Antrame pasaulio čempionate – antras aukso medalis. Taip XVIII pasaulio ultralengvųjų orlaivių čempionate pasirodė mūsų mieste pažintį su dangumi pradėjęs Maksimas Urasovas.

Atliko dešimt užduočių

Aštