairaus dydžio akmenų. Anot vyro, iš Stūglių akmenų sumūryta ir Tauragnų kapinių tvora, o kita stūgliškė sakė, kad iš kaimo riedulių pastatyta kone visa Utena.

Šalia kelio kryžiai…

Vos pervažiavus kaimo, beje, nepaženklinto kelio ženklu, žyminčiu gyvenvietę, ribą pirmiausia į akį krito trys kryžiai šalia vieškelio.
Pirmasis nuo Tauragnų pusės, stovintis kairėje vieškelio pusėje netoli buvusių kultūros namų, anot iš Stūglių kilusios Nijolės, išlikęs autentiškas nuo pat pastatymo – atlaikė visas negandas, karų audras ir sovietų naikinimus. Anot vietinių, už šio kryžiaus, ant kalnelio, kažkada buvo kapinės.
Kitas kryžius, metalinis, buvo vadinamas Jaunimo kryžiumi. Pasak Nijolės, jį pastatė tuomet dar jauni dabartiniai Stūglių aštuoniasdešimtmečiai.
Trečiasis, medinis, kaip sakė pašnekovė, vadinamas kaimo kryžiumi, stovi jau seniai. Tiesa, jis buvo sutriušęs bei nugriuvęs ir maždaug prieš 30 metų atstatytas naujai. Nijolė svarstė, kad Stūglių žmonės tikriausiai buvo labai tikintys, kad kaime tiek daug kryžių buvo. Beje, dalis jų neišliko.
Kryžius, datuotas 1854 metais, stovi ir šalia apleistos Jurkų sodybos. Tiesa, metalinė jo viršūnė jau nulūžusi nuo betoninio pagrindo. Daug kryžių žvelgia į praeivius ir šalia kitų kaimo namų.

Išskirtiniai akmenys

Netoli Jurkų sodybos stūkso akmuo su ženklais, kurį, anot vietinių, retkarčiais aplanko ir tyrinėja mokslininkai, archeologai. Kaip rašoma Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija” (Diemedis, 2006 metai), „tai pilkšvos spalvos, vidutinio stambumo sueižėjęs granitas, kurio forma primena balną (galai truputį aukštesni), 1,8×1,25 m dydžio, 1,1 m aukščio. Viršutinės plokštumos pietryčių dalyje yra apie 45×60 cm dydžio, 8–12 cm gylio įduba, nuolaidėjanti į akmens kraštą. Akmens rytiniame šone, arčiau šiaurinio krašto, iškaltas vos ryškus 17x 19 cm dydžio kryžius apskritime. Galimas dalykas, toje pačioje vietoje, vadinamoje Didžiaisiais akmenimis, kažkas buvo matęs „nepaprastus kiškiukus bėgiojant”, o Jurkus matė „nepaprastai didelį arklį” naktį vaikščiojant.” Beje, tame pačiame akmens šone žymus ir akmenyje iškaltas lygiašonis kryžiukas bei ant šono paguldytas rombas.
Kitoje kelio Tauragnai–Sirvydžiai pusėje, Šinkūnų sodybos kiemo pakraštyje, guli trys dubenuotieji akmenys, iš kurių vidurinis šioje sodyboje stūkso neatmenų laikų (pasakojama, jog iš pradžių jis gulėjo kitoje vietoje). Kiti du – atvežti iš kitų kaimo vietų: vienas iš Vaišnorų sodybos, antras – iš palaukės. Sakoma, kad pirmojo riedulio dubenyje anksčiau būdavo merkiamos gėlės, nes akmuo gulėjo po sodybos kryžiumi.

Vaikystės prisiminimai

Stūgliuose gimusi ir augusi Nijolė (Juozo Aleknos dukra) prisiminė, kad jos vaikystės laikais kaimas buvo didelis, vieškelio padalytas perpus, bet vieną jo pusę (važiuojant iš Tauragnų – kairiąją), kurioje buvo daugiausia sodybų, sovietmečiu iškėlė melioracija. „Daug kas tada išvažiavo ir liko toje pusėje beveik tuščia, – aiškino moteris. – Kitoje pusėje liko gyventi žmonės. Laikui bėgant vieni išmirė, kiti išvažiavo.”
Nijolė augo apsupta kaimynų berniukų, nes jų kaime buvo daugiau nei mergaičių. Pašnekovė sakė, kad žiemą su draugais leisdavosi nuo Stūglių kalnelių slidėmis, jei pavykdavo nutverti – rogėmis.
Šiuo metu Utenoje gyvenanti moteris papasakojo apie vieną vietą šalia Stūglių kaimo, kaip ji sakė, vadinamą Liūgeliais. Anot moters, ten buvo raistas ir seni žmonės kalbėdavo, kad toje vietoje vaidenasi moteris, apsivilkusi baltais drabužiais. Vietiniai ją vadindavo Liūgelių boba. Tas raistas, pasak Nijolės, yra netoli Juodkų sodybos. Vaikystėje ji ten su kaimo vaikais grybaudavo, tai sodyboje gyvenusi Juodkienė gąsdindavo vaikus sakydama, kad neitų, nes Liūgelių boba ten gyvena. „Aplink tą raistą merkdavo linus, tai gal vaikus gąsdindavo, kad jie ten neitų ir netyčia nenuskęstų”, – svarstė pašnekovė.
Dar vieną istoriją apie tai, kaip kolūkių laikais Stūglių vaikams liepdavo ganyti veršelius ir aveles, papasakojo buvusi stūgliškė, iki šiol vasaromis dar grįžtanti į gimtąjį kaimą. Anot jos, gana tolimame Lukošiūnų kaime (nutolusiame nuo Stūglių beveik penkis kilometrus) stovėjo daržinė, kurioje buvo laikomi šie gyvuliai. Stūgliškių vaikai eidavo į Lukošiūnus iš vakaro, nakvodavo toje daržinėje ant didelio šieno kūgio ir saugodavo prieauglį nuo vagių. „Mes labai bijodavome, – juokėsi Nijolė. – Jei kas norėjo, tai vogė ir pavogė iš tokių sargybinių…”