Keležerių dukra savo kūryboje atspindi gimtojo kaimo vaizdus

Tautodailininkė, karpinių meistrė ir grafikė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė uteniškius pakvietė į Tradicinių amatų centrą „Svirnas“ – čia apie porą savaičių vyksta kūrybinės amatų dirbtuvės „Tradicinė liaudies grafika: medžio raižiniai“. Šių dirbtuvių dalyviai noriai renkasi išmokti ir išbandyti įdomią grafikos techniką – medžio raižinius. Susipažinę su ksilografijos istorija ir senaisiais raižiniais, amatų dirbtuvių dalyviai mokėsi piešinį perkelti ant medžio lentos ir jį išpjaustyti, po to daryti antspaudus ant popieriaus.

Kaip teigė tautodailininkė Odeta, susidomėjusiųjų amžiaus įvairus: medžio raižinius panoro išbandyti tiek senjorai, tiek pradinukai. Vienas vyriškis kartu su savimi atsivedė ir savo anūką – abu kūrė atskirus medžio raižinius. Tautodailininkė pasidžiaugė, kad prasidėjus vasaros atostogoms vaikai gali save realizuoti turiningai leisdami laiką ne prie kompiuterių ar televizorių, o pasinerdami į kūrybą. Vaikai, ant medinės lentelės kruopščiai raižydami norimą piešinio atvaizdą, džiūgavo, kad amatų dirbtuvėse keliskart įdomiau nei mokykloje.

Linoraižiniai, kaip ir medžio raižiniai, Lietuvoje – kol kas naujovė?

Medžio raižinių tradicija atkeliavusi iš XVII amžiaus. Daugiau nei prieš 10 metų išmėginau pirmuosius linoraižinius, už kuriuos iškart pasipylė pirmieji apdovanojimai. Šių darbų kūrėjų šalyje yra labai mažai. Lietuvoje esame kone vienintelės šio meno kūrėjos: aš ir kaunietė Onutė Pusvaškytė. Visada lenkiu galvą Onutei: tai žmogus kūrėjas iš didžiosios raidės.

Kodėl jus sužavėjo linoraižiniai ir medžio raižiniai?

Mane labiausiai žavi grafika. Man nereikia tapybos, spalvų, man reikia linijos. Juk karpiniai nėra tikroji grafika. Norėjosi išbandyti naujoves. Pirmasis mano darbas – „Sodyba“. Tai labai didelis darbas, įtrauktas į visus katalogus kaip labai rimtas kūrinys. Visos mano temos – tradicinės, etnografinės, nes mėgstu lietuvių tautosaką. Mane įkvepia viskas, kas yra kaime – vaizdai, senieji lietuvių darbai, šventės, papročiai… Man nereikia jokių knygų, internetų – informaciją savo dirbiniams semiuosi iš savęs. Žmonės, ateidami į mano parodas, vis klausia: „tai iš kur tu, Odeta, randi idėjų?“. Idėjos gimsta mano galvoje. Esu kilusi iš kaimo. Viskas, kas manyje išlikę – atsispindi kūryboje. Lietuvių liaudies dainų ir pasakų personažus perkeliu į savo kūrinius. Net paprasti kaimo vaizdai – mušamas sviestas, melžiama karvė – taip pat atsispindi kūryboje…
Esu ne miesto, o kaimo vaikas. Gimiau Rokiškio rajone, savo Keležerių kaime. Gal uteniškiai ir supyks, bet aš sakau, kad nesijaučiu esanti uteniškė. Kartais ir vaikai iš manęs šaiposi ir vis pabrėžia, kad esu ne vietinė.
Išbandžiusi linoraižinius, norėjau imtis kitokios veiklos. Parūpo išbandyti medžio raižinius: tai analogiškas darbas. Juk įdomu buvo prisiliesti prie medžio: stebėti, ar jis paklus mano rankai. Medis iškart padiktavo kitas temas: jei linoraižiniai turi būti smulkūs ir daugiaplaniai, tai medžio raižiniai – grubesni. Pabandžius medį, nebesinori grįžti prie linoraižinių.

Matyti, kad ši naujovė – medžio raižiniai – užbūrė uteniškius…

Taip. Tikriausiai sunkiau būtų atsakyti į klausimą, kodėl uteniškiai susidomėjo medžio raižiniais. Gal tai nauja sfera, kuri mažai išbandyta. Antroje rugpjūčio pusėje taip pat organizuosime amatų dirbtuves, gal daugiau susidomės mokytojai, kurie įgytas žinias praktiškai perduos savo mokiniams. Iš prigimties esu pedagogė, tad man labai svarbu mokyti kitus – stengtis, kad visa tai neprapultų, o būtų sėkmingai perduodama iš kartos į kartą.
Medžio raižiniai yra sertifikuoti, skirtingai nei linoraižiniai, mat linoleumas atsirado tik po karo. Man gražu, kad vis labiau žavimasi senosiomis tradicijomis – medžio raižiniais, škaplierių audimu. Prieš porą savaičių lankiausi seminare Vepriuose. Įsitikinau, kad šiandien labai sudėtinga rasti mokytoją, kuris galėtų perduoti medžio raižinių ar linoraižinių praktines žinias.
Leliūnuose gyvena fantastiška grafikė Žydronė Mameniškienė. Tai jauna moteris, tikra krapštukė! Šiandien turiu didžiausią linkėjimą šiai menininkei – greičiau pereiti prie tikrosios grafikos. Ir nesvarbu: ar prie medžio raižinių, ar prie linoraižinių.

Kūrybinių amatų dirbtuvių „Tradicinė liaudies grafika: medžio raižiniai“ dalyviai sukūrė nuostabių darbų. Gal ateityje uteniškius pradžiuginsite bendra paroda?

Galbūt tikrai mes surengsime gražią parodą. Reikia susėsti su „Svirno“ vadove, visa tai detaliai aptarti. Man visi jų darbai labai gražūs ir išskirtiniai, ypač kūrybingumu spinduliuoja vaikai, į savo darbus įdėdami šitiek kruopštumo. Auga labai kūrybingų žmonių kartą. Kuriantys žmonės laimingesni – jie gyvena ilgiau.

Autorės nuotr.

{youtube}GAaEpVPtvrA&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios