Amatininkė Rita Raslanienė puoselėja senąsias tradicijas

Utenoje gyvenanti amatininkė Rita Raslanienė augo Leliūnų seniūnijai priklausančiame Avižienių kaime. Ji nuo pat vaikystės užsiima įvairiais rankdarbiais – mezga virbalais, neria vąšeliu ar šakute, pina juostas, kuria papuošalus. Daugelyje sričių save jau spėjusi išbandyti moteris atskleidė, jog artimiausiu metu ketina prisiminti šiaudinių sodų rišimo meną, kurio mokytis jai teko jaunystėje. Uteniškės amatininkės vizitinė kortelė – 2014 metais tautinio paveldo produkto sertifikatu įvertintos riešinės.

Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado amatai?

Sovietiniais metais kaimo žmonės daug dirbo – augino avis, verpė siūlus, audė, pynė krepšius, rinko vaistažoles, slėgė sūrius. Aš viską mačiau iš arti ir pati tame sukausi. Atsimenu, kad dar skaityti nemokėjau, kai močiutė įdavė man virbalus. Nuo to viskas ir prasidėjo… Man patiko megzti, skaičiuoti akis. Pirmas drabužis, kurį nusimezgiau besimokydama penktoje klasėje, buvo šviesiai pilkos spalvos liemenė. Mėgau kurti, o ne mėgdžioti. Apimta nėrimo manijos nunėriau daug staltiesių, buvo metas, kai iš šiaudų rišau sodus. Augindama vaikus siuvinėjau kryželiu. Šių metų pradžioje tradicinių amatų centre „Svirnas“ vykusio užsiėmimo metu etnologė Elena Kiškienė išmokė mane pinti juostas.

Kuo užsiimate dabar?

Mezgu vilnones riešines, kurioms 2014 m. gruodžio mėnesį buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas, patvirtinantis, kad jos atitinka Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymo ir tautinio paveldo sertifikavimo reikalavimus. Tai reiškia, kad puoselėju senuosius amatus. Paskutiniu metu domiuosi baltų raštais ir ženklais. Be riešinių mezgimo, užsiimu ir papuošalų iš karoliukų nėrimu.

Kada pradėjote megzti riešines? Kas Jus paskatino imtis šio amato?

Prieš beveik dešimtį metų riešinių įsigeidė mano dukra. Pamačiusi, kad šios kainuoja 60–70 litų, nusprendžiau išmokti jas megzti pati. Skaičiau tautodailininkės Irenos Filomenos Juškienės, kuri prikėlė primirštą tradiciją ir išpopuliarino riešines Lietuvoje, knygą, ieškojau informacijos internete. Pirmosios mano megztos riešinės buvo visai paprastos, nes stokojau patirties.

Kaip mezgamos riešinės? Kiek laiko tai užtrunka?

Riešinėms megzti yra naudojami du tradiciniai virbalai. Paprastų riešinių porą numezgu per aštuonias valandas, įmantresnių – per pustrečios paros. Riešines mezgu ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Mažiesiems skirtas riešines puošia jiems patinkantys gyvūnai – šuniukai, kačiukai, drambliukai, meškiukai, kupranugariai ar apuokai. Kartais klientai pateikia individualių prašymų, pavyzdžiui, numegzti trispalvės motyvais puoštas riešines. Man asmeniškai mieliausios riešinės su liaudies juostų, žalčio motyvais.

Susidaro įspūdis, kad riešinės – išskirtinai moteriškas aksesuaras. Ar jas gali dėvėti ir vyrai?

Kiek man žinoma, senovėje pagrindinė riešinių funkcija buvo apsaugoti riešus nuo šalčio bei vėjo. Šią aprangos detalę dėvėjo ir moterys, ir vyrai. Aukštaitiškos riešinės anuomet buvo kuklesnės, žemaitiškos – puošnesnės. Bendraudama su žmonėmis sužinojau, kad riešinės – nepamainomas aksesuaras tiems, kurie turi sąnarių problemų. Nors daugelis nemėgsta vilnos dėl jos „kandžiojimosi“, reikia nepamiršti kad ši medžiaga stimuliuoja kraujotaką.

Kur savo gaminius realizuojate?

Prekiauju jais mugėse, įvairiose šventėse, asmeninėje feisbuko paskyroje. Vilniuje vykstančioje Kaziuko mugėje dalyvavau vos du kartus, ten vis dar esu naujokė. Prekiaudama amatininkų mugėse jaučiu, kad sėdžiu savo vežime – man ši veikla labai patinka.

Ar Jūsų sukurti darbai eksponuojami parodose?

Kiekvienų metų pavasarį dalyvauju Utenos kraštotyros muziejaus rengiamoje parodoje, kurioje būna eksponuojami ne tik mano, bet ir kitų Utenos krašto kūrėjų darbai. Šių metų vasario mėnesį Utenio aikštėje esančioje stiklo galerijoje veikė pirmoji mano personalinė paroda.

Ar manote, kad Jūsų kūryba sulaukia tinkamo įvertinimo?

Labai smagu, kai klientai grįžta nusipirkti mano sukurtų rankdarbių kelerius metus iš eilės. Džiaugiuosi matydama žmones, kurie puošiasi mano dirbiniais. Vilniuje riešines vertina labiau nei provincijoje. Utena – kūrybingas kraštas. Kiek žinau, čia gyvena penkios ar šešios amatininkės, kuriančios tautinio paveldo produkto sertifikatu įvertintas riešines. O kiek dar yra tokių, kurios per sezoną numezga vos kelias poras pažįstamiems… Didmiesčių gyventojų pajamos yra didesnės, mažesniuose miestuose dažnai tenka išgirsti žmones skundžiantis, kad viskas pernelyg brangu.
Be abejo, tenka sutikti tokių praeivių, kurie tik ir ieško progos sumenkinti, pašiepti, pasakyti kandesnį žodį. Stengiuosi nekreipti į juos dėmesio.

Ar galima sakyti, kad Jūsų veikla yra tam tikras atsipalaidavimo metodas?

Taip buvo tada, kai dirbau samdomą darbą. Dabar rankdarbiai – ir gyvenimo būdas, ir darbas. Žinoma, jeigu man ši veikla nepatiktų, aš ja neužsiimčiau.

Kas Jums patinka labiau – megzti riešines ar nerti papuošalus?

Negaliu išskirti vieno užsiėmimo – abu patinka vienodai. Papuošalų nėrimas reikalauja ypatingos kantrybės, kruopštumo. Vienam papuošalui sukurti gali prireikti dešimties valandų.

Užsiminėte, kad norite grįžti prie šiaudinių sodų rišimo. Kodėl?

Šiaudinius sodus rišau jaunystėje. Jau seniai norėjau grįžti prie šio pomėgio, tik vis nerasdavau ūkininko, kuris leistų nusipjauti glėbelį rugių, arba rasdavau per vėlai, kai šiaudai jau būdavo praradę spalvą. Pernai savo darže susimažinau morkų, kopūstų lysves ir pasisėjau rugių. Jau esu pradėjusi rišti vieną sodą, belieka pabaigti. Norint surišti šiaudinį sodą, reikia turėti erdvinį mąstymą.

Kodėl Jūs stengiatės puoselėti senąsias tradicijas?

Žmonės pamažu grįžta prie to, kuo gyveno mūsų protėviai. Jie pradeda vertinti natūralų, ekologišką maistą, o jį patiekti nori lėkštėje, nupintoje iš vytelių, ar medžiu kvepiančiame dubenyje. Gyvenimo ratas sukasi…

Autorės nuotr., Vytauto Ridiko video

{youtube}p-adYgzl7Z4&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas