Pasibaigus vasarai ir visuotinėms atostogoms Europos Parlamentas pradeda dar vieną sesiją. Nuo 2009 metų Lietuvai EP atstovaujantis Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininkas, Prezidentas Rolandas Paksas sako, kad artimiausia Europos Parlamento veikla parodys, kuriuo keliu suks Europa – totalitarinės „demokratijos“, kai valstybės pastatomos į tam tikrą tarnystės pozą, ar į Europos Sąjungos krypties iš federalizmo į tautų Europą pasikeitimą.
Europos Parlamente Lietuvai atstovaujate jau dešimtus metus. Kaip keičiasi Europos Parlamentas, jo narių nuostatos, kokias tendencijas įžvelgiate?
Europos valstybių žmonių laukia sunkūs iššūkiai dėl jos ateities. Svarbiausias jų: ar sugebės į vieningą frontą susijungti nacionalinį identitetą ir valstybių savarankiškumą vertinančios politinės jėgos ir duoti tinkamą atkirtį federalizacijos ir globalizmo tarnams?
Apie tai diskutavome ir su stiprios, nacionalines vertybes prioritetu keliančios, partijos „Alternatyva Vokietijai” atstovu Stefanu Korte, rugpjūtį apsilankiusiu Lietuvoje. Manau, kad tik glaudus stiprių nacionalinių jėgų Europoje bendradarbiavimas yra Europos Sąjungos pokyčių garantas.
Nei Europos valstybių, nei Lietuvos politikai negali toliau „žaisti” demokratijos, nes socialinė atskirtis, oligarchų įsigalėjimas ir valdančiųjų neatsakingumas jau pasiekė kritinę ribą.
Tad netrukus paaiškės, kuriuo keliu toliau suks Europa.
Bet socialinė atskirtis Europos lyderiais save laikantiems politikams lyg ir nė motais. Daugiau kalbama apie migrantus, naują, kelių greičių Europą, net naujas ES institucijas, atskirus karinius dalinius ar net ES kariuomenės sukūrimą. Ką tai duos paprastiems, nuo algos iki algos gyvenantiems žmonėms?
Bet kurios imperijos griuvimas, kaip ir bet kurios imperijos kūrimas žmonėms neduoda nieko gero. Kaip ir tarnystė bet kuriai imperijai. Nes tai yra imperija. Atskiras žmogus jai tėra tik priemonė pasiekti tikslui.
Aš siekiau ir sieksiu, kad nė vienu lietuviu nebūtų pasinaudota tik tokiam tikslui. Valstybė, laisva ir nepriklausoma, savarankiška ir išdidi gali būti laisvos ir turtingos visuomenės garantija. Kaip, pavyzdžiui, Šveicarija. Tokia aš norėčiau matyti ir Lietuvą.
Man nepriimtina, kad šiandien politika yra tapusi žaidimo „demokratija”, politinių susitarimų ir sandėrių, bet ne atstovavimo visuomenei instrumentu. Tai pirmiausia ir reikia pakeisti, jeigu mes iš tiesų siekiame ES reformavimo.
Bet tai lyg ir prieštarautų didžiųjų Europos valstybių politikų įsivaizduojamai naujajai Europai?
Negi jūs rimtai manote, kad kas nors iš valdančiųjų nori reformuoti Europos Sąjungą? Negi manote, kad reforma reikalinga žmonių nerenkamai Europos Komisijai, Europos Vadovų Tarybai ir kitoms ES institucijoms, kurios labai gerai gyvena?
Tokia reforma, po kurios susiaurėtų jų galios, po kurios visuomenė galėtų pareikalauti politikų atsakomybės už jos skurdinimą, už jos interesų pamynimą ir kvailinimą?
Visos kalbos apie kelių greičių Europą ar penkis galimus jos ateities variantus tėra tik savotiška aliuzija į paskutinio sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo „perestroiką”. Po kurios ar nepaisant kurios, imperija vis tiek subyrėjo.
Mums nuolat bandoma įpiršti, kad ES yra taikos garantas. Sakoma, kad jei ne ES, tai Europoje siaustų karas. Mano supratimu, geriausias taikos garantas yra kaimynų noras gražiai tarpusavyje sutarti.
Dabar garantu siūlomos ekspedicinės aštuonių ES šalių karinės pajėgos, apie kurių kūrimą jau užsiminta. Arba bendros karinės visų ES valstybių pajėgos, apie kurių būtinybę taip pat intensyviai diskutuojama. Kaip turi jaustis ir kaip turi gyventi visuomenė, jei politikai nuolat deklaruoja besiruošiantys karui?
Romėnų rašytojas ir karo teoretikas Vegecijus dar ketvirtame amžiuje sakė, kad jeigu nori taikos, ruoškis karui. Gal tuo vadovaujamasi ir šiandien?
Šiandien ši frazė reikalinga tik karinių išlaidų ir ginkluotės modernizavimui pateisinti taikos metais. Man atrodo, svarbesnė yra kita senovės išminčių tiesa: ne kaip laimėti karą, bet kokiomis priemonėmis jo išvengti.
Politikai turi rasti būdų, kaip įveikti skurdą ir socialinę atskirtį, nedarbą ir migraciją, ieškoti lėšų pensijoms didinti, o verslui suteikti paskatas didinti darbo užmokestį, pasistengti sudaryti vienodas sąlygas ir galimybes savo atstovaujamoms visuomenėms turtėti.
Kartais, atrodo, gal mus siekiama įvelti į didelį karą dėl „Gazpromo” ar SDG terminalo, tačiau savo mūšį gal galima laimėti, apsišiltinus daugiabutį ir gerokai sumažinus šilumos išlaidas?
Aš anaiptol nesakau, kad dujotakis į Europą „Nord Stream 2″ yra gerai. Gerai nėra ir Lietuvos SDG terminalas prie Klaipėdos. Nes jis per brangus ir per didelis Lietuvai. Tačiau tai ne tik mūsų problema. Tai – ir Europos Sąjungos, kuri, kalbėdama apie energetinį saugumą, nemato nei didelio vamzdžio, nei pakankamai mažos, kaip jos biurokratams atrodo, Lietuvos, problema.
Todėl mes turime priminti ir įrodyti, kad esame valstybė, kuri sugeba ginti savo žmonių gerovę ir jų interesus.
Parengta bendradarbiaujant su EP frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa”
