Senojo dvaro pagrindinis rūmas Utenoje pagaliau pakilo naujam gyvenimui. Sausio 19 dieną oficialiai buvo atidaryta ir visuomenei pristatyta jo veikla. Dalis dalyvių ir svečių, kaip ir dera, į dvaro rūmų atidarymą susirinko pasipuošę praėjusių amžių sukniomis ir kostiumais.
Į šventę „Utenos dvaro laiko portalus pravėrus“ atvyko LR Seimo narys Edmundas Pupinis, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius, svečiai iš kitų savivaldybių, Utenos rajono vadovai su meru Marijumi Kaukėnu ir vicemere Daiva Pečione priešakyje, įstaigų, organizacijų atstovai, svečiai iš Rėzeknės (Latvija), šį pastatą renovavusios Utenoje veikiančios bendrovės „Vidista“ direktorė Vida Maišėnienė su vyru Romu.
Daugiau nei valandą kviestiniai svečiai sveikino Utenos švietimo centro vadovę Vitaliją Bujanauskienę už atliktus darbus, o ji, atsidėkodama visiems šią idėją palaikiusiems žmonėms, įteikė suvenyrą – dvaro raudonos plytos gabalėlį. Šiame pastate nuo šiol veiks ne tik „Utenos dienos“ neseniai aprašyta STEAM atradimų laboratorija „Rotariukas“, bet ir pirmame aukšte įsikūręs Utenos regioninis STEAM atviros prieigos centras, antrame aukšte – Utenos švietimo centras.
Šventę vedė iš Vilniaus atvykęs LRT televizijos laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas Saulius Pilinkus. O Utenos dvaro istorija iš tiesų spalvinga ir įspūdinga. Kaip rašoma Utenos krašto enciklopedijoje (tą pristatydamas dvarą minėjo ir šventės vedėjas), Utenos dvaras yra vienas seniausių Lietuvoje – pirmasis jo paminėjimas siekia XIII a. vidurį – 1261 metus. Kaip žinote, šie metai yra oficiali Utenos įkūrimo data. Ten, kur apie 1280 metus buvo pilis – ant Narkūnų piliakalnio – Utena neišliko. Manome, kad skaitytojams labai svarbu atskleisti keletą dvaro istorijos detalių, juk, pasak Švietimo centro vadovės V. Bujanauskienės, dar mažai kas Utenoje žino šį dvarą, o jo istoriją – gal tik mažuma.
Anuomet dvaras kūrėsi arčiau Krašuonos upės, o miestelis į vakarus nuo jo. Jau XV a. feodalų žemę (domeną) dirbo lažiniai valstiečiai. Šimtmečiu vėliau ėmė kurtis palivarkas. Ir kai po Livonijos karų Utenos pilis buvo sunaikinta, dabartinėje vietoje išaugo Utenos dvaras ir valsčiaus centras. Utenos dvaras priklausė didžiojo kunigaikščio Aleksandro stalui. Dvaro valdytoju buvo paskirtas kunigaikštis Mykolas Glinskis. Atsirado valdovinis dvaras su miesteliu, kuris, atsiskyręs nuo valsčiaus, mokėjo šiam dvarui atskirus mokesčius. Valdant Joachimui Bielskiui, dvaro pastatai buvo skurdūs, priklausė Utenos seniūnijai. Pirmasis seniūnas buvo Jonas Liutaveras Chreptavičius. Valdovinį dvarą valdė apie 15 vietininkų. Kai valdovo ižde trūkdavo pinigų, dvarą įkeisdavo didikams. Taip Utenos dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1667 metais Seimo reikalavimu Utenos dvaras su valsčiumi perėjo į rusų atėjūnų rankas, po jų – į lenkų dvarponių. Žygimanto Augusto reformos metu (XVI a.) Utena buvo priskirta Vilkmergės (Ukmergės) pavietui.
Kaip žinome iš istorijos, XVIII a. visą Uteną sudegino švedai, paskui kilo badas, maras. 1881 metais, surašant Utenos parapiją, Utenos dvare įrašytas 65 metų Aleksandras Balcevičius su 36 metų žmona Teodora ir keturiais vaikais. Naujasis ponas atvyko iš Gaidelių dvaro. Jis buvo plento Kaunas–Daugpilis darbų rangovu – pastatė tebesančius raudonplyčius dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisė sodus. Mėgo medžiokles, laikė daug kurtų. Jam mirus (kapas yra Utenos senųjų kapinių viduryje), dvarą ilgokai valdė žmona Teodora. 1883 metais Balcevičių dvare vyko darbininkų streikai. Buvo bylinėjamasi ir dėl teisės į Ąžuolijos ganyklas.
