Prieverpsčių kūrėjas A. Šileika: darbe – policininkas, namuose – kūrėjas

Visą gyvenimą atsakingai žiūrintis į savo darbą policijoje, už tai ne kartą skatintas įvairiausiomis padėkomis, vardinėmis dovanomis ar garbės ženklais, uteniškis policininkas, Utenos krašto sūnus ir menininkas Albinas Šileika ir šiandien puikiai reprezentuoja policininko vardą kultūriniame šalies gyvenime. Jo sukurtos prieverpstės, rankšluostinės kartu su kūrėju keliauja po įvairius šalies kampelius, čia su unikaliais A. Šileikos darbais susipažįsta jo kūrybos mėgėjai, vyksta įdomios diskusijos ir edukaciniai užsiėmimai.

Ilgametis Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas Albinas Šileika yra ir tautodailininkas. Jis prisipažįsta visą gyvenimą tikintis gerumu ir tuo, kad kūryba žmogų daro taip pat geresnį. Mėgstantis nuoširdžiai bendrauti jis per savo gyvenimą sutiko daugybę gerų žmonių, o jo kūryba, teikianti džiaugsmą aplinkiniams, nė kiek netrukdo dirbti įtempto policijos pareigūno darbo.

Prisiminkite, kaip pirmą kartą jūsų rankose gimė pirmoji prieverpstė? Kodėl pasirinkote drožybą iš medžio?

Pirma prieverpstė buvo išdrožinėta dar vaikystėje 1984–1985 metais, kai mokiausi aštuonmetėje Prienų rajono Jiezno miestelio internatinėje mokykloje. Čia vyko pirmasis staliaus darbų pažinimas. Drožybą pasirinkau todėl, kad mano pirmasis mokytojas Juozas Markevičius, buvęs liaudies meistras, droždavo prieverpstes, rankšluostines bei mokė mus, vaikus, šio amato. Nuo tada man labiausiai ėmė patikti šis senasis drožybos amatas.

Jūs esate menininkas iš prigimties, tačiau dirbate griežtą policininko darbą. Ar nesikerta šios dvi, sakyčiau, priešingybės jūsų gyvenime?

Policijos veikla visiškai nesikerta su mano laisvalaikiu. Drožyba man – savęs realizavimas laisvu nuo tarnybos metu. Darbe esu policijos pareigūnas, kuris rūpinasi žmonių saugumu. Todėl ne veltui mes, policijos pareigūnai, turime savo prioritetą GINTI SAUGOTI PADĖTI, o laisvalaikiu esu šeimos tėvas ir tradicinių amatų meistras.

Ar planuojate drožybos amato išmokyti savo vaikus?

Dukrai labiau patinka piešimas, sūnus labiau linkęs į medžio dirbinius, tad bandysiu jam perteikti visus medžio drožybos ypatumus. Labai tikiuosi užauginti ne vieną tautinio paveldo puoselėtoją Lietuvoje. Vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai daugelyje šalies bendruomenių.

Ar visos jūsų prieverpstės skirtingos, ar jose kartojasi tie patys motyvai?

Visos prieverpstės yra skirtingos, laikausi senųjų raštų motyvų, dažnai juose vaizduojama augmenija, gyvūnija ar dangaus elementai – visa tai, kas mus aplink supa.

Kodėl svarbu puoselėti drožybos amatą?

Jei šiandien nebūtų medžio drožybos amato puoselėtojų, šis amatas veikiausiai išnyktų. Atsižvelgdamas į tai, aš didžiuojuosi, kad galiu įnešti savo indėlį puoselėjant lietuvybę.

Kokį tolimiausią pasaulio kampelį pasiekė jūsų prieverpstės?

Mano prieverpstės yra pabuvojusios daugelyje šalies kampelių, kuriuose buvo surengtos parodos. Artimiausiu metu planuoju atidaryti parodą Klaipėdoje. Ne viena mano prieverpstė nukeliavusi į kaimo turizmo sodybas – čia jos puošia sodybų interjerą. Mano darbus pamėgo ir užsieniečiai, o unikalūs darbai yra iškeliavę ir į pačias tolimiausias pasaulio šalis – Kiniją, Australiją, Japoniją, Ameriką ar Indiją.

Jūsų darbai apkeliauja įvairius šalies kampelius, parodose dalyvaujate ir jūs. Ar nepavargstate nuolat važinėti, susitikinėti su žmonėmis ar šio amato mokyti jaunąją kartą?

Man labai svarbu tai, kad žmonės vis labiau domėtųsi dar iš mūsų prosenelių laikų atkeliavusiu tradiciniu amatu. Esu įsitikinęs, kad jaunoji karta turi domėtis medžio drožyba, apie kurią žinotų ne tik teoriškai, bet ir susipažintų praktiškai per parodas, mokymus ir tai, ką išmoko, perteiktų savo vaikams.

Ar sunku būti menininku? Kodėl?

Iš prigimties esu menininkas, todėl man nėra sunku juo būti. Nuo vaikystės ėjau šiuo keliu ir man visąlaik tai teikė malonumą. Mene atrandu save ir vis labiau tobulėju.

Kurioje meno srityje norėtumėte išbandyti save? Kodėl?

Mane visad traukia medis, dirbiniai iš jo. Todėl ateityje aš pasiliksiu prie savo pomėgio – drožybos, o svajonėse visuomet turiu planų save išbandyti kuriant didesnius meno kūrinius – skulptūras, koplytstulpius. Tačiau niekuomet savęs neįsivaizduoju palinkusio prie molio ar kalvystės dirbinių. Visada išliksiu ištikimas medžio darbams.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}NsCJNmBoY7o&feature{/youtube}

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas