Pasienio policijai – 100

Kiekvienos šalies istorijoje yra įsimintinų datų. Bėga metai, keičiasi kartos, į istorinę areną žengia vis nauji žmonės. Keičiasi buitis, gyvenimo būdas, socialinė pasaulėžiūra, tačiau išlieka atmintis tų įvykių, be kurių neįsivaizduojama tautos savimonė, patriotinė valstybės ateities vizija.

Lietuva vis dar puolama

Po 1918 m. vasario 16-osios lietuvių tauta pajuto, kad Lietuva – savarankiška valstybė, o jos gyventojai – valstybės piliečiai, kurie tvirtai žino, ką turi, ir ką gina. Pirmieji Lietuvą nuo priešų apgynė savanoriai, partizanai ir kariai. Jaunutės Lietuvos vadovai nesitikėjo, kad ją kas nors puls ir nesiruošė kurti valstybės garanto – kariuomenės. Netikėtai Lietuvą iš trijų pusių užpuolė: iš šiaurės – bermontininkai, iš rytų – bolševikai, iš pietų – kaimynai lenkai. Bermontininkus išvijo pirmieji Lietuvos savanoriai ir partizanai, bolševikus su lenkų pagalba jau vijo tik ką susikūrusi Lietuvos kariuomenė. Lietuvai buvo didžiulis netikėtumas, kai kaimynė Lenkija, su kuria siejo bendra istorija ir bendra valstybė – Abiejų Tautų Respubliką (ATR), vienu metu, 1918 m. abi pasiskelbusios ir įtvirtinusios nepriklausomybes bei tapusios savarankiškomis valstybėmis – puolė ir siekė užgrobti bei nutautinti Lietuvą. Nors lenkų puolimą, jų kovas su Lietuva stebėjo ir kontroliavo Antantės sąjunga (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos politinis karinis blokas – aut. past.), tačiau Lietuvos užpuolimas, kuris tęsėsi iki 1920 m. lapkričio 29 d., buvo naudingas Lenkijai. Didžioji Britanija ir Prancūzija, pritariant JAV, kovojančias šalis privertė sustabdyti karo veiksmus bei siekė suvienyti Lenkiją ir Lietuvą kovai prieš bolševikus. Lenkų puolimo pradžioje 1919 m. birželio 18 d. buvo nustatyta demarkacinė linija – karo veiksmų sustabdymo linija. Bet Lenkijai tai netrukdė užgrobti Vilnių ir toliau skverbtis gilyn į Lietuvą. 1919 m. liepos 27 d. buvo nustatyta antroji demarkacinė linija. Gruodžio 8 d. buvo nustatyta Kerzono linija – sąlyginė laikinoji rytinė Lenkijos siena (pavadinta pagal Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro pavardę – aut. past.). „Nubrėžus“ Kerzono liniją Lenkijai atiteko Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina ir Vilniaus kraštas. Lenkijos siena driekėsi beveik 30 kilometrų nuo Minsko link Dauguvos upės ir aukštyn upe iki demarkacinės linijos su Lietuva, kuri Antantės valstybių nustatytos sienos su Lenkija nepripažino. Lenkai ir toliau brovėsi į Lietuvą, stengdamiesi užimti Kauną – laikinąją sostinę. Kovoms sustabdyti 1920 m. pabaigoje Tautų Sąjungos Tarybos iniciatyva buvo nustatyta neutrali zona, kuri tęsėsi 455 kilometrus, nuo Vištyčio iki Ežerėnų (Zarasų), ir buvo nuo 6 iki 12 kilometrų pločio. Pagal tarptautinius susitarimus neutraliojoje zonoje, kuri visiškai tokia pati, kaip ir demilitarizuota zona, negalėjo būti jokių karinių veiksmų bei ruošimosi puolimo veiksmams. Nustatytoje neutralioje zonoje, komisijos sprendimu, negalėjo vykdyti veiksmų nei Lietuva, nei Lenkija, nei abiejų valstybių kariuomenė. Lenkai savo pusėje pradėjo organizuoti partizanų būrius, iš civiliais drabužiais aprengtų kareivių ir karininkų. Lenkų partizanai sadistiškai terorizavo zonos gyventojus, grobė lietuvių turtą, žudė lietuvius, rengė išpuolius prieš Lietuvos kariuomenę, dažnai prasiskverbdavo į Lietuvos kontroliuojamą teritoriją.

Neutraliajai zonai saugoti bei apsaugoti lietuvius, gyvenančius neutraliojoje zonoje nuo lenkų teroro ir plėšikavimo, buvo įkurta Neutraliosios zonos milicija. Pirmuoju neutraliosios zonos vyriausiuoju komendantu paskirtas Juozas Mikuckis (pirmasis pasienio policijos mokyklos Kaišiadoryse viršininkas – aut. past.). Pasienio su Lenkija Neutraliosios zonos milicija vykdė parubežio apsaugą iki sienos su Latvija. Milicija buvo išdėstyta trijuose rajonuose: Valkininkuose, Širvintose ir Giedraičiuose. Milicijai talkino gyventojai – tai buvo ginkluota jėga apsaugoti Neutraliąją zoną nuo lenkų kariuomenės ir partizanų smurto išpuolių. Milicija, sienos apsaugai ir tvarkai neutralioje zonoje palaikyti, buvo silpnai paruošta, neaprūpinta ginklais ir apranga. Stokojo tarnybos instrukcijų ir reikalavimų. Milicininkai neturėjo jokio išsilavinimo. Milicijoje įsidarbino daug atsitiktinių, nepatikrintų ir neparuoštų darbuotojų.

„Lenkai tuo pasinaudojo ir aktyviai pradėjo stiprinti savo pozicijas. Iš civilių gyventojų organizavo lenkų partizanų būrius, kurie terorizavo, lenkino ir demoralizavo lietuvius. Lenkai, pasinaudodami susidariusia situacija ir nekreipdami dėmesio į nustatytus reikalavimus, bandė neutraliosios zonos teritoriją prijungti prie Lenkijos. Lazdijų rajone Kapčiamiesčio girioje Varviškės kaime su savo partizanų gaujomis, padedant pasienio kariškiams, įkūrė savarankišką savivaldos struktūrą, kuri apėmė aštuonis valsčius ir veikė apie 40 tūkstančių hektarų plote. Banditiškame junginyje, pasivadinusiame Varviškės respublika, veikė beveik 400 gerai ginkluotų partizanų ir civiliai persirengusių kariškių. Lenkų banditų junginys, siautėjęs tris metus, įvykdė šimtus ginkluotų išpuolių, žudė, plėšikavo ir terorizavo vietinius gyventojus, ragino juos jungtis prie Lenkijos. Neutraliosios zonos milicija ir vietinių šaulių pajėgos nebegalėjo susitvarkyti su „Respublikos“ banditais. Po aršių kautynių, kuriose dalyvavo vietiniai šauliai ir Lietuvos kariuomenė, 1923 metais kovo 23 dieną Varviškės respublika buvo likviduota.

Po daugybės lietuvių ir lenkų susirėmimų Tautų Sąjungos Taryba 1923 metų vasario 3 dieną panaikino neutralią zoną ir po pusę jos teritorijos paskyrė kiekvienai valstybei. Per vidurį buvusios neutraliosios zonos nužymėjo trečią demarkacinę liniją, kaip Lietuvos su Lenkija tarpvalstybinę sieną. Kerzono, „neutralios“, „demarkacinės“ vėliau „administracinės“ linijos neturėjo jokios juridinės galios Lietuvai, kadangi jos išvestos Lietuvai nedalyvaujant ir be Lietuvos sutikimo. Lietuva šios sienos nepripažino. Likvidavus neutraliąją zoną, demarkacinę liniją saugojo Lietuvos kariuomenė. Pasienio apsaugos divizijos vadas pulkininkas Konstantinas Žukas, jau nuo pirmųjų pasienio apsaugos karinių struktūrų įkūrimo, prieštaravo, kad kareivis negali tinkamai saugoti sienos, nes visame parubežyje nėra sutvarkyta infrastruktūra, ir svarbiausia – kareivis ruošiamas kariauti ir siūlė demarkacinės linijos apsaugą organizuoti iš laisvai samdomų Lietuvos piliečių. Po neilgų svarstymų buvo nutarta sienos ir demarkacinės linijos apsaugą pavesti Vidaus reikalų ministerijai.

1918 -1919 metais sieną (ribas) saugojo apskričių komendantų milicija, kuri buvo sudaryta iš savanorių ir partizanų (vadinamų milicijantais).

Pirmosios septynios muitinės 1919 metais gegužės 8 dieną buvo įsteigtos prie senosios Lietuvos sienos su Vokietija nuo Smalininkų žemyn Nemunu iki Klaipėdos krašto.

Lietuvos valstybės sienos apsauga tuo metu buvo padalinta į tris zonas: sienos su Latvija apsauga, sienos su Vokietija apsauga, demarkacinės (nuo 1929 m. – administracinės) linijos su Lenkija apsauga“.

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas).