1892 metais Utenos parapijos knygoje įrašyta, kad T. Balcevičienė su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukra Teodora valdžiusi 3 000 dešimtinių žemės su Ąžuolijos miškais, palivarkais ir užkaboriais. Ponai nemažus gabalus žemės skyrė savo vaikams. Gal ir dabar dalis uteniškių nežino, kaip atsirado jų vaikų palivarkai: Aleksandruvka, Teodoruvka, Januvka. Šie vietovių pavadinimai tiesiog metų tėkmėje išgaravo iš žmonių galvų.
1897 metais dvare gyveno 26 gyventojai. Iki šių dienų išliko prie pat dvaro buvęs kumetynas (vėliau ubagynas), prie kapinių ir dvaro – senos liepos, prie kurių stovėdavę loviai baudžiauninkams plakti. Liko tvartas, klojimas. Neseniai nuversti raudoni dvaro vartų stulpai, buvę prie pat dabartinės špokinės. Juos puikiai prisiminė ir į šventę atvykęs bei savo prisiminimais dalijęsis prof. Arvydas Šaltenis, kadaise gyvenęs visai šalia dvaro rūmų.
Šiuos dvaro rūmus Pirmojo pasaulinio karo metais buvo užėmę vokiečių, rusų ir lietuvių kariuomenės, paskui įsikūrė „Saulės“ gimnazija. Įdomu, kad sovietmečiu nuverstos rūmų kolonos šiuo metu „Vidistos“ statybininkų pagalba atstatytos. Buvo sunaikintos ir barokiškos puošmenos frontone. 1925 metais Utenos dvaras buvo išparceliuotas galutinai. O Balcevičiams paliktas 81 ha žemės plotas. Išlikusiame didžiuliame parceliacijos plane nurodoma, kad prieš parceliaciją dvarui priklausė dar 655 ha, o taip pat po keliolika hektarų Paraudės, Liaumuškių, Podkiegelių viensėdijose.
Šiame pastate, esančiame K. Ladygos gatvėje, daugelį metų veikė mokslo įstaiga, kurią baigė ne vienas ne tik Utenoje, bet ir visoje šalyje garsus žmogus. Kaip tvirtino Utenos „Saulės“ gimnazijos direktorė Nijolė Zabukienė, šis pastatas gimnazijai tapo nebereikalingas, todėl 2018 m. lapkričio pabaigoje jis rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo perduotas Utenos švietimo centrui.
Pasak V. Bujanauskienės, buvo daug minčių ir idėjų, tačiau šiandien turime tai, ką turime. Statybininkai irgi pasistengė, išsaugojo kultūros paveldo detales, kai ką atkūrė, anot V. Maišėnienės, net nušveitė visas raudonas plytas, kad dvaro rūmas iš lauko pusės būtų kuo patrauklesnis.
Utenos dvaras
Kai XV a., praūžus Livonijos karui, senoji Utenos pilis ant Narkūnų piliakalnio buvo sunaikinta, Utena kūrėsi dabartinėje, ūkiniu požiūriu patogesnėje vietoje – Krašuonos ir Vyžuonos upių santakoje. Utenos dvaras – šiandieninio Utenos miesto pradininkas. Per visą dvaro gyvavimo laikotarpį jo savininkai ir valdytojai nuolat keitėsi, bėgant laikui keitėsi ir dvaro paskirtis bei vaidmuo – nuo vokiečių karių armijos buveinės Pirmojo pasaulinio karo metais iki „Saulės“ gimnazijos, išugdžiusios nemažai garsių asmenybių, įkūrimo. 1931 m. vykdant dvaro rūmų rekonstrukcijos darbus, savita statinio architektūra buvo negrįžtamai sunaikinta. Galime pasidžiaugti, kad senojo dvaro pagrindinis rūmas Utenoje pagaliau pakilo naujam gyvenimui. Sausio 19 dieną oficialiai buvo atidaryta ir visuomenei pristatyta jo veikla. Dalis dalyvių ir svečių, kaip ir dera, į dvaro rūmų atidarymą susirinko pasipuošę praėjusių amžių sukniomis ir kostiumais.
Pilies vaidmuo teko čia suformuotam valdovo stalo dvarui. Jį valdė Didžiojo kunigaikščio skirti žemės vietininkai: Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Albertas Goštautas, Jurgis Astikas ir kiti didikai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, dvaras tapo privačia nuosavybe. Nuo XVIII a. pabaigos Utenos dvaras priklausė Strutinskių, Bilevičių, Pilsudskių, Kriauzių giminėms. Paskutinis dvarą įsigijo Aleksandras Balcevičius, vykdęs pro Uteną tiesiamo pašto kelio Sankt Peterburgas–Varšuva ruožo rangos darbus. XIX a. pabaigoje naujasis dvaro savininkas pasistatydino puošnius raudonų plytų dvaro rūmus su baltomis kolonomis ir balkonu, su barokiškomis puošmenomis frontone. Prie įėjimo puikavosi akmeninių vazų kompozicija. Į rūmus vedė išlakių medžių alėja. Kraštotyrininkė mokytoja Danguolė Jonaitienė prisimena, kad už dvaro pastato, Tauragnų gatvės kryptimi, buvo pastatytas ilgas gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir mūrinis bravoras. Aplink užveistas sodas. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmuose įsikūrė vokiečių armijos kariai, o šeimininkams teko pakęsti neprašytus svečius. Pasitraukus vokiečiams ir paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę dvaro gyventojai ramybe džiaugėsi neilgai. Per 1918 m. Kalėdas Uteną užėmę bolševikai rūmuose nusprendė įkurdinti „Saulės“ progimnaziją. Kai iš Utenos bolševikai buvo išvyti, mokiniai šiame pastate nebesimokė. Įsigaliojus Žemės reformos įstatymui 1923 m. buvusiuose dvaro rūmuose veiklą vėl pradėjo „Saulės“ progimnazija, kuriai 1926 m. suteiktas gimnazijos statusas. 1931 m. dvaro rūmai rekonstruoti, vietoj mansardos iškilo antras aukštas, nugriautos kolonos, o vietoj kolonų sumūrytas primityvus prieangis. Savita statinio architektūra buvo negrįžtamai sunaikinta. Dvaro savininkė Teodora Balcevičienė su sūnumi Adolfu Otonu gyveno mediniame name prie rūmų, vėliau išvyko iš Lietuvos. Kraštotyrininkė Danguolė Jonaitienė pažymi, kad dvarininko sūnus, grįžęs į Lietuvą 1936 m. pavasarį, apsigyveno Utenoje, name Molėtų gatvėje. Liudo Urbanavičiaus namų knygoje užrašyta, kad nuomininkas Balcevičius Adolfas Otonas yra lenkas, Lietuvos pilietis, R. katalikų tikėjimo, nevedęs, gimęs 1876 m., atvykęs iš Ukrainos. Pagyveno Utenoje apie metus, o 1937 m. lapkričio 20 d. dvarininko sūnus išvyko. Jis paveldėjo likusį tėvo Aleksandro turtą, laikomą buvusio dvaro sandėlyje. 1937 m. spalio 29 d., buvo sudarytas jo palikto turto aprašas, jame išvardyti 205 daiktai – nuo knygų iki kaklaraiščių, gėlių vazonų, baldų, buitinių reikmenų.
Prie dvaro rūmų stovi ilgas medinis namas, gimnazistų pramintas „Špokine“. Nedaug uteniškių žino, kad pamokos šiame pastate ėmė vykti jau po Antrojo pasaulinio karo. O nuo 1930 m. ten gyveno kelios vargdienių vienuolijos seserys. Vienuoles į Uteną pakvietė klebonas Jonas Asminavičius. Seserys vienuolės tose patalpose įkūrė vaikų darželį ir mergaičių bendrabutį.
„Saulės“ gaminazija išugdė nemažai žymių asmenybių. Čia mokėsi istorikas Adolfas Šapoka (1906–1961), rašytojas, žurnalistas Pulgis Andriušis (1907–1970), tapytojas Leonas Katinas (1907–1984), teisininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas Bronius Kviklys (1913–1990), gydytoja, žolininkė, etnografė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996), Lietuvos ir JAV diplomatas Vytautas Antanas Dambrava (1920–2016), kalbininkas Kazimieras Gaivenis (1934–2003), krepšininkas Jonas Valančiūnas (g. 1992 m.) ir kiti.
Permainingą Utenos dvaro istoriją liudijanti dvaro sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
Autoriaus nuotr.
