Kartu su Joninėmis baigėsi daugiau nei pusantrų metų trukęs Utenos kraštotyros muziejaus vykdytas projektas „Šviesioji gyvenimo pusė“. Socialinės jautros projektas telkė veikti ir kurti socialinės atskirties grupę – neįgaliuosius, kūrybinio sektoriaus atstovus ir miesto bendruomenę. Projekto metu organizuotas kultūrinis ir visuomeninis veiklumas, vykdytos sociokultūrinės veiklos mažinant atskirtį per paveldo pažinimą.
Nuveikta daug, tačiau svarbiausia – bendrystė
Kaip vardijo D. Urbonienė, projekto dalyviai per visą pusantrų metų laikotarpį nenuobodžiavo. „Amatų klube” buvo organizuota 320 valandų kūrybinių-edukacinių užsiėmimų. Veiklos su mokytojais savanoriais, tradicinių amatų meistrais: vilnos vėlėja Jolita Juneliūniene, karpinių bei medžio raižinių meistre Odeta Tumėnaite-Bražėniene, prieverpsčių gaminimo meistru Albinu Šileika, tradicinių amatų meistre žolininke Aleksandra Stasytiene, tekstilininke Vaiva Lašiene, keramike Ramūne Pranckevičiūte. Taip pat dalyvavo renginiuose „Menas bendrauti”, „Dalinkimės: arbata šildo”, vykusiame Utenos miesto šventėje, „Šviesioji gyvenimo pusė”. Anot pašnekovės, dalyviai daug ką nuveikė ir daug ko išmoko: jie ir siuvo, ir lipdė, ir degė raku keramiką, ir rinko žoleles, ir kepė meduolius, bandė ir austi, ir vyti virves, karpė karpinius ir kūrė medžio raižinius. Dalyvaudami projekto veiklose žmonės susipažino su senosiomis amatininkystės tradicijomis, drauge patyrė ieškojimų ir atradimų grandinę, išgyveno menines patirtis bei įspūdžius, reflektavo ir analizavo.
Pasak „Svirno” vadovės, paaiškėjo, jog turintys negalią vaikai ir suaugusieji yra be galo kūrybiški, jautrūs, labai norintys ir mokantys bendrauti. Visgi, pašnekovės teigimu, ir projekto savanoriams buvo ko pasimokyti iš projekto dalyvių – pirmiausia užsispyrimo, atkaklumo, kantrybės. D. Urbonienė tiki, jog bendravimas su dalyvavusiais projekte nenutrūks ir jam pasibaigus, o užsimezgę santykiai virs gražia, ilgalaike draugyste.
Joninės linksmiau
Projekto baigiamasis renginys vyko Joninių išvakarėse, vidiniame Utenos socialinės globos namų kiemelyje. Liaudiškos muzikos garsai džiugino ne tik stipresnius, vaikštančius gyventojus, bet ir tuos, kurie sunkiai gali palikti savo kambarius – didesnė dalis žiūrovų ir klausytojų buvo įsitaisę ne kiemelyje ant kėdžių, o tiesiog balkonuose. Utenos kultūros centro Sudeikių skyriaus liaudiškos muzikos kapela „Seliavytė” (vadovė Aušrelė Baltuškienė) susirinkusiuosius kvietė kartu padainuoti, o po kurio laiko kelios įsidrąsinusios poros ėmė trepsėti ir suktis.
Autorės nuotr.
