Keramikė Lina Bekerienė gyvenimą susikūrė sename malūne

Vaizdingame Anykščių rajono kampelyje įsikūrusi menininkė keramikė Lina Bekerienė gyvena ramų gyvenimą ir turi puikią galimybę kasdien savo dirbtuvėlėse pasinerti į kūrybą. Malūnas, kurio viename gale moteris prieš daugelį metų įkūrė gyvenamąsias patalpas, nuo seno nebesuka girnų, tačiau šalia šniokščiantis krioklys sukelia begalę teigiamų emocijų. Jo šniokštimą smagu girdėti ir vasarą, ir žiemą. Tačiau kūrėjos ausys prie to garso senokai įpratusios.

Apie gamtos teikiamą ramybę, kūrimo procesą, kūrėjo gyvenimą portalo udiena.lt žurnalistai kalbėjosi su L. Bekeriene.

Jūs esate įsikūrusi sename Kurklių malūne? Ką Jums reiškia ši vieta, kuri tikriausiai puikiai tinka kūrybai?

Labai seniai čia gyvenu, nuo 1987 metų. Kai atsikraustėme, mano dukros buvo dar tik kūdikiai. Tiesiog aš neįsivaizduoju, kaip aš kurčiau gyvendama kitoje vietoje. Nors daugeliui kūrėjų reikia ne vien gamtos ir vienatvės – jiems reikia bohemos. Tačiau kiekvienam juk skirtingai. Man be kūrybos labai svarbi gamta: čia gyvenu, sodinu medžius, šienauju…

Šiais metais nedalyvavote tradicinėje Kaziuko mugėje Vilniuje? Kokia buvo priežastis?

Nedalyvavau nei pernai, nei šiemet. Manau, kad sostinėje yra labai stipriai pakeltos kainos, mokesčiai, todėl daug daugiau tenka mokėti nei Europos profesionalios keramikos mugėse. Ne vien kainos turėjo įtakos. Kaziuko mugė labai išsiplėtusi: aš joje kone 30 metų dalyvaudavau. Būdavo puikus metas po žiemos išeiti į gatvę, pabendrauti su žmonėmis, tačiau pastaruoju metu taip išsiplėtė, kad mugės lankytojui praktiškai nėra galimybių ją apeiti nuo pradžios iki galo. Tai beveik neįmanoma misija. Labai daug pigios komercijos. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Trečia, aš pavargau nuo organizatorių: nėra kur pasistatyti automobilių, pykstama, kad kažką darome kitaip. Galima tą palyginti su kitomis Europos šalimis, kur kiekvieną menininką atskirai pasitinka, parodo gyvenamąsias vietas. Visai kitoks lygis. Visuomet juntamas dėmesys ir rūpestis. O štai Vilniuje, atrodo, jie kūrėjams daro malonę, kad priima ant šaligatvio. Šitas man labai nepatinka.
Tačiau šiemet pati didžiausia nedalyvavimo priežastis – turiu labai daug darbo ir būčiau paprasčiausiai nebespėjusi.

Minėjote, kad dalyvaujate tarptautinėse keramikų mugėse užsienyje. Kuo jos išsiskiria nuo Lietuvos, kokie pirkėjų interesai?

Ten, kur aš dalyvauju, vyksta tarptautinės keramikų mugės, kuriose dalyvauja menininkai iš viso pasaulio: ne tik Europos šalių, bet ir Australijos, Japonijos ir t. t. Į ją patekti išties sunku: vyksta didelės atrankos, komisija vertina kūrėjus. Šiose parodose galima užmegzti naujas pažintis, susipažinti su naujais menininkais, atvyksta kolekcininkų, o žmonės jas lanko turėdami tikslus. Ateina ne tik gerai praleisti laiką, bet ir pabendrauti su savo mylimiausiais autoriais, o svarbiausia, jie viskuo labai domisi.

Kaip Jūsų rankose atsirado molis? Kaip prasidėjo visa toji keramikos istorija?

1991 metais vienas mūsų bičiulis architektas atvažiavo pas mus paviešėti ir pasiliko ilgesniam laikui. Tuomet dar buvo mažos mano dukros, nedirbau, bet jau turėjome keramikos degimo krosnelę. Bičiulis mane pamokė, kaip iš molio galima kažką pasidaryti. Ilgainiui išmoko ir mano vyras, tačiau anuomet jis dar dirbo kolūkyje, mažai tam skyrė laiko. O jau po metų surengėme bendrą parodą Palangoje.

Kaip per tris dešimtmečius ištobulėjo Jūsų kūryba?

Išlaikiau tą pačią techniką. Labai sunku kalbėti apie savo kūrybą. Labai daug darbų iškeliavo, tad jų nebeturiu. Labai nepatinka man žiūrėti į savo pirmuosius darbus. Kadangi dirbu kasdien, aš apie pokyčius savo kūryboje nelabai galiu ką pasakyti. Tiesiog jų nepastebiu. Kartais nustembu, kai po kokių metų ateina žmonės ir sako, kad per metus mano keramikos darbai pasikeitė.

Ar galima teigti, kad Jūs dažniausiai mėgstate daryti indus?

Turbūt ne. Tačiau esu pastebėjusi, kad Lietuvos žmonės dažniausiai pageidauja keramikos puodelių. Tačiau kitų šalių gyventojai labiau vertina dekoratyviąją keramiką. Sakyčiau, kad lietuvaičiai praktiškesni: jie ūkiškesni, nori daiktą panaudoti ne vien interjero puošybai, bet ir buičiai. Man pačiai asmeniškai labiau patinka dekoratyvinė kūrinių funkcija.

Kokį neįprastą dirbinį esate sukūrusi?

Kažkada dariau herbą, o dabar gaminu padėklą tokiam senoviniam ir paprastam kalendoriui plėšomais lapukais. Tiesiog kartais gimsta netikėtos temos, kurias pritaikau savo kūryboje. Neretai susidūrus su naujove būna savotiškas iššūkis.

Ar savo vaikams esate perdavusi magiškas keramikos meno paslaptis?

Aš jokių paslapčių neturiu: jas visiems pasakau. Jei žmonės nepabijos tokio darbo, kurio išties labai daug, tegu tik daro. Savo vaikams perdaviau: jie visi yra lipdę. Mano dukros dalyvavo Olandijoje mugėje, skirtoje keramikų vaikams. Prizines vietas jos yra užėmusios.

Ar esate dažna savo autorinių parodų autorė?

Labai sunku surengti tokias parodas, nes keramika yra mano pragyvenimo šaltinis, tad darbai neužsilieka. Sulaukiu užsakymų ir po to darbai tiesiog iškeliauja. Mugės Europoje man – kaip autorinės parodos. Lietuvoje esu surengusi nedaug.

Kokią svajonę turite ir žadate artimiausiu metu įgyvendinti?

Turiu tiek daug planų, kurių neturiu kada ir susidėlioti. Juos visus reikia padaryti. Dažniausiai svajonės tampa planais – juos telieka įgyvendinti. Darbų nepaskubinsi, nes tam reikia skirti labai daug laiko, reikalauja kruopštumo keramikos darbuose pasakojant visas istorijas…

Ar keramikai tinka Anykščių krašto molis?

Ne. Bet tam labai tinka Anykščių kvarcinis smėlis, su kuriuo maišau molį, smėlį, akmens masę, šamoto grūdelius. Turiu aparatą, kuriame visas šias medžiagas susimaišau.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios