Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis nacionalinis parkas Lietuvos teritorijoje, įkurtas 1974 metais Aukštaitijos rytinėje dalyje. Tad šiais metais minimas šios saugomos teritorijos 50-metis.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija užima 40 570 hektarų plotą ir garsėja kaip svarbiausia šalies ekologinio turizmo vietovė. Gamtos ir kelionių mylėtojus ji traukia švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa ir gamtos harmonija.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuruojančios Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus vadovės dr. Agnės Jasinavičiūtės, Aukštaitijos nacionalinio parko ištakas galima atrasti dar 1960 metais, kai buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu.

Profesoriaus Česlovo Kudabos ir dar keleto gamtosaugos autoritetų iniciatyva 1974 m. kovo 29 d. buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema. Ši diena ir laikoma parko gimtadieniu. Buvusiam LTSR parkui Aukštaitijos nacionalinio parko vardas suteiktas 1991 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę tik prieš 14 tūkstančių metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos. Parko kraštovaizdžio įžymybė – kaip slibino ketera išsidriekęs ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys su Ginučių, Papiliakalnės piliakalniais ir Ladakalnio kalva iš visų pusių apsupta ežerų.

Ledynmečio palikimas – 127 parko ežerai, ežerėliai, besijungiantys protakomis ir upeliais. Didžiausias parko ežeras yra Kretuonas – 829 ha. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet ir visoje Lietuvoje (gylis – 62,1 m). Aukščiausios viršukalnės Tauragnų ežero apylinkėse siekia per 245,8 metrų, o žemiausios įdubos užlietos ežerų iki 62 metrų gylio. Šių aukščių amplitudės ribose išsitenka didžiulė viso Aukštaitijos nacionalinio parko paviršiaus mozaika: kalvagūbriai, dubakloniai, terasos, slėniai, lygumos…

Savita šios saugomos teritorijos geomorfologinė praeitis sukūrė palankias sąlygas gamtinei įvairovei. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus, todėl Aukštaitijos nacionaliniame parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija. Čia prieglobstį randa netgi labai retos, saugomos paukščių, gyvūnų ir augalų rūšys – galima pasigrožėti ne tik laukinėmis orchidėjomis, bet ir išvysti vilką, lūšį, išgirsti uralinę pelėdą…

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas primena, kad Aukštaitijos nacionalinis parkas pasižymi išskirtiniu gamtos ir kultūros paveldo objektų savitumu ir gausa bei ypač dideliu turistiniu potencialu. Kompleksinės ir išskirtinės kraštovaizdžio vertės požiūriu Aukštaitijos nacionalinis parkas priskiriamas aukščiausiai kategorijai.

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas siekiant išsaugoti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti, skleisti gamtosaugos idėjas ir ugdyti ekologinį sąmoningumą.

Keičiantis laikmečiams bei vietinių žmonių gyvenimo būdui, per 50 metų įveikta nemažai iššūkių, nudirbta daugybė gamtosauginių darbų šios saugomos teritorijos labui.

Piliakalnis įrengtas Tauragnų ežero pietiniame krante, dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko, Tauragno kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Taurapilio piliakalnis su gyvenviete datuojami. I t-mečiu po Kr. – XV a. po Kr. vid., XVI-XIX a. po Kr. Tyrinėjimu metu kultūriniame sluoksnyje rastos krosnies liekanos, archeologiniai radiniai, nedegintų mirusiųjų kapai (vienas XVI a. pirmosios pusės kapas ištirtas). Kultūros vertybių registre šiam objektui suteiktas paminklo statusas. Taurapilis – tai senieji Tauragnai. Ant šio piliakalnio stovėjo Tauragnų pilis, paminėta 1373 m., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. 1433 m. Livonijos ordinas pilį sudegino. Išlikę pasakojimai, kad po kalnu yra užkeikta bažnyčia. Padavimas byloja, kad sykį vienas drąsuolis žiūrėjęs pro skylę kalne ir pamatęs apleistą bažnyčią su apgriuvusiais altoriais, bet vargonai groję. Šv. Jono naktį, lygiai per vidurnaktį, jei kas netyčia eina pro kalną, kalnas atsiveria ir pasimato bažnyčia, pasigirsta giedojimai, muzika, bet tai trunka tik sekundę…

Sala, esanti Baluošo ežere, Ignalinos rajone, Linkmenų seniūnijoje. Tai valstybės saugomas hidrografinis gamtos paveldo objektas Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Ilgasalėje yra 7,7 m gylio ežerėlis, kuris sąsiauriu jungiasi su Baluošu. Salą nuo kranto į vakarų pusę skiria 150 m vandens ruožas. Vienintelį Lietuvoje ežerą ežere galima rasti Baluošo ežero ilgasalėje saloje.

Plačialapė klumpaitė – bene gražiausias ir didžiausius žiedus turintis Lietuvos gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalas. Klumpaitės žydi trumpai – vos 2–3 savaites. Lietuvoje pradeda žydėti gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Jos žiedais galime džiaugtis ir apsilankę Aukštaitijos nacionaliniame parke. Lietuvoje klumpaitė saugoma nuo 1962 m.

Gulbė nebylė yra stambiausia pasaulyje skraidančių paukščių rūšis ir stambiausia pagal kūno maksimalų svorį Lietuvos paukščių rūšis. Iki XX amžiaus 4-o dešimtmečio Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios, tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu. Jų galima sutikti ir Aukštaitijos nacionalio parko vandens telkiniuose.

Paprastoji lūšis – viena iš dviejų Lietuvos teritorijoje šiuo metu gyvenančių katininių šeimos atstovių. Išvaizda ir kūno sudėjimo proporcijos gerokai skiriasi nuo naminės katės. Didžiąją lūšies raciono dalį sudaro smulkioji fauna: kiškiai, pelės, kiaunės, voverės, kanopinių žvėrių jaunikliai. Kartas nuo karto nuo lūšies nukenčia ir stirnos. Paprastąją lūšį galima sutikti ir Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Erelis žuvininkas dar vadinamas žuvininku, žūklininku, žuviniu vanagu. Šis paukštį retai kada sutinkamas toli nuo didesnių vandens telkinių, jūrų, ežerų, upių. Mėgsta vietas, kur vanduo skaidrus, neužterštas ir netoli vandens paviršiaus yra gausu vidutinio dydžio žuvų – tam puikiai tinka Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Rudagalvis kiras – dažniausia kirų rūšis Lietuvoje. Aptinkamas balandžio-lapkričio mėn. Gyvena įvairiuose vandenyse, pelkėtose vietose. Lizdus krauna salose, pelkių kupstuose, ant žemės tarp pernykščių žolių, nendrių, švendrų. Didelės rudagalvių kirų kolonijos įsikūrusios Aukštaitijos nacionaliniame parke Kretuono ežero Didžiojoje saloje.

Kalninė arnika – auga pušynuose ir mišriuose miškuose, daugiausia lengvuose, smėlinguose žvyriniuose dirvožemiuose. Kalninė arnika įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Reta. Paplitusi pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos rajonuose, auga ir Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

Žvirblinė pelėda – mažiausia iš Lietuvoje ir visoje Europoje gyvenančių pelėdų – užauga iki 15-19 cm ir sveria apie 70 g. Dažniausiai renkasi didelius mišrių ir spygliuočių miškų masyvus, ypač eglynus. Gyvena Lietuvoje ištisus metus ir aptinkama visoje šalies teritorijoje, bet dažniausiai aptinkama šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje šalies dalyse. Žvirblinė pelėda yra sėsli ir, susiradusi teritoriją, vėliau visą gyvenimą nepalieka savo gimtojo miško.

Mažoji gegužraibė – daugiametis žolinis augalas, žydintis gegužės-birželio mėn. Auga sausose pievose, šlaituose, miškų aikštelėse. Tai viena iš sparčiausiai nykstančių gegužraibinių šeimos rūšių Lietuvoje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, augimviečių randama Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

Senovinės bitininkystės muziejus yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, Ignalinos rajono savivaldybėje, Stripeikių kaime. Muziejus pradėtas kurti 1978 metais, Tauragnos upelio pakrantėje, buvusioje sodyboje. Muziejaus sumanytojas, įkūrėjas ir ilgametis vadovas Bronius Kazlas. Visi pastatai buvo būdingo Aukštaitijos kraštui architektūros stiliaus, vieno aukšto su pastoge, su akmenų mūro pamatais, medinių rąstų sienomis, stogai – šlaitiniai, nendriniai. Deja, vykdant muziejaus rekonstrukcijos projektą, daugelio senų pastatų nepavyko išsaugoti.

Tarp Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų ir miškų, ant Alksno ežero kranto, netoli Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio, užsislėpęs etnografinis Salų kaimas. Pirmoji sodyba kaime įsikūrė po 1830 metų. Iki XX amžiaus vidurio susiformavo padrikas 4 sodybų kaimas. Kaime sodybos išdėstytos netaisyklingai, tačiau pastatai stovi kompaktiškomis grupėmis. Atokiau nuo kaimo, slėnyje, stovi kluonai, prie ežero – pirtys. Vaizdingoje vietoje įsikūręs etnoarchitektūrinis kaimas yra vienas iš nedaugelio tokio tipo išlikusių kaimų Lietuvoje, kurio visos sodybos saugomos valstybės.

Ginučių vandens malūną XIX a. antroje pusėje pastatė dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų, į talką pasikvietęs kelis ūkininkus. Po Gimžiausko mirties visas malūnas atiteko kaimui. Apie 1968 m. sugedus malūno įrangai, jis nustojo veikęs, o 1978 m. malūną nupirko Ignalinos turistinė bazė ir pradėjo jį remontuoti. Šiuo metu malūnas saugomas valstybės ir priklauso Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai, čia įrengtas įrenginių muziejus.

Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia su varpine garsi ne tik tuo, kad kažkada puošė popierinio lito kupiūrą, bet ir tuo, kad bažnyčia pastatyta nenaudojant pjūklo ar vinių. Tai – kultūros paminklas, XVIII a. II pusės liaudies architektūros ansamblis. Stovi aukštoje kalvoje, netoli Lūšių ežero. 1994 m. valstybės lėšomis bažnyčia buvo restauruota. 1999 m. buvo rekonstruoti vargonai, kuriais daugiau kaip prieš šimtą metų vargonavo Kipro ir Miko Petrauskų tėvas. Bažnyčia, varpinė, koplytėlė ir medinė tvora, juosianti šventorių, sudaro medinės architektūros ansamblį. Viduje yra vertingų tautodailės kūrinių – ant lentos tapytų paveikslų, drožinių, žalvariniai varpai, puošti barokiniais ornamentais, nulieti 1752 ir 1772 m.