Šią savaitę Leliūnų socialinės globos namuose gyvenantys seneliai tryško džiaugsmu – juos aplankė keturkojai draugai. Pūkuoti, švelnūs ir meilūs šuneliai kiekvienam garbingo amžiaus žmogui padovanojo džiugių akimirkų meiliai besiglaustydami ir atsisveikinant draugiškai lyžtelėdami į veidą.
Gegužės 17 dieną į Leliūnų socialinės globos namus užsuko viešnia Ineta Martinkevičiūtė, kartu su ja atvyko ir keturi draugiški dresuoti keturkojai. Iš pradžių į lauko pavėsinę susirinkę gyventojai stebėjo šunelių pasirodymą, jų atliekamus triukus, o paskui vyko individualus bendravimas.
Kiekvienas garbaus amžiaus senelis galėjo paglostyti šunelį ar jį pakalbinti. Šios įstaigos socialinė darbuotoja Liuda Sadauskienė sakė iškart pastebėjusi teigiamą keturkojų poveikį žmogui. Senukų veidus nušvietė šypsena – jie svetingai pasitiko į jų kambarius užsukusius šunelius. „Labai svarbus kontaktas su šunimis. Jei žmogus turi problemų po insulto, serga cerebriniu paralyžiumi, jam, glostančiam gyvūną, sušyla galūnės, atsipalaiduoja raumenys, taip pat gerėja jų fizinė sveikata. Yra gyventojų, turinčių silpnaprotystę. Jie, pabendravę su šunimis, pasidaro atviresni, pradeda daugiau bendrauti. Žiūrėk, ir vieną kitą žodį išgirsti. Tai puiki psichologinė pagalba senyvo amžiaus žmonėms”, – pasakojo L. Sadauskienė.
Inetos Martinkevičiūtės iniciatyva augintiniai stengiasi praskaidrinti socialinės globos namuose gyvenančių senukų kasdienybę. Šios gyvūnų terapijos specialistės ir keturkojų komanda teikia užimtumo bei terapijos su gyvūnais paslaugas senyvo amžiaus asmenims ir asmenims su sunkia negalia. Ši paslauga vadinama kaniterapija – tai alternatyvus gydymo ar reabilitacijos būdas psichinei ar fizinei sveikatai gerinti. Psichologai kaniterapiją neretai skiria asmenims, sergantiems depresija, Alzheimerio liga, išgyvenantiems psichologinius sukrėtimus, taip pat kaniterapija dažnai taikoma kartu su reabilitacija.
Leliūnuose įsikūrusios ir šiuo metu 28 senelius globojančios įstaigos bendruomenė jau pernai turėjo galimybę pirmą kartą susipažinti su šiais dresuotais keturkojais. Pajutę, kad po jaudinančio susitikimo su šuneliais leliūniškius užvaldė ypač geros emocijos, seneliai dar kartą panoro patirti tokių akimirkų ir pasikviesti šuniukus–terapeutus. „Aš manau, kad vieno susitikimo su keturkojais tikrai mažoka. Esu įsitikinusi, kad pas mus į svečius dažniau atvyks keturkojai draugai, kurie meiliai bendrauja su senoliais, prisiglaudžia, meilinasi, guli šalia, leidžiasi glostomi, liečiami, klauso. Gyventojai bendraudami su gyvūnais atsipalaiduoja, daug kalba, šypsosi, rodo susidomėjimą, išgyvena daug įvairių emocijų,” – vardijo L. Sadauskienė.
Leliūnų socialinės globos namuose gyvenančius žmones aplanko ne tik artimieji, atvežantys lauktuvių, bet ir mokiniai, kai kurių įstaigų darbuotojai, kurie laiką leidžia senelius pakviesdami į dailės terapijos paskaitėles, arbatos popietes ar šiaip įtraukdami į įdomias veiklas.
