Bene vertingiausias ir geriausiai išsilaikęs Užpalių dvaro sodybos pastatas yra administratoriaus namas. Jis yra Utenos rajono savivaldybės nuosavybė, todėl dvaro patalpos išnaudojamos visuomeniniais tikslais – čia gyvena socialiai remtinos šeimos, vasarą apnakvindinami stovyklautojai, o praėjusiais metais dvaro durys buvo atvertos bendruomenei pakviečiant ją pasigrožėti eksponuojama paroda.

Užpaliuose apsilankiusiems žurnalistams dvaro duris atvėrė Užpalių gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkiui Rimantas Damauskas. Vyras pasakojo kažkada ir pats gyvenęs dvaro patalpose. „Kurį laiką čia buvo bendrabutis. Beveik šimtas vaikų gyveno. Mažesniuose kambariuose po kelis, didesniuose – po keliolika, – prisiminė R. Damauskas ir lyg šiandien regėdamas vardijo tikslų gyvenusių mokinių skaičių, rodė, kur buvo mergaičių, o kur berniukų kambariai. – Gyveno vaikai iš tolimesnių kaimų. Penkias dienas būdavo čia, o savaitgalį grįždavo namo. Mano namai buvo Alaušuose.” „Utenos dienos” pašnekovas teigė, kad vaikai žinojo, jog gyvena buvusio dvaro patalpose, bet niekas to pernelyg nesureikšmino. „Didžiausias smagumas juk būdavo tai, kad čia buvo daug draugų”, – šypsodamasis prisiminė R. Damauskas.
Ypač daug istorinių duomenų apie Užpalius yra surinkęs pedagogas Giedrius Indrašius, sutikęs kartu pasivaikščioti dvare ir plačiau papasakoti apie šį Užpaliams didelę reikšmę turėjusį objektą. „Užpaliuose dvaras pradėjo kurtis XV a., po to, kai lietuviai atlaikė Livonijos ordino agresiją. Šioje kovoje Užpalių pilis buvo pagrindinis lietuvių įtvirtinimas, gynęs mūsų šalį nuo Livonijos ordino ekspansijos iš Daugpilio pusės, – pačią pradžią dėstė pedagogas. – Po paskutinių Livonijos ordino pralaimėjimų Užpalių žemėse 1433 m., 1435 m., Užpalių gynybinė pilis prarado reikšmę. Pasikeitus situacijai, žmonės, gyvenę Užpalių pilyje ir priešpilyje, ėmė keltis į tinkamesnes žemdirbystei vietas arčiau Šventosios upės – į dabartinę Užpalių miestelio vietą, labai svarbių kelių Vilnius–Ryga ir Daugpilis–Upytė sankryžoje.” G. Indrašius pasakojo, kad pradėjus kurtis dvarui, aplink išaugo ir miestelis.
Laikui bėgant dvaro reikšmė sumenko. Šiandien tuščiuose koridoriuose skambant žingsnių aidui apie dvare virusį gyvenimą galima numanyti tik iš pasakojimų ir rašytinių šaltinių, o pakeistas išplanavimas, buvęs reikalingas norint čia įrengti daugiau patalpų, nė kiek neprimena dvarui būdingos erdvių menių didybės. Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, 1847 m. inventoriuje aprašytas pagrindinis pastatas vadinamas ekonomo namu. Jis buvo 12 x 7 sieksnių dydžio su dviem flygeliais, sumūrytas iš plytų ir lauko akmenų, dengtas malksnomis ir įvertintas 700 rublių. Rašoma, kad name yra 11 kambarių, rūsys, sandėliukas, virtuvė, 4 priemenės. Dvigubų langų yra 36, dvivėrės durys 8, o vienvėrių – 19; minimos 8 krosnys ir angliškas židinys bei ketaus krosnelė virtuvėje. G. Indrašius teigė, kad šiandien židinio, mūryto iš angliškų plytelių, jau ir nė ženklo nelikę.
Knygoje „Lietuvos valsčiai. Užpaliai” nurodoma, kad administratoriaus namas stovi rytinėje sodybos dalyje, prie gatvės, pagrindiniu fasadu atgręžtas į vakarus. Nuo 1870 m. administratoriaus name gyveno Užpalių stačiatikių cerkvės dvasiškiai. 1914–1918 m. juo naudojosi vokiečių kariuomenės daliniai. 1918 m. name buvo įsikūrusi valsčiaus valdyba, 1921–1935 m. čia buvo vidurinė, o vėliau – pradžios mokyklos. Tuo metu nurodoma pastato vertė – 76 000 litų. 1970 m. namas rekonstruotas. 1974 m. pastate įrengtas vidurinės mokyklos bendrabutis. Šiandien apie tai primena ant durų kabanti lentelė su užrašu „Izoliatorius”. G. Indrašius teigė, kad patalpoje buvo izoliuojami sergantys vaikai. Po pertvarkymų pastato planinė struktūra pakito (padaryti koridoriai), nugriauti prie namo pagrindinio ir kiemo fasadų buvę dvišlaičiai prieangiai (gonkos). 1980–1983 m. buvo atliekami įvairūs pastato tyrimo darbai ir rengiami jo pritaikymo gyvenamajam namui projektai, tačiau jie nebuvo įgyvendinti.
Administratoriaus namo patalpas apžiūrėję žurnalistai turėjo galimybę nusileisti ir į rūsį. Jis įrengtas po vidurine pastato dalimi. Pasak G. Indrašiaus, tai mažiausiai pokyčių mačiusi pastato dalis, todėl geriausiai išlaikiusi anų laikų dvasią. Šiandien rūsyje įrengta katilinė, apšildanti socialiai remtinų žmonių būstus.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.