Siena su Latvija

Nustatant sieną su Latvija buvo laikomasi Kuršo ir Kauno gubernijų ribų.

Iškilusį ginčą dėl teritorijų išsprendė tarptautinė arbitražinė komisija, vadovaujama škotų diplomato Džeimso Jango Simpsono. Pagal sutartį Lietuva gavo Šventosios–Palangos pajūrio ruožą ir nedidelį pasienio ruožą ties Zarasais. Mažeikiai liko Lietuvai. Lietuva negavo teritorijų Alūkštos apskrityje. Abi šalys atsisakė pretenzijų į kitus viena kitos plotus.

Siena patvirtinta 1921 m. gegužės 14 d. Sausumos siena 1929–1930 m. buvo demarkuota. Iki 1940 m. pabaigos sieną saugojo Pasienio policija. Kretingos, Mažeikių, Šiaulių Biržų, Rokiškio baruose sieną saugojo vidutiniškai 200 sargybinių. Kiekvienas baras buvo suskirstytas į rajonus. Rajonams vadovavo 33 II eilės viršininkai. Sargybų nebuvo. Čia rajonuose buvo sudarytos atskiros žvalgų tarnybos. Pasienis su Latvija buvo ramus. Jokių incidentų nebuvo.

Sienos su Vokietija apsauga

Klaipėdos krašto sieną Nemunu, Kuršių mariomis, Baltijos jūra nuo 1923 m. birželio pradėjo saugoti Valstybinė policija, kuri buvo suskirstyta į tris komisariatus: I – Klaipėdos, II – Šilutės, II – Pagėgių. 1931 m. suskirstyta į rajonus. Sudėtingą sieną saugojo vidutiniškai 500 pasienio policininkų. Jūros sieną saugojo I komisariato Vandens rajonas, kuris turėjo tris motorlaivius. Vėliau įsigijo kelis laivus. Tokia padėtis išsilaikė iki 1939 m. Kai Lietuva neteko Klaipėdos krašto, buvo priversta statyti Šventosios uostą ir perkelti turėtus laivus. Tačiau 1940 m. pirmieji rusai visus Lietuvos laivus negrąžintinai paėmė.

Foto su laivais

1924 metais Klaipėdos krašto policijos vadu buvo paskirtas plk. Ignas Musteikis. 1926 m. birželio 4 d. Klaipėdos krašto Valstybinė policija pavadinta Pasienio policija. Klaipėdos krašto Pasienio policijai didžiausias iššūkis buvo kova su kontrabandininkais. Jūros kontrabandininkai buvo atkaklūs ir akiplėšiški. Nemuno ir Baltijos jūros kontrabandininkais jau buvo kelios kartos. Pasienio policininkus buvo stengiamasi komplektuoti iš Lietuvos gilumos, kadangi vietiniai jaunuoliai dažnai būdavo iš kontrabandininkų šeimų ir patys įsitraukdavo į kontrabandos verslą. Kontrabandininkai daugiausiai vandeniu gabendavo spiritą, mažiau audinius, rūkalus, galanterijos gaminius, papuošalus. Vertingiausia buvo gabenti spiritą. Kontrabandininkai dažniausiai naudojo paprastą schemą. Buvo naudojamas nedidelis, greitas ir ginkluotas laivas su užsienio vėliava. Su spirito kroviniu laivas, neįplaukęs į teritorinius vandenis, sustodavo ir spiritą perkraudavo į laivus ar katerius ir gabendavo link kranto. Pagal nuo kranto paduodamus signalus krovinys buvo plukdomas į krantą, jeigu krante būdavo sargyba, krovinys buvo skandinamas.

Sovietams 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, Klaipėdos krašto Pasienio policija buvo nustumta nuo sienos su Vokietija ir perkelta prie sienos su Latvija. 1940 m. rugsėjo 16 d. 1447 Klaipėdos krašto pasienio policininkai buvo atleisti iš tarnybos.

Demarkacinės (administracinės) linijos su Lenkija apsauga

Nuo 1924 m. sausio 1 d. pasienio apsaugos pulkai – daugiau nei 2000 kareivių ir beveik 150 karininkų – buvo likviduoti ir visą valstybinę policiją ėmė kontroliuoti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Piliečių apsaugos departamentas.

Pasienio apsaugos pulkų funkcijas perėmė Vidaus reikalų ministerijos sistemoje įsteigta Pasienio policija. Pasienio policija buvo pavaldi ministerijos Piliečių apsaugos departamentui. Taigi Pasienio policija parubežio su Lenkija apsaugą pradėjo vykdyti nuo 1924 m. sausio 1 d. Visos demarkacinės linijos apsauga buvo suskirstyta į Alytaus, Seinų–Marijampolės, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų barus. Perdavus sienos apsaugą iš Krašto apsaugos ministerijos Vidaus reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministras sienos su Lenkija apsaugai patvirtino šešis Pasienio policijos barus ir 1924 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 2 Pasienio policijos barų viršininkais paskyrė: Alytaus baro (apskrities) – kapitoną Martyną Mastauską, Ežerėnų baro (apskrities) – vyresnįjį leitenantą Juozą Naujalį, Trakų baro (apskrities) – vyresnįjį leitenantą Augustiną Ramanauską, Suvalkų ir Marijampolės baro (apskrities) – kapitoną Liucijoną Vitkauską, Ukmergės baro (apskrities) – kapitoną Juozą Juodeniuką, Utenos baro (apskrities) – atsargos kapitoną Antaną Juodį.

Foto – Juodis

Iš Krašto apsaugos ministerijos įvairių padalinių į Pasienio policiją rajonų viršininkų pareigų atlikti buvo perkelti 66 karininkai. Iš pasienio batalionų perkelta 13 karininkų, iš pėstininkų pulkų buvo atsiųsti net 34 karininkai.

Barų viršininkai tapo pavaldūs apskričių viršininkams. Eiti barų ir jų rajonų viršininkų pareigas buvo priimami atsargos karininkai. Policininkais – beveik be išimties visi tarnavę kariuomenėje puskarininkiai ar gabesni ir raštingi eiliniai kareiviai. Pasienio policija buvo tvarkoma kariškos drausmės pagrindais. Pasienio policijos baro viršininką ir I eilės rajono viršininkus, Piliečių apsaugos departamentui pateikus, skyrė Vidaus reikalų ministras. Vachmistrus ir II eilės rajonų viršininkus skyrė Piliečių apsaugos departamentas. Eilinius policininkus ir vyr. policininkus skyrė ir atleido apskrities viršininkas.

„Nuo 1924 metų pradžios Lietuvos Respublikos sieną ir demarkacinę liniją pradėjo saugoti tie patys Lietuvos kariuomenės kariai. Tik nuo 1924 metų sausio 1 dienos tapę Pasienio policijos tarnautojais. Lietuvos Pasienio policija buvo suformuota Lietuvos kariuomenės kontingento (kariškių) pagrindu. Dar 1923 metais gruodžio 15 dieną Krašto apsaugos ministerija, prieš perduodama tarnybą, išsiuntinėjo kariuomenės daliniams telefonogramas, kuriose buvo prašoma užsiregistruoti norinčius tarnauti pasienio tarnyboje. Iki metų pabaigos visi norintys tarnauti pasienio policijos tarnyboje puskarininkiai ir kareiviai, atsižvelgiant jų pageidavimą ir poreikį, buvo paskirstyti į naujas dislokavimo vietas. Krašto apsaugos ministerija perdavė sienos apsaugai reikalingą ginkluotę ir amuniciją. Perimta iš buvusių pasienio pulkų telefono ryšio įranga su oro linijomis, požeminiais kabeliais. Dauguma kariškių, atvykusių iš pasienio pulkų, nebuvo tinkami sienos apsaugos tarnybai. Didelė dalis buvo atleisti ir perduoti apskričių karo komendantų žinion. Kadrų kaita buvo didelė, kadrai Lietuvos pasienio policijoje stabilizavosi tik nuo 1928 metų. Pasienio policijoje buvo įvesta griežta tvarka, vykdoma visų lygių kontrolė ir kasmetinė tarnautojų atestacija. Pasienio policiją nuolat inspektuodavo Piliečių apsaugos (Policijos) departamento inspektoriai. Policijos inspektoriai buvo aukščiausio rango policininkai ir buvo didelis autoritetas Pasienio policijai. Pasienio policijos barų ir rajonų darbą tikrindavo apskrities viršininko administracijos pareigūnai. Sargybų darbą tikrindavo baro ir rajonų viršininkai. Kiekvieną sargybos pamainą (vieną kartą ar du kartus per pamainą) privalėjo tikrinti sargybos viršininkas ar kontrolinis patrulis. Kontrolinis patrulis buvo svetimos sargybos viršininkas, kuriam tikrinimą pavesdavo rajono viršininkas. Kontrolinis patrulis buvo skiriamas tikrinti sargybą (pamainą) nakties metu. Kiekvienas pasienio policininkas kasdien privalėjo pildyti nustatytos formos dokumentus. Baro rajonų viršininkai pildydavo „Asmens sargybos dienyną“, sargybų viršininkai – „Sargybos dienyną“. Visi pasienio policininkai pildė „Asmens sargybos knygutę“. Rajonų viršininkai informaciją apie tarnybos darbą kiekvieną mėnesį pateikdavo baro viršininkui. Baro viršininkas ataskaitą kiekvieną mėnesį teikdavo apskrities viršininkui.

Pasienio policijai perėmusiai sieną iš Lietuvos kariuomenės, reikėjo rūpintis pasienio policininkų komplektavimu. Buvę kariai, pajutę geresnes (ne tokias griežtas kaip kariuomenėje) sąlygas, dažnai pažeidinėjo pasienio tarnybos tvarką. Pasienio vadovybė nesitaikstė su netinkamai tarnybą vykdančiais ir juos atleisdavo iš tarnybos. Buvo ir tokių, kurie nenorėdami gyventi ir dirbti „kariškoje tvarkoje“ patys pasiliuosavo. Piliečių apsaugos departamentas nuo 1927 metų pabaigos leido samdyti policininkus, jų kandidatūras suderinus su departamentu.

Padėtis dėl pasienio sargybinių trūkumo greitai keitėsi ir į Pasienio policiją pradėjo prašytis kariuomenėje atitarnavę Lietuvos jaunuoliai. Netrukus, dėl griežtos sienos sargybinių atrankos, dėl griežtų reikalavimų tarnybos metu ir ne tarnybos metu, pastovus pasienio policininkų mokslinimas, pasienio tarnyboje esant karinei tvarkai ir drausmei, pasienio policininko vieta tapo prestižinė ir patekti į pasienio policijos tarnybą jau tapo sunku. Pasienio policijos personalas buvo sudaromas iš laisvai samdomų Lietuvos piliečių. Laikantis pasienio policijos instrukcijos (1924 m. gegužės 24 d.), į pasienio policiją buvo priimami Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir rašyti, ne jaunesni kaip 21 metai ir ne vyresni kaip 50 metų, geros sveikatos, ne mažesni kaip vidutinio ūgio. Nuo 1928 metų norinčiųjų tarnauti pasienio policijoje buvo daug, vykdavo ilga formali atranka. Pirmenybę teikdavo kariams-savanoriams ir piliečiams atitarnavusiems kariuomenėje. Vėliau Piliečių apsaugos departamentas nurodė, kad į pasienio policiją priimami tik atlikę karinę tarnybą ir ne vyresni kaip 32 metų. Sveikatos apsaugos departamentas (1932 m.) pareikalavo, kad į pasienio policiją būtų priimami asmenys, kurių kūno dalys proporcingai išsivystę: ne mažesni nei 172 cm ūgio, sveriantys ne mažiau kaip 70 kg., krūtinės apimtis ne mažiau kaip 80 cm.

Didelę įtaką palaikyti reikalaujamą tvarką ir drausmę pasienio policijos tarnyboje turėjo periodiškai rengiamos darbuotojų atestacijos. Vidaus reikalų ministras 1927 metų įsakymu patvirtino policijos tarnautojų atestavimo tvarką ir nustatė atestavimo (kriterijus) galutines išvadas: „Tinka užimti aukštesnei vietai be eilės“; „Tinka užimti aukštesnei vietai iš eilės“; „Tinka užimamai vietai“; „Užimamoje vietoje pakenčiamas“; „Užimamai vietai netinkamas ir turi būti degraduotas“; „Turi būti įspėtas dėl nepilno tinkamumo tarnybai“: „Policijos tarnybai netinka ir turi būti atleistas“. Ši atestavimo tvarka buvo sistemingai vykdoma ir veikė efektingai. Piliečių apsaugos departamento parengtuose atestacijos formuliaruose buvo reikalaujama ne tik biografinių, šeimyninių, išsimokslinimo duomenų, bet reikėjo atestacijos išvadose nurodyti ir atestuojamojo intelektualines savybes. Atestuojamojo formuliare „…. m. tarnybos atestacija“ kiekvienais metais buvo pažymima: intelektualinė vertė, moralė, fizinis stovis, būdas, elgesys, gabumai, policijos dalykų žinojimas, kaip eina tarnybos pareigas, įtaka valdiniams, neigiami palinkimai ir bendras apibūdinimas. Kiekvienais metais pasienio policininkų atestaciją vykdydavo rajonų viršininkai kartu su sargybų viršininkais. Galutines išvadas rašydavo baro viršininkas. Baro viršininkas buvo atestacijoms svarstyti tarybos pirmininkas. Atestacijų tarybos išvadas tvirtindavo apskrities viršininkas. Atestacijos tvarkoje įvestos griežtos (leidžiančios pareigūnui pasistengti tarnyboje ar atsisakyti savo neigiamų savybių) atestuojamojo pareigūno įvertinimo gradacijos, turėjo didelę įtaką drausmės ir tvarkos palaikymui. Pareigūnus skatino kilti tarnyboje ir užimti aukštesnes pareigas. Atestacijos periodiškumas skatino pasienio policininkus būti tvarkingais, siekti žinių, tobulėti ir kilti tarnyboje. Be to, pasienio policininkas, gavęs atestacijos tarybos išvadas dėl jo netinkamumo tarnybai („Pasienio policijos tarnybai netinkamas ir turi būti atleistas“ arba, kai antrą kartą iš eilės gauna tokią išvadą „Turi būti įspėtas dėl nepilno tinkamumo tarnybai“), turėdavo per vieną mėnesį paduoti prašymą dėl atleidimo iš tarnybos.

Vėliau visų policijos rūšių ir pasienio policininkų asmens dokumentuose atestacijos rezultatai, dalinai dėl patogumo, buvo žymimi (slaptais šifrais) mažosiomis raidėmis: „a“ – Tinka aukštesnei vietai be eilės, „b“ – Tinka aukštesnei vietai iš eilės, „c“ – Tinka šiai tarnybos vietai, „d“ – Tarnybos vietoje pakenčiamas, „e“ – Šiai tarnybos vietai netinka ir turi būti degraduotas, „f“ – Turi būti įspėtas dėl nevisiško tinkamumo tarnybai, „g“ – Policijos tarnybai netinka ir turi būti atleistas.

Pasienio policijos tarnautojai už nusižengimus tarnyboje buvo baudžiami iki 20 parų arešto, valdininkai iki 10 parų. Eiliniai tarnautojai dažniausiai buvo baudžiami 3–5 paromis arešto. Už tarnybos taisyklių reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą elgesį ne tarnybos metu visų lygių pasienio tarnybos valdininkai buvo griežtai baudžiami. Pasitaikydavo, kad nusižengusius (ar suklydusius) pareigūnus, kurių atestacijos išvados buvo teigiamos, dažnai juos įspėdavo ir iškeldavo į kitus rajonus ar barus.

Pasieniečiai už netinkamą pareigų vykdymą ar netinkamą elgesį ne tarnybos metu buvo griežtai baudžiami „areštu daboklėje“ ar „areštu daboklėje, atlikus pamainos tarnybą“. Atleistų pasienio policininkų dėl netinkamumo tarnybai ar dėl netinkamo pareigų vykdymo buvo labai nedaug. Dauguma pasieniečių, būdami patriotiškai nusiteikę ir išsilavinę, didžiavosi tarnyba pasienyje ir savo pareigas atlikdavo stropiai.

Pirmais egzistavimo metais, pasienio policininkai dėvėjo Lietuvos kariuomenės pėstininkų uniformą. Skyrėsi tik laipsnių žymėjimai antpečiuose. Pasieniečiams skirtingai nei kariuomenėje vietoje geltonos spalvos žvaigždučių buvo žymimos išilginės zigzaginės juostelės: baro viršininko – trys išilginės juostelės, rajono viršininko – dvi išilginės juostelės, sargybos viršininko – viena skersinė juostelė, eilinio policininko (sargybinio) – be juostelių. Po ilgai trukusių tarp Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų diskusijų dėl pareigūnų uniformų, nuo 1934 metų buvo pasienio policijai įvesta tokios pat spalvos (samanų spalvos) ir sukirpimo uniforma kaip ir Lietuvos kariuomenės. Skyrėsi tik apvadų spalva (pasieniečių žalia) ir antpečių skiriamieji ženklai: baro viršininko – viena aštuonkampė žvaigždutė, I eilės viršininko – su dviem keturkampėmis žvaigždutėmis išilgai antpečio, II eilės viršininko – su viena keturkampe žvaigždute. Pasieniečių munduras buvo su viena eile sagų, tuo jis skyrėsi nuo kitų Lietuvos policijos rūšių uniformų. Žieminė kepurė odinė rudos spalvos, visos kitos uniformos odinės dalys: diržas su perpete, pirštinės, pistoleto dėklas irgi buvo rudos spalvos. Pasieniečiai be kasdieninės, tarnybinės, paradinės ir išeiginės uniformų buvo aprūpinti ilgais ir trumpais kailiniais, žieminiais batais, veltiniais, apsiaustais.

Vyr. sargybiniams (vyr. policininkams) ir eiliniams sargybiniams (eiliniams policininkams) jau nuo pirmųjų pasienio policijos įsteigimo metų, buvo segama ant stačios apykaklės geltonos spalvos metalo žymėjimas (trafaretas) – apskrities pavadinimo pirma raidė (raidės) ir asmeninis pasienio policininko numeris. Lietuvos pasienio policija tarpukariu, iki okupantų buvo likviduota, dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą. Eilinio pasienio policininko munduras ir milinė buvo tamsiai plieninės spalvos. Milinės ir munduro apykaklės priekyje buvo segami metaliniai numeriai. Antpečio viduryje buvo segama stilizuota raidė – apskrities pavadinimo pirmoji raidė: Alytaus A, Biržų-Pasvalio BP, Ežerėnų E, Kretingos Kr, Mažeikių Mž, Rokiškio Rk, Sienų Sn, Šakių Šk, Šiaulių Š, Trakų Tr, Ukmergės Uk, Utenos Ut, Vilkaviškio Vk. Pagal šiuos numerius ir raides buvo galima atskirti pasienio policininkus nuo kitų policininkų bei atskirti kokio Pasienio policijos baro policininkas. Klaipėdos krašto Pasienio policijos Vandenų (jūros) apsaugos policininkų aprangos spalva buvo juoda. Tik kepurė, munduras, liemenė, kitelis, kasdieninis ir tarnybinis apsiaustas tamsiai mėlynos spalvos. Nuo 1934 metų uniformos buvo šiek tiek pakeistos“.

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas).

„1929 metų pradžioje pasienio policija prie administracinės linijos buvo apginkluota anglų, prie Latvijos ir Vokietijos sienų – vokiečių šautuvais. 1936 metais anglų šautuvai buvo išimti iš apyvartos, ir Pasienio policija buvo apginkluota „Mauser“ sistemos šautuvais. Pamažu buvo einama prie jos perginklavimo karabinais ir trumpaisiais „Mauser“ šautuvais. 1932 m. buvo paimti iš apyvartos vokiečių sunkieji kulkosvaidžiai. Vietoj jų Pasienio policijai skyrė vokiečių lengvuosius kulkosvaidžius. Pasienio policijos tarnautojų pagalbinis ginklas buvo pistoletas. Be šių ginklų, jie turėjo granatų, raketinių pistoletų. 1938 metais Pasienio policijos barų viršininkams buvo leista vietoj arklių laikyti automobilius arba motociklus, pasienio policininkams buvo leista naudoti nuosavus dviračius, valstybei mokant už jų naudojimą.

Pasienio policija buvo sudaroma iš pėsčiųjų ir raitųjų policininkų. Sargyba buvo vykdoma pėsčiomis. Vėliau pasieniečiams buvo skiriami dviračiai.

Informacijos pasikeitimui ar slaptų nurodymų perdavimui rajonų viršininkai su sargybomis naudojo ryšininkus, kurie buvo aprūpinti dviračiais, žiemos metu slidėmis. Pirmaisiais pasienio policijos veiklos metais Piliečių apsaugos departamentas kiekvienam barui prie baro asmeninės sudėties skirdavo arklius. Nuo 1928 metų pabaigos, pagal įsigaliojusio „Apskričių viršininkų ir policijos tarnautojų susisiekimo priemonių įstatymas“ įstatymo nurodymus Pasienio policijai buvo leista turėti 97 arklius su apšarvavimu ir vieno arklio su apšarvavimu įsigijimui leista mokėti iki 600 Lt. Pasienio policijos tarnautojai galėjo įsigyti arklį su balnu. Vienam arkliui išlaikyti buvo skirta 115 Lt mėnesiui, vėliau arklui išlaikyti mokestis buvo sumažintas iki 90 Lt. Departamentas pasienio policijos barams pastoviai didino arklių skaičių. Efektyviai pasiteisino pasienio tarnyboje dviračių naudojimas. Dviračio priežiūrai ir remontui, kiekvieną mėnesį policininkui buvo mokama 15 Lt.

Tarnyboje kiekvienas Pasienio policijos pareigūnas kasdieną privalėjo pildyti nustatytos formos dokumentą (dienyną). Visi eiliniai pasienio policininkai (sargybiniai), atlikę pamainos tarnybą, pildydavo „Asmens tarnybos knygutę“. Sargybos viršininkas pildydavo „Sargybos dienyną“. Sargybos dienyne buvo įrašoma diena, valanda ir minutė, kada slapukas ar sargybinis išeidavo į tarnybą, kada grįždavo. Kokioje vietoje paskirtasis ėjo tarnybą: ką sekė, ką saugojo. Kas tikrino, kada buvo tikrintas, tikrinimo pastabos (tikrinimo būklė). Sargybinis dienyne, perduodamas barelį pažymėdavo dieną, valandą ir minutę, kokiame stovyje perduoda barelį. Priimantysis barelio sargybą pasirašydavo dienyne. Perduodantysis pasirašydavo naujo sargybinio knygutėje ir pažymėdavo laiką kada perdavė tarnybą. Sargybinis, perdavęs barelio sargybą, atvykdavo į sargybos būstinę ir raportuodavo sargybos viršininkui apie barelio perdavimą ir apie įvykius barelyje jo tarnybos metu.

Pagrindiniai sienos apsaugos elementai, kurie buvo nustatyti pasienio sargybos taisyklėse, buvo: sargyba, paprastas patruliavimas, slaptas patruliavimas, slapukavimas, sekimas, žvalgyba.

Apskričių ribose Pasienio policija iš gyventojų nuomojo patalpas rajonų, sargybinių, sekimo punktų buveinėms bei policininkų apgyvendinimui. Gyventojai, nuomodami butus policininkų šeimoms ar bendrabučius viengungiams policininkams, siūlė gerai sutvarkytas ir atremontuotas patalpas. Tose vietovėse kur gyveno viengungiai ar buvo įrengti bendrabučiai, kaimietės policininkams gamino maistą, ar tiesiog juos maitino. Iš kaimo valstiečių policininkai ir jų šeimos pirkdavo maisto produktus. Parubežio valstiečiams gauti litą kitą buvo didelė paspirtis. Aplinkiniuose kaimuose labai buvo populiarūs siuvėjai, batsiuviai, kalviai, net ir ginklų remontininkai. Jau vėlesniais metais prie paradinės uniformos buvo įteisinti trumpi kailinukai. Kailinukai buvo labai populiarūs, kadangi jie buvo lengvi, elegantiški ir labai patogūs. Policininkai juos siuvosi pas vietinius siuvėjus. Kaimiečiai labai greitai pradėjo siūlyti namų sąlygomis išdirbtus, nudažytus avių kailius ir veršelių odas auliniams („chromaviems“) batams. Parubežyje, atsiradus daug jaunų išsilavinusių, patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, atrodo gyventojai greitai užmiršo lenkų padarytą skriaudą. Jaunimas rengė bendrus vakarėlius, vaidinimus, šventes. Policininkai su vietinėmis lietuvaitėmis kūrė šeimas. Pasienio policininkas ir jo šeima plačiai visame parubežyje buvo patrioto, išsilavinusio, kultūringo Lietuvos piliečio ir darnios šeimos pavyzdys. Policininkų žmonos buvo aktyvios pavasarininkės, ateitininkės. Jos organizuodavo klojimo teatrus, vakarėlius, rengdavo įvairius kursus. Aktyviai inicijavo skaityklų, bibliotekų steigimą ir jose dirbo. Dauguma dirbo mokytojomis, nes tuo metu Lietuvoje labai intensyviai kaimo vietovėse kūrėsi pradinės ir kitų lygių mokyklos. Policininkai ir jų žmonos buvo Šaulių sąjungos ir skaitlingiausios Vilniui vaduoti sąjungos nariai. Valstybinių švenčių, minėjimų, sporto varžybų kaimuose, miesteliuose pagrindiniai organizatoriai buvo pasienio policininkai. Visoje Lietuvoje ir mažiausiuose kaimeliuose buvo minima spalio 7-ios juodojo kaspino diena. Minėjimo metu Šaulių ir pasienio policininkų iškilminga rikiuotė ir jų žygio dainos nešė žinią, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas bus Lietuvos.

