Kai Eglė Vaitkevičienė (40 m.) prieš keliolika metų pradėjo lauktis trečio vaiko, jai atrodė, kad trys vaikai bus labai daug. Ir pažįstami klausė, kaip ji su visais susitvarkys. Dabar Eglė su vyru sugeba rūpintis vienuolika vaikų, o pažįstami klausia, kaip ji neišprotėja.

Šiuo metu zarasiškių Vaitkevičių namuose gyvena vienuolika vaikų nuo 4 iki 24 m. – devyni globotiniai (įskaitant vieną, kuriam skirta laikinoji globa) ir du biologiniai. Du vaikinai yra suaugę ir išvykę į užsienį, dar viena mergaitė iš mokslų namo grįžta tik savaitgaliais. Kad nebūtų painiavos, kiek vaikų turi, Eglė sakėsi nusprendusi skaičiuoti, kiek jų kreipiasi į ją „mama”. Šiuo metu tokių ir yra keturiolika. Moteris sako, kad šitiek vaikų jų namuose atsirado palaipsniui, tarsi netyčia. Kad norės kažkam suteikti namus, ji pašnekėdavo dar paauglystėje, kai vaikščiodavo sportuoti kartu su vaikais iš globos namų. Tada įkalbinėjo savo mamą kokį nors vaiką iš ten paimti, bet toji nesutiko. Eglės tėtis mirė, kai mergytei tebuvo šešeri, mama viena augino ją ir jaunesnį sūnų, kokie dar globotiniai… „Ką gi, mama vaiko globoti nesutiko, užtat dabar atsigriebiau!” – sakė Eglė. Na, o jos vyras Rimvydas – iš aštuonių vaikų šeimos, taigi prie chaoso namie jis pripratęs.

Kad norės ne tik savų vaikų, bet ir globotinio, Eglė sakė savo būsimam vyrui ir prieš vestuves. „Jis tuo metu mane „kabino”, tad jam teliko su mano pasiūlymu sutikti”, – sakė humoro jausmo nestokojanti pašnekovė. Eglė su Rimvydu tuokėsi būdama devyniolikos ir jau besilaukdama. Iki vestuvių draugavo tik pusmetį.

Netrukus gimė dukra, po metų – ir sūnus. Tada moteris nusprendė, kad kai vyresnieji vaikai keliaus į mokyklą, susilauks ir trečio. Kai jo jau laukėsi ir tebuvo likęs mėnuo iki gimdymo, su šešiamete dukra atsidūrė ligoninėje. Ten gulėjo palatoje su vaikais iš globos namų ir su vienu berniuku susibičiuliavo. Po kurio laiko į šeimą atkeliavo ne tik naujagimis, bet ir globotinis. O kadangi tas berniukas turėjo brolį ir sesę, panoro suteikti namus ir jiems. Dėl to pasiėmė paskolą ir įsirengė antrą namo aukštą, kad visiems pakaktų vietos. Kai „senasis šešetukas” – trys biologiniai vaikai ir trys, pagimdyti kitų mamų – gerokai paaugo, Eglė užsinorėjo dar vieno globotinio. Ir būtinai – mažytės mergytės, kurią galėtų rengti gražiomis rožinėmis suknytėmis ir pinti kasytes. Šeima sutiko, taigi ėmėsi paieškų. Kai sąraše pamatė Rasytę, kurios pavardė buvo tokia pati, kaip jos, iš karto pagalvojo, kad turi ją paimti. Imdama iš globos namų šią mergytę Eglė kiek jaudinosi: kiti globotiniai į jų šeimą atkeliavo vyresni, buvo aišku, kokie jie yra, o šiai mergytei tebuvo dveji. Ji buvo labai užsidariusi savyje po patirtų blogų išgyvenimų ir nebuvo aišku, ko iš jos tikėtis… Tąsyk Eglę apramino vyras, pasakęs, kad kokia ta mergytė bus, tokią ir augins. Pajutusi namų šilumą ir meilę, mažoji greit atsigavo. Na, o kadangi ji turėjo vyresnę sesę, kartu pasiėmė ir ją. Vaikų jau buvo aštuoni. „Su vyru kartais pasijuokiame, kad iš visų mūsų vaikų planuoti buvo tik du – trečiasis mūsų biologinis vaikas, Martynas, ir globotinė Rasytė”, – nusišypsojo Eglė.

„Mes ją imam”
Dar prieš pusantrų metų šeimoje gyveno šie aštuoni vaikai, o per praėjusius metus smagiai pabiro naujų. Vieną dieną feisbuke Eglė pamatė žinutę apie „lūžusią globą”. Taip vadinama situacija, kai vaiką globoti paėmę žmonės, nesusiklosčius santykiams, nori jį grąžinti į globos namus. „Tą mergytę, kurią po pusmečio norėjo grąžinti, aš buvau mačiusi globėjų susitikimuose. Pasidarė jos labai gaila ir spontaniškai parašiau žinutę, kad mes ją imam. Tik po to susigriebiau, kad apie tai dar reikės pranešti savo šeimai”, – prisiminė Eglė. Ar jai nebuvo baisu imti vaiką, kurio kiti atsisakė? „Na, mums su ta septynmete mergaite viskas buvo paprasta, tikrai esame matę sudėtingesnių atvejų… Svarbiausia yra vaiką mylėti, o kai jį myli, viskas būna nesudėtinga”, – sakė globėja. Toji mergaitė vėlgi turėjo „uodegytę” – net keturis vyresnius globos namuose augančius broliukus ir sesutes. Pagal nusistovėjusią Vaitkevičių šeimos tradiciją palengva ir tie vaikai prie jų prisijungė. Pirmiausia atvykdavo savaitgaliais ar per atostogas, vėliau pasiliko. Juk gaila būtų brolius ir seses išskirti. Tik vyriausia sesė liko globos namuose, kad galėtų ten baigti mokyklą, o pas šeimyną parvyksta savaitgaliais. Kaip jau minėta, dar vienam vaikui Vaitkevičiai yra laikini globėjai. Kartais būna sudėtingų situacijų, kai teismuose aiškinamasi, ar mažylis gali likti savo šeimoje, o gal keliaus pas giminaičius. Kad toks vaikas nebūtų traumuojamas, apgyvendinant jį globos namuose, jis atiduodamas laikiniems globėjams. Ar su tokiu vaiku vėliau nebus sunku atsisveikinti? „Tikrai ne. Panašiai būna, kai į svečius atvyksta brolio dukros iš Vilniaus – tuos vaikus myli, jais rūpiniesi, bet žinai, kad jie turi šeimą”, – paaiškino.

Nesibaigiančios įkurtuvės
Praėjusiais metais prie Vaitkevičių prisijungus gausiam brolių ir sesių būriui, jie tapo jauniausia Lietuvoje šeimyna. Iki tol oficialiai vadinosi tiesiog šeima, globojančia vaikus, o kai skaičius pasiekia šešis nepilnamečius nebiologinius vaikus, tampama šeimyna. Eglė prisipažino: „Ilgą laiką aš šeimynos kurti nenorėjau, mane ši sąvoka gąsdino. Norėjosi būti tiesiog paprasta šeima, kurioje rūpinamasi vaikais. Bet dabar matau, kad pavadinimui pasikeitus namie niekas nepasikeitė – mes ir toliau esame šeima, kuri globoja vaikus. Ir juos labai myli.”

Su Egle kalbėjomės jos namie Zarasuose, kuriuose buvo visiškai ramu, tik jos vyras kažką remontavo kieme. Ramybė namie tvyro iki pietų. Tuomet Eglė tvarkosi namus, gamina valgį, dirba. Kai iš mokyklų ir darželio grįžta vaikai, namai prisipildo šurmulio. Ar jo kartais nebūna per daug? „Na, žinote, didesnieji vaikai mėgsta sėdėti prie kompiuterių, telefonų, tad nebūna taip, kad visi vienuolika triukšmautų vienu metu. Daugiausia šurmulio kelia du mažiausieji, keturmečiai”, – sakė Eglė. Ji ne tik rūpinasi vaikais, bet ir turi nedidelį versliuką – užsiima šlepečių, žaisliukų ir kitokių daiktų vėlimu iš vilnos. „Man patogu, nes galiu velti ir tuo pačiu metu kalbėtis su vaikais. O pasakyti kai kurie iš jų turi labai daug. Rodos, eina namo iš mokyklos 10 min., bet gali apie tas minutes pasakoti visą valandą. Aš irgi daug šneku, bet jie mane aplenkia”, – nusijuokė Eglė. Jos vyras kaime turi ūkį, kur augina avis ir galvijus, tad kasdien antroje dienos pusėje vyksta ten. Eglė į tą sritį nesikiša, ji rūpinasi namais ir vaikais. Iš ryto vyras kažką remontuoja name ar aplink jį. „Mes jau daug metų gyvename kaip jaunavedžiai, vis ruošiamės įkurtuvėms”, – sakė moteris. Dabar name yra šeši kambariai, vaikai juose gyvena po du.

Skalbia tris kartus per dieną
Be abejo, namuose, kur tiek vaikų, labai sunku palaikyti tvarką. Eglė pastebėjo, kad labai svarbu turėti savo dienos režimą ir nuo jo neatitrūkti. Pavyzdžiui, jai tenka kiekvieną dieną sudėti skalbinius bent 3 kartus (tuomet, kai nereikia skalbti patalynės). Jeigu vieną dieną išvyktų, kitą jau reiktų skalbti 6 kartus, o jei praleistų kelias dienas, apskritai prapultų…

Bene labiausiai moterį erzina vaikų mitybos klausimai. Norėtųsi, kad jie maitintųsi sveikiau, bet dauguma jų nuo mažens įpratę prie „bulkos” su sviestu, tad ir toliau jos prašosi – negi neduosi. Be to, sunku sugalvoti, ką gaminti, kad visiems įtiktų. Štai grikius dauguma mėgsta, bet vienam jie netinka. Mama jo valgyti neprivers, tad jis susiranda ką nors valgomo šaldytuve. Eglė sakė, kad vaikams tikrai nekyla noras tokia galimybe piktnaudžiauti. O ar kartais nuolatiniame šurmulyje gyvenanti moteris nepagalvoja apie tai, kurių galų ji viso to ėmėsi? Ji atvirai prisipažino: „Pavargstu, ir dažnai, ypač vakarais. Po dienos darbų sunku ir iki lovos nueit, o dar pakeliui randu kokią besivoliojančią kojinę ir neišplautą lėkštę… Bet niekada nesigailėjau dėl savo sprendimų ir nenorėčiau gyventi kitokio gyvenimo.” Tiesa, ir rytą būna chaoso, kai vienu metu dešimt vaikų prieškambaryje bando apsiauti ir išeiti iš namų, kad tėvai autobusiuku juos išvežiotų po ugdymo įstaigas (visi į aštuonvietį autobusiuką netilptų, bet tie, kurie mokosi netoliese, į mokyklą nueina patys). Ir vasarą, kai moksleiviams atostogos, būna varginančių momentų, kai norisi, kad greičiau prasidėtų mokslo metai. Taip pat skaitykite: Gimdamas vaikas atsineša teisę į saugią vaikystę 27-ių vaikų šeimynos tėvai: „Visi jie yra mūsų vaikai” Šeimos meile ir šiluma dalintis verta Bet kartais ir tuomet, kai vaikai namie, būna visai ramu, kai mažieji gražiai sau žaidžia, o vyresnieji kažkuo užsiėmę. „Be to, mažieji man vienas kitą vis paskundžia, ir taip aš žinau, kas vyksta”, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė. Eglę vaikus globoti labai motyvuoja tai, kad ji mato, kaip jie, patekę iš globos namų į šeimą, keičiasi, atsipalaiduoja, gal ir moksluose pradeda geriau sektis. Vaikais rūpintis jai apkritai patinka, o geri rezultatai suteikia įkvėpimo. Žinoma, pradžioje, kol vaikas, patyręs daug sunkių išgyvenimų, apsipranta naujuose namuose, pasitaiko ir sunkumų. „Bet juk malonu nuglostyti pasišiaušusį ežiuką”, – sakė globėja.

Kai nesitiki – tai ir nenusivili
Eglė svarstė: „Turbūt ir žmogaus organizmas prisitaiko prie aplinkybių, ir, kai aplink daug dirgiklių, nekreipia į juos daug dėmesio. Tiesiog nėra kada pergyventi dėl paauglio praleistos pamokos, kai laukia daugybė darbų. Pasilengvinu sau gyvenimą, nes neturiu gražių lūkesčių vaikų atžvilgiu, nesitikiu, kad visi puikiai mokysis. Ir tuomet neišgyvenu dėl nepateisintų vilčių… Taip pat nesitikiu, kad, vos man pasakius, kad eitų tvarkytis, visi atsistos nuo kompiuterių ir eis tvarkyti kambarių. Dar nesitikiu, kad, valandą prasėdėjęs prie kompiuterio, vaikas pasakys, kad jam jau gana, ir išeis važinėtis dviračiu.” Moteris pastebėjo, kad bene sunkiausia sutarti su 11-12 m. amžiaus vaikais, kurie jau tampa paaugliais. Jie dar tik mokosi valdyti savo emocijas ir patys jų nesupranta. Ir pyksta, nežinodami, kodėl. Vėliau jau tampa protingesni ir sukalbamesni. Be to, dažnai mokykloje ar būdami su draugais paaugliai patiria neigiamų išgyvenimų, kuriuos išlieja ant mamos. Kai mato, kad kažkuris vaikas blogai nusiteikęs, Eglė nepuola klausinėti, kas nutiko, tiesiog leidžia jam pabūti ramiai. Ir jeigu jis širsta, „psichuoja”, stengiasi su juo nesibarti. Vyresniems vaikams ji stengiasi mažųjų priežiūros neužkrauti. „Na, kartais, kai kažko nespėju, paklausiu, ar kas iš didžiųjų norėtų pabūti su mažiukais žaidimų aikštelėje. Ir, kadangi tų vaikų tokia minia, būtinai atsiranda vienas, kuris nori”, – pasidžiaugė.

Šaltinis: lrytas.lt