Nuo pat pirmųjų sienos apsaugos struktūrų įsteigimo, sienos sargybos pareigūnų atrankai ir mokymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Policijos (milicijos) pareigūnų mokymas ypač buvo aktualus pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Tuo metu policija (milicija) buvo negausi ir buvo pavaldi apskričių viršininkams. Kol vyko kovos su Nepriklausomybės priešais, į policiją buvo priimami patriotiškai nusiteikę padėti Tėvynei ir kas galėjo rankose valdyti ginklą. Vėliau buvo pradėta žiūrėti į fizinius duomenis, sveikatą, išsilavinimą. Tuo metu sistemingai policijos pareigūnų niekas nerengė, išskyrus vietinės reikšmės kursus, kurie buvo organizuojami aukštesnio rango pareigūnų nuovadose, baruose. 1923 metais birželio 1 dieną įkurtoje Kaišiadorių pasienio milicijos mokykloje, pasieniečiai buvo rengiami iki 1924 metų Vėliau Piliečių apsaugos departamento sukurtoji policijos mokymo sistema veikė sklandžiai ir atliko didelį indelį, ruošiant Lietuvos policijos kadrus. Rokiškio policijos mokykloje (1923–1926 m.) buvo ruošiami eiliniai policininkai. Mokykla išleido 11 laidų, vieną iš jų pasienio policininkų laidą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosiose policininkų gretose buvo daug savamokslių, todėl pirmosiose Kaišiadorių ir Rokiškio mokyklose bei mokomuosiuose būriuose buvo dėstomi bendrieji dalykai: aritmetika, dailyraštis, lietuvių kalba, istorija, geografija, tėvynės pažinimas. Pasieniečiams buvo dėstoma daug specifinių dalykų, susijusių su pasienio tarnybos veikla: pasienio policijos tarnyba ir taktika, arklių priežiūra, jojimas, svetimų šalių kariuomenės, mobilizacija, žinių rinkimas. Kauno policijos mokykla, sujungus ją su Rokiškio policijos mokykla, nuo 1926 metų iki 1940 metų, organizuodama trumpalaikius ir ilgalaikius kursus, ruošė visų rūšių policijos pareigūnus. Daugiausiai žemesnio rango pasienio policijos pareigūnų paruošė Vilkaviškio ir Rusnės pasienio policijos mokomieji būriai. Policijos mokyklų kvalifikacijos tobulinimo kursų trukmė buvo įvairi – nuo 2 mėnesių iki 8 mėnesių, ilgiausi kursai truko iki 8 su puse mėnesių. Vėliau nuo 1935 metų kvalifikacijos kėlimo kursuose mokslas truko 12 mėnesių. Reorganizavus Lietuvos pasieniečių tarnybą – ją perdavus iš Krašto apsaugos ministerijos į Vidaus reikalų ministeriją (Piliečių apsaugos departamentui), pasienio policininkai (demarkacijos (administracijos) linijos sargai) buvo mokomi Trakų, Merkinės ir Zarasų mokomuosiuose būriuose. Saldutiškio (1930 m.), Zarasų (1933 m.), Merkinės (1936 m.) pasienio policijos mokomieji būriai buvo panaikinti. Zarasų, Utenos, Ukmergės, Alytaus, Trakų, Seinų-Marijampolės pasienio policijos tarnautojai kvalifikaciją kėlė Vilkaviškio mokomajame būryje. Vilkaviškio mokomojo būrio viršininku buvo paskirtas Vytautas Graužinis, vėliau Juozas Jackūnas. Nuo 1939 metų pradžios laikinai ėjęs pasienio policijos Vilkaviškio mokomojo būrio viršininko padėjėjo pareigas J. Snukiškis buvo atleistas ir paskirtas vachmistru Vilkaviškio bare. Vilkaviškio mokomasis būrys veikė iki rusai reorganizavo pasienio policijos struktūrą. Pasienio policijos Utenos baro pavaldume 1930 metais balandžio 26 dieną buvo įsteigtas Saldutiškio mokomasis būrys. Saldutiškio mokomajame būryje mokslas buvo dėstomas pagal parengtas programas, kursas trukdavo 3 mėnesius. Baigusieji šio būrio kursus gaudavo tam tikrus pažymėjimus. Saldutiškio mokomajam būriui, tarnautojų mokslinimo srityje neilgai teko dirbti, išleidus vos dvi laidas (viso 48 pareigūnus) buvo likviduotas. Piliečių apsaugos departamento pavedimu 1930 metų (Vytauto Didžiojo metais) balandžio 28 dieną buvo įsteigtas Zarasų mokomasis būrys, į kurį mokytis buvo siunčiami aplinkinių apskričių pasienio policininkai“.

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas).

Pasienio policijos Zarasų mokomasis būrys buvo įsikūręs caro laikų senosiose kareivinėse už tilto tarp kelio į Kauną ir ežero. Kareivinėse buvo dislokuotas karinis dalinys, kuris saugojo ir lydėjo pravažiuojančius aukštus pareigūnus. Jose vykdavo naujokų apmokymai. Senosiose kareivinėse karinių įgūdžių sėmėsi ir pirmieji Lietuvos savanoriai. Pamokos ir teoriniai užsiėmimai vykdavo medinėse kareivinėse. Pratybos ir treniruotės vykdavo kareivinių didelėje klasėje bei kareivinių teritorijoje įrengtoje natūralaus grunto aikštelėje. Vėliau čia vykdavo pirminis pasieniečių apmokymas bei pakartotiniai apmokymai ir specialūs mokymo kursai pasieniečiams. Mokomojo būrio viršininku buvo paskirtas Vladas Žemaitis.

Nuo 1930 m. pasienio policijos rezervai buvo performuoti į mokomuosius būrius. Nuo tada pradėjo veikti Trakų, Seinų–Marijampolės ir Zarasų mokomieji būriai.

Seinų būrys

Zarasų mokomajame būryje pirmoji laida mokslo metus pradėjo 1931 m. gegužės pradžioje. Zarasų mokomasis būrys savo darbui turėjo visais atžvilgiais tinkamesnes sąlygas. Viso Zarasų mokomasis būrys su pertraukomis egzistavo apie 2 metus ir 3 mėnesius – buvo išleistos šešios laidos, paruošti tarnybai 223 pasienio policininkai. Nuo 1933 m. Zarasų mokomojo būrio pavaduotoju dirbo Stasys Chaleckas.

Rajonų ir sargybinių būstinėse buvo įrengtos klasės-skaityklos. Pasienio policininkai periodiškai buvo mokomi. Policininkai prenumeruodavo periodinius leidinius. Populiariame žurnale „Policija“ visada būdavo skyrelis „Mūsų pasieny“, kuriame buvo rašoma apie kontrabandą ir kovą su ja, apie pasienio policininkų kultūrinę visuomeninę veikla, sportą. Populiarų žurnalą prenumeruodavo beveik visi policininkai. Kiekvienas policininkas stengėsi mokėti kuo daugiau užsienio kalbų. Pagal policijos (1932 m.) surašymo duomenis 17 proc. pasienio policininkų nemokėjo užsienio kalbos. Daug vertingos istorinės, statistinės informacijos suteikė Lietuvos visų rūšių policijos 1932 ir 1937 m. surašymo duomenys.

Trumpai 1935 m. pasienio policininkus ruošė Merkinės mokomasis būrys.

Klaipėdos krašto pasieniečiai buvo ruošiami Rusnės mokomajame būryje.

Atgavus Vilniaus kraštą, buvo įsteigtas Pasienio policijos Eišiškių mokomasis būrys. Tiksliau – kai Lietuva 1939 m. prarado Klaipėdos kraštą, Rusnės mokomasis būrys buvo perkeltas į Eišiškes. Mokomojo būrio vadu paskirtas Stepas Paulauskas.

Nuo 1940 m. Vilniaus krašto pasienio policijos pareigūnus pradėjo ruošti Vilniaus policijos mokykla. 1940 m. balandžio 22 d. buvo sušaukta ir pradėta ruošti pirmoji pasienio policininkų laida.

Laikinoji demarkacinė linija visame perimetre niekada nebuvo įrengta, kaip tikra siena tarp Valstybių, ją žymėjo lenkų susmaigstytos gairės, kurių viršuje buvo pririštos šluotos.

Foto – Demarkacinė linija buvo žymima šluotomis

Demarkacijos linija dalinai buvo pravesta sausuma, dalinai upėmis, ežerais. Linija skyrė nepriklausomą Lietuvą nuo lenkų okupuotos dalies – Vilnijos. Linija gamtoje neturėjo jokių ženklų: nuo vienos vietos iki kitos ėjo primityviai. Beveik vienu ir tuo pačiu taku ar keliu teko patruliuoti Lietuvos ir Lenkijos sargybiniams. Neturint aiškiai pažymėtos linijos abiems pusėms susidarydavo neaiškumų, nesusipratimų ir dėl to kildavo bereikalingų ginčų dėl neteisėtai pereitos linijos. Lietuviai į tai žiūrėjo pro pirštus, bet lenkai – atvirkščiai. Už tai lenkų pasienio administracija ėmėsi iniciatyvos liniją tvarkyti taip, kad būtų aiški riba ir su atitinkamais ženklais. Ir po to linija buvo nustatyta gairėmis. Nebuvo tai kartelės, bet storokos kartys, apie 10 metrų aukščio, ir viena nuo kitos apie 100 metrų atstumu. Karčių viršutiniai galai buvo su šluotomis. Einanti per miškus linija buvo iškirsta 50 metrų pločio, išarta, išakėta ir per vidurį įkastos gairės. Kiek vėliau tokios suartos ir suakėtos linijos buvo padarytos ir laukuose. Tuomet tos linijos laukuose vienoje pusėje patruliavo lenkų sargybiniai, kitoje pusėje – lietuvių sargybiniai. Lietuviai patruliavo pavieniai, o lenkai po du vyrus. Abiejų pusių patruliai niekad nesileisdavo į jokias kalbas. Kadangi demarkacinė linija daugumoje vietų buvo perkirtusi ūkininkų žemes, reikėjo įrengti pereinamuosius punktus ant žymesnių kelių arba plentų. Pereinamieji punktai tarnavo vietos ūkininkams, kurie, ypač vasaros darbymečiu, jais naudodavosi. Punktai buvo laikomi atviri nustatytomis valandomis. Prie atidarytų punktų nuolatos budėdavo abiejų pusių sargybiniai, kurie prižiūrėjo ir kontroliavo praeinančius ir pravažiuojančius. Pereinamieji punktai buvo pažymėti paprastais vartais, kai kuriuose vietose, arba kiek žymesnėse, lenkai buvo pastatę net puošnius vartus, pvz., Varėnoje, Uciekoje ir kitur. Tokiuose vartuose dažniausiai buvo daromi susitikimai su lenkais įvairiems nesusipratimams išsiaiškinti.

Lenkų sargybinė

Lenkai, užėmę teritoriją, ypač apgyvendintą, ją atribodavo metaliniais gamykliniais riboženkliais. Metalinis laikinasis riboženklis – apvalus nusmailintas vieno metro ilgio 4–5 cm diametro strypas, viršutinėje dalyje privirinta ąselė šniūrui ar virvei perverti, viršus didesnio diametro sustiprintas, matyt, tam, kad, jį įkalant, viršutinė dalis nesusiplotų.

Laikinas rioženklis. (Saugomas Rimanto Klimo giminės muziejuje Užsienio kaime Kazitiškio sen. Ignalinos raj.).

Ilgainiui lietuvių pusėje matininkai pradėjo statyti ant įrengto paaukštinimo (kapčiaus) medinius riboženklius, nes kaimiečiams reikėjo sužymėti Lietuvos pusėje jų žemės valdų ribas. Pasienyje dėl Lietuvos pusėje įrengtų riboženklių kildavo daug konfliktų, nes lenkų pasieniečiai juos išvartydavo arba grobuoniškai perkeldavo į Lietuvos pusę. Vėliau Lietuvos pasieniečiai ribas su lenkų užgrobtomis teritorijomis žymėdavo gelžbetoniniais riboženkliais su lietuviška atributika.

Piliečių apsaugos (Policijos) departamentas, atsižvelgdamas į sunkias pasienio policininkų (sargybinių) darbo sąlygas, skyrė lėšų sargybų barelyje, punktuose, kontrolės praleidimo punktuose būdelėms įrengti. Paežerių raistuose, pelkėse, žemose pievose buvo įrengti lieptai ar tilteliai. Išilgai demarkacinės linijos pradėti statyti nauji keliai. Apskričių vadovai daug dėmesio skyrė kelių (vieškelių) remontui ir priežiūrai. Keliai ir tiltai šalia demarkacinės (administracijos) linijos buvo gerai prižiūrimi.

Po Pirmojo pasaulinio karo Antantės valstybės deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Tačiau praktikoje apsisprendimo teisę pripažino ne visoms valstybėms. Lenkams apsisprendimo teisė galiojo, o lietuviams ne. Antantės valstybės nenorėjo, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe, kadangi didžioji Lietuvos kaimynė Lenkija tarp kitų valstybių skleidė, kad lietuviai yra tokie patys lenkai, tik kalba šiek tiek kitokia kalba. Lietuviai neva neturi savitos kultūros, nei inteligentų, todėl visai nepasiruošę savarankiškam politiniam gyvenimui. Svarbiausia, tuo metu Vakarų valstybės siekė sukurti galingą Lenkijos valstybę – Europos skydą nuo bolševikinės Rusijos. Dėl bolševikinės Rusijos invazijos į vakarus sustabdymo, artimiausios Vakarų valstybės Lietuvą stengėsi prijungti prie Lenkijos įvairiomis priemonėmis ir formomis net ir pasinaudodamos Lietuvos-Lenkijos konfliktu. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva su kaimyninėmis valstybėmis teritorinius klausimus spendė taikiais būdais, tačiau Lenkija, šmeiždama, žemindama ir menkindama Lietuvą kitų valstybių akyse, rezgė tikslus užgrobti visą Lietuvos teritoriją. Lenkijos siekis sumenkinti ir pavergti Lietuvą tęsėsi iki 1939 m. pabaigos. Per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį Lenkija Lietuvoje stiprino sienos apsaugos dalinius, platino lenkišką spaudą neokupuotoje Lietuvoje, išlaikė lenkiškas mokyklas Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. Prieš Lietuvą plėtė šnipų tinklą kaimyninėje Latvijoje.

Šalia administracinės linijos lenkai, kirsdami Lietuvos miškus, skubiai statėsi kareivines su kitais būtinais pagalbiniais pastatais. Kitur kareivinėms ir sienai saugoti reikalingus pastatus nuomodavo, ar grobuoniškai užimdavo iš vietinių gyventojų. Vilniuje Gedimino kalne plevėsavo svetimos valstybės vėliava. Perkirstos Lietuvos abiejose pusėse liko praradimas, skausmas, viltis.

Neokupuotoje Lietuvos dalyje skambėjo dainos apie Vilnių, buvo renkamos aukos Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviams, kasmet visur spalio 9-ąją buvo keliama juodu kaspinu perrišta Trispalvė. Anoje pusėje – okupuotos Lietuvos dalyje – nuolatinė kova su grobuonimi dėl tautiškumo išsaugojimo, dėl lietuvių kalbos vartojimo, dėl lietuviškų mokyklų ir skaityklų veikimo.

Du dešimtmečius keliai į Vilnių ir į Neokupuotą Lietuvą liko perkasti, užpilti pylimais, užversti kelmais ir rąstais, tiltai pertverti. Laukai, miškai nusmaigstyti niekur pasaulyje netaikytais sienų žymėjimo ženklais – šluotomis, kurios ant ilgos karties buvo pririštos ir įsmeigtos tankiai viena šalia kitos. Ežeruose vasarą lenkai jas rišo prie parankinių inkarų (akmenų, gelažgalių), kad laikytųsi ir plūduriuotų vandens paviršiuje. Žiemą, jas pririšę prie kuolų, smeigdavo į prakirstas eketes. Demarkacinė linija su Lenkija plačiai buvo vadinama šiaudų ir šluotų siena. Miškuose žiojėjo iškirstos iki 50 metrų ir daugiau pločio juostos, ėjusios lygiagrečiai demarkacinės (administracinės) linijos.

Po kaimyninių valstybių ultimatumų, Klaipėdos krašto praradimo, Lietuva vėl ruošėsi sudėtingam naujam gyvenimui.

Lietuvos kariuomenės štabas 1939 m. liepą, esant pavojui valstybei, nurodė sustiprinti Valstybės sienos apsaugą.

Slaptai buvo pasirašytas pražūtingas Lietuvai Molotovo–Ribentropo paktas. Lietuvos likimą nulėmęs slaptasis protokolas buvo pasirašytas tų pačių metų rugpjūčio 23 d. Rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietija sudarė visai Europai klastingą draugystės ir sienų sutartį. Grąžindama Vilnių Lietuvai, jau tada TSRS planavo prisijungti Lietuvą. Vilniaus perdavimas Lietuvai buvo tiktai bandymas užmigdyti Lietuvių tautos ir taikingai nusiteikusios Europos tautų budrumą. SSRS privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti vadinamąją Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvoje kuriamose SSRS karinėse bazėse atsirado beveik 20 000 ginkluotų Raudonosios armijos karių. Šis skaičius nuolat buvo didinamas.

Europoje kilo karo grėsmė. Prasidėjus neramumams Vidurio Europoje, kai Lenkija Vokietijos buvo parklupdyta, kai 1939 m. Lietuvos likimą slapčia jau sprendė dvi agresyvios valstybės Vokietija ir Sovietų Sąjunga, Lietuvos Respublikos Prezidentas 1939 m. rugsėjo 17 d. paskelbė dalinę mobilizaciją.

Buvo nurodyta Pasienio policiją perduoti Lietuvos kariuomenei. Pasienio apsaugą perdavimą Krašto Apsaugos ministerijai lėmė ir tai, kad Vokietijai užpuolus Lenkiją, į Lietuvą pradėjo plūsti lenkų kariuomenės ir civilių pabėgėliai. Pabėgėlių internavimui pasibaigus, po kelių savaičių sienos apsaugą vėl perėmė Vidaus Reikalų ministerija. Karinių struktūrų perdavimas, perdislokavimas, mobilizacija-demobilizacija vyko kvalifikuotai ir operatyviai. Situacija buvo tokia sudėtinga ir kiekvienas Lietuvos pilietis suprato, jog padėti Tėvynei, ginti Tėvynę – šventa pareiga.

Trumpai Pasienio policija tapo pavaldi kariuomenės vadui. Apygardų principu skubiai buvo suformuotos trys divizijos. Iš pasienio policininkų buvo suformuoti batalionai ir dislokuoti pasienio baro teritorijoje. Per trumpą mobilizacijos laiką iš piliečių buvo paimta daug arklių su pakinktais, vežimais. Registracijos žiniaraščiuose pažymėtos piliečių pavardės „iš ko paimta“, arklių vardai, arklių tipai: „kavalerijos“, „artilerijos“, „gurguolės“, paskirstymas „į kokį dalinį paskirtas“. Taip sudarius žiniaraščius, nebuvo jokių keblumų gyventojams grąžinant vežimus, pakinktus ir arklius.

Vokietijai užpuolus Lenkiją, pirmosiomis karo dienomis į Lietuvą pradėjo plūsti Lenkijos pabėgėliai – ginkluoti kariai ir civiliai. Padėtis su pabėgėliais pasidarė dar sudėtingesnė, kai Rusija puolė lenkus iš rytų pusės. Nors siena su Lenkija buvo uždaryta ir saugoma Lietuvos kariuomenės, rugsėjo pabaigoje sieną kirto apie 5 000 kariškių ir virš 32 000 civilių Lenkijos gyventojų. Lietuva pagal tarptautinę karo teisę visus pabėgėlius internavo. Sužeistuosius gydė, kitus maitino ir sudarė jiems tinkamas gyvenimo sąlygas. Pirmosios internuotųjų stovyklos buvo įrengtos (rudeniop ištuštėjusiuose) kurortuose. Vėliau pabėgėliai buvo perkelti į dideles stovyklas Kalvarijoje, Kaune, Ukmergėje ir Vilkaviškyje. Iki karo pradžios pabėgėlių stovyklos buvo įrengtos Švenčionėliuose, Pabradėje, Turmante. Lietuvos saugumo struktūroms buvo žinoma, kad kartu su pabėgėliais atvyksta ir aršūs Lietuvos priešai – užkariautojai ir lenkintojai. Lietuvos Vyriausybė visoms karinėms struktūroms nurodė su internuotaisiais elgtis griežtai pagal tarptautinės karo teisės nuostatas. Visur operatyviai buvo išsiuntinėtos instrukcijos pabėgėliams suimti. Į visus kvietimus atsiliepė Lietuvos gyventojai ir nuoširdžiai rūpinosi civiliais karo pabėgėliais. Lietuva kilniaširdiškai internavo nuo vokiečių ir rusų bebėgančius lenkų karius ir civilius gyventojus, tačiau Lenkija, jau būdama visiškai sumušta ir pasidalinta, visur pasaulyje diplomatiniais kanalais reiškė protestus dėl Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai. Lenkijos vyriausybė, nors ir būdama emigracijoje, savo imperines užmačias ir protestus dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto platino pasaulyje net ir per visą sunkiausią karo laikotarpį.

Iš užimtos Lenkijos pusės į Lietuvą pradėjo slinkti pavieniai neorganizuoti rusų kariškiai bei ištisi kariniai padaliniai. Lietuvos pusėje buvo sekamas rusų kariuomenės judėjimas ir siunčiami pranešimai (telefonogramos) į karinių struktūrų štabus apie pasienyje pasirodančius rusų karius. Atgal į karinius dalinius, dislokuotus šalia pietrytinės sienos, ėjo srautas telefonogramų su pranešimais, su instrukcijomis ir nurodymais.

Devyniolika metų kiekvienas lietuvis svajojo matyti Vilnių – Lietuvos sostine, kiekvienas Lietuvos jaunuolis svajojo ir troško savosios kariuomenės eilėse žygiuoti į Vilnių.

Lietuvių tautą, visame pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius užplūdo begalinis džiaugsmas – Vilnius mūsų –VILNIUS jau LIETUVOS SOSTINĖ.

…Tačiau kiekvieno tautiečio širdyje virpėjo nerimas, neužtikrintumas. Kiekvieno tautiečio džiaugsmą temdė gili vidinė nuojauta, kad iš Rytų slenka klasta!

Jokia kita valstybė per tokį trumpą laikotarpį nepatyrė tiek daug išbandymų, praradimų, sukrėtimų, kaip Lietuva ketvirto dešimtmečio pabaigoje.

Lietuva, jos kariuomenė, pradėjo ruoštis žygiui į Vilnių. Kariuomenės dalys pagal kariuomenės vado įsakymus buvo pasiruošusios ir laukė nurodymų žygiui į Vilnių. Rinktinės daliniai numatytas pozicijas užėmė spalio 16 d. ir jau ruošėsi kirsti Lietuvos–Vilniaus krašto administracinę liniją, tačiau dėl SSSR valdžios trukdymų teko delsti 10 dienų.

Pagaliau, po ilgo laukimo iš SSSR kariuomenės 1939 m. spalio 28 d. 12 valandą gautas leidimas įžygiuoti į Vilnių.

Ruošiantis žygiui į Vilnių Lietuvos kariuomenės vadas ir rinktinių vadai kreipėsi į Lietuvos karius: „Visur ir visada būkite tokie, kad jumis didžiuotųsi visi mūsų broliai vilniečiai, visa mūsų kariuomenė ir visa Lietuva“.

* * *

VILNIAUS RINKTINEI

ĮSAKYMAS

Nr. 2

Panevėžys, 1939 m. spalių mėn. 17 d.

VILNIAUS RINKTINĖS KARIAI,

Devyniolika metų kiekvienas lietuvis svajojo kariuomenės eilėse žygiuoti į Vilnių. Dabar ši laimė ir garbė teko mums. Viso pasaulio lietuviai seka mūsų žygį. Todėl mes turime gražiai ir vyriškai pasirodyti.

Didinga senoji Lietuvos sostinė, lietuvių tautai esant pavergtai buvo gausiai svetimų kojų mindžiojama. Vilniaus krašto lietuviai buvo įvairių perėjūnų teriojama, svetimų kultūrų nuodijami. Paskutiniais devyniolika metų buvo stengiamasi iš Vilniaus krašto išrauti visą lietuviškumą su šaknimis. Neprotinga okupantų ūkinė politika vertė Vilniaus krašto gyventojų daugumą skurdžiai gyventi, dažnai net badauti. Todėl nesistebėkime, kad Vilniaus krašte rasime daug žmonių nežinančių, jog jų kraujas lietuviškas, užmiršusių lietuvišką kalbą, net nežinančių, kokios tikrai jie tautybės. Atminkite – mūsų pareiga kiekvienam Vilniaus krašto gyventojui aiškiai pasakyti: Lietuvos valstybėje kiekvienas žmogus, nežiūrint tautybės, tikybos, įsitikinimų ar išsilavinimo skirtumų, bus gerbiamas ir lygiateisis pilietis, jei jis tvarkingai dirbs, nekliudydamas ir kitiems dirbti Lietuvos kultūrinio, turtinio ir gynimo darbus.

Pastarosiomis savaitėmis ištikusioji karo audra dar labiau sujaukė Vilniaus krašto gyvenimą. Mes žygiuojame į Vilniaus kraštą, tikslu atstatyti ten tvarką ir rimtį. Todėl pirmiausia mes patys turime būti ypatingai tvarkingi ir turime įtempti visas savo jėgas, kad įgyvendintume rimtį visame krašte. Mes privalome laiduoti krašte tvarką ir rimtį, kad paskui mus atėjusios kultūrinės ir ūkinės įstaigos, galėtų ramiai dirbti Vilniaus krašto dvasinio ir medžiaginio atkūrimo darbus.

Vilniaus žygyje mums gali tekti pavargti. Tačiau sunkesni žygiai, nemigo naktys gausiose sargybose ar negavimas laiku maisto neturi blogai veikti mūsų išvaizdos ir tvarkingumo. Vilniaus žygyje turime būti žvalūs, judrūs, tvarkingi. Mus turi lydėti gera nuotaika. Įvairūs uždaviniai visų pareigūnų turi būti vykdomi greitai ir gerai. Gyventojai turi mumyse matyti mandagius, Vilniaus krašto žmonių reikalus supančius karius. O tie atskiri gaivalai, kurie mėgintų trukdyti mums įvykdyti gautuosius uždavinius, turi kiekviename iš mūsų sutikti tikrą karį, ryžtingą kovotoją.

D. generolas RINKTINĖS VADAS VITKAUSKAS

Gen. štabo. pulkininkas ŠTABO VIRŠININKAS SPRANGAUSKAS

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas).

KARIUOMENĖS VADO ĮSAKYMAS

Nr. 42

Kaunas, 1939 m. spalio 18 d.

Vilniaus rinktinės kariai,

Jums teks labai garbinga ir istorinė pareiga pirmiems įžengti į Vilniaus krašto žemes ir į mūsų sostinę Vilnių.

Ši pareiga uždeda jums labai didelę atsakomybę, nes visas jūsų elgesys, visi jūsų darbai ir kiekvienas jūsų žingsnis bus labai atidžiai sekami visų mūsų brolių vilniečių, visos Lietuvos ir net kaimynų. Jūs būsite pirmieji mūsų kariuomenės reprezentantai lietuviškame Vilniaus krašte ir senoje mūsų sostinėje.

Todėl žiūrėkite, kad savo elgesiu neiššauktumėte nė vieno nepasitenkinimo šešėlio. Kiekviename žingsnyje būkite drausmingi, susitvarkę ir visais atžvilgiais pavyzdingi Lietuvos kariuomenės kariai. Santykiuose su mūsų broliais vilniečiais būkite labai mandagūs, korektiški ir draugiški. Gerbkite mūsų tautines ir istorines šventoves pačiame Vilniuje. Visada reiškite rimto susikaupimo pagarbą Aušros Vartams (tuo reikalu gausite smulkesnių oficialių nurodymų iš Vilniaus rinktinės vado ir Vilniaus komendanto). Visur ir visada būkite tokie, kad jumis didžiuotųsi visi mūsų broliai vilniečiai, visa mūsų kariuomenė ir visa Lietuva.

Šį įsakymą paskelbti visiems Vilniaus rinktinės kariams, pradedant istorinį žygį į Vilnių.

Brig. Gen. S. RAŠTIKIS Lietuvos kariuomenės vadas

Div. gen. S. PUNDZEVIČIUS

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas).

Lietuvos kariuomenė 1939 m. spalio 28 d. trimis kryptimis įžengė į Vilnių.

Pagal 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos pasirašytą sutartį, atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, valstybės sienos apsauga buvo perkelta į rytus.

Lietuva 1939 m. spalio 27 d. pasirašė Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos papildomą protokolą. Protokole buvo smulkiai aprašoma nauja sienos linija tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos. Protokolą pasirašė: Sovietų Sąjungos vardu – liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas, Lietuvos vardu – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas pasiuntinys Rusijoje Vladas Natkevičius. Sienai nubrėžti buvo sudaryta mišri techninė komisija, kuri lapkričio 1 d. pradėjo darbą. Lietuvos pasiuntinys V. Natkevičius komisarų tarybos pirmininkui V. Molotovui padėkojo už jo palankumą. V. Molotovas linkėjo „klestėti ir stiprėti padidėjusiai Lietuvos Respublikai“.

Faktiškai Lietuva atgavo ne šešis rajonus, o tik dviejų rajonų ekvivalentą, iš viso 2647 kv. km. keliose vietose. SSRS grąžino Lietuvai mažiau nei pusę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos Vilniaus krašto teritorijos. Kitas lietuvių etnines žemes atidavė Baltarusijai – su Gardino, Lydos, Ašmenos, Smurgainių miestais ir jų apylinkėmis. Baltarusijos TSR teritorijoje liko daug nuo senovės apgyvendintų lietuviškų kaimų ir miestelių, kuriuose ir dabar dar gyva lietuviška tautiška savastis. Lietuvos sienos buvo šiek tiek pakeistos, kai ji buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Kai vadinamasis Liaudies seimas be tautos sutikimo SSRS paprašė, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą, Maskvoje SSRS Aukščiausiosios Tarybos VIII sesijoje (1940 m. rugpjūčio 3 d.) buvo nutarta: „Priimti Baltarusijos SSR pasiūlymą perduoti Lietuvos Sovietų Socialistinei Respublikai Švenčionių rajoną ir Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo, Rodūnios rajonų dalis, kur yra lietuvių gyventojų dauguma“. Lietuvai nebuvo grąžintos ir dar 1940 m. pažadėtos lietuvių gyvenamosios žemės prie rytinių Respublikos sienų. Per praėjusį pusšimtį metų šių teritorijų gyventojai dėl SSSR vykdomos tautinės politikos žymiai nutautėjo. Kai kurios pietryčių sritys priskirtos ir Gardinui. Suvalkų žemės dalis, buvusi prieš karą lenkų okupuota, liko priskirta Lenkijai. gudams, tarp jų

Sienos su SSSR Zarasų ir Švenčionėlių apskrityse atstatymą vykdė sudaryta pirma mišri Lietuvos ir SSSR sienos pakomisija. Pakomisijos sudėtis:

Lietuvos delegacija:

Pulkininkas-leitenantas Juozas Andrius – pirmininkas;

Majoras Povilas Krištopavičius – narys;

Baro viršininkas Jokūbas Liaudanskis – narys;

Kapitonas Tomas Šiurna – patarėjas;

Leitenantas Juozas Vitkus – technikas;

Jaunesnysis leitenantas Bronius Pupinis – technikas;

Tarnautojas Apolinaras Bagdonas – sekretorius.

SSSR delegacija:

Pulkininkas Čižik P. I. – pirmininkas;

Kapitonas Pavorskij V. – narys;

Komisaras Lizbanov V. – narys;

Leitenantas Stepanov S. M. – technikas;

Leitenantas Fedorov A. K – technikas;

Leitenantas Bobkov V. N. – technikas;

Vyr. leitenantas Makarovskij S. P. – technikas;

Leitenantas Skabara J. P. – technikas;

Leitenantas Melkozierov P. P. – technikas;

Leitenantas Ovsianikov V. S. – technikas;

Vyr. leitenantas Čiornyj A. I. – patarėjas;

Jaun. leitenantas Zimin M. A. – sekretorius.

Centrinės Mišriosios Lietuvos ir SSSR Sienos Komisijos delegatai, tiek pakomisijų delegatai turėjo dirbti griežtai laikydamiesi („Sienos perėjimui tvarkyti instrukcija“) instrukcijoje nustatytų reikalavimų. Instrukciją Maskvoje pasirašė Lietuvos delegacijos pirmininkas Sakalauskas ir Sovietų delegacijos pirmininkas Kunortev. (Maskva, 1939 m. lapkričio 14 d.).

Rytinei sienai su Sovietų Sąjunga saugoti buvo naujai įkurti Alytaus, Seinų, Švenčionėlių, Trakų ir Vilniaus barai. Buvusią demarkacinę (administracinę) liniją Vilniaus krašte, saugojo Švenčionėlių ir Vilniaus barai. Pasienis, kurio ilgis 403,13 km., buvo labai sudėtingas. Naują rytinę sieną saugojo 6 barų viršininkai, 41 I eilės rajono viršininkas ir tiek pat rajono viršininkų padėjėjų, 177 vyresnieji policininkai, 1036 eiliniai policininkai

Administracinė linija, du dešimtmečius ribojusi Lietuvos Okupuotą kraštą, visame ruože buvo panaikinta. Gėdingosios šluotos-gairės Lietuvos valdžios pareigūnų rankomis sudegintos. Pasiliko tik lenkų šluotų sienos istorinis prisiminimas. Liko prisiminimai apie kaimus ir miestelius pro kuriuos ėjo administracinė linija, kuriuos kirto šluotų siena su Lenkija.

Sovietų okupantai pirmiausiai 1940 m. birželio 18 d. atleido pasienio policininkus, saugojusius sieną su Vokietija. 1940 m. liepos 30 d. Pasienio policija buvo pavadinta Pasienio milicija. 1940 m. rugsėjo 19 d. Pasienio milicija buvo likviduota.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo būtina užtikrinti valstybės sienos saugumą bei neliečiamumą. Pirmieji valstybės sienos įteisinimo bandymai vyko labai sudėtingomis sąlygomis. Sovietų okupantas nesiruošė pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvoje dar laikė dešimtis tūkstančių kariuomenės. Lietuvos Respublikos sienos ekonominei apsaugai organizuoti ir Lietuvos muitinės veiklai su kaimyninėmis valstybėmis koordinuoti buvo sudaryta tokia darbo grupė: A. Butkevičius, M. Laurinkus, R. Purtulis, S. Umbrasas, V. Zabarauskas, Lietuvos Respublikos vyriausiasis muitininkas. Kadangi tuo metu Lietuvos vidaus reikalų ministerijos dalis tarnautojų svyravo, ar paklusti Lietuvos įstatymams, ar vykdyti SSRS nurodymus, todėl sienos apsauga buvo pavesta Krašto apsaugos departamentui. Visiems pasienio apsaugos kūrimo darbams vadovavo departamento Pasienio apsaugos tarnybos skyrius. Greitai prie pagrindinių krašto kelių pradėjo veikti 50 pasienio kontrolės postų ir 20 patrulinių tarnybų. 1994 m. liepos 18 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijos buvo perduotos Vidaus reikalų ministerijos Pasienio policijos departamentui.

2001 m. vasario 22 d. Policijos departamentas reorganizuotas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą.

Pasienio policija Vasario 16-osios Lietuvoje demarkacinę (administracinę) liniją ir pasienį saugojo 17 metų, Kovo 11-osios Lietuvoje sieną saugojo 8 metus.

Neužmirškime, kad Lietuvos Pasienio policija ketvirtį amžiaus garbingai vykdė jai pavestas funkcijas. Dabar Lietuvoje nuo 1999 m. minime ne Pasienio policijos profesinę šventę, o Pasieniečio (pagal artimą rusų terminiją „pograničniko“) profesinę šventę. Pasieniečio dieną minime birželio 29 dieną.

Nepalikime baltos dėmės Lietuvos istorijoje.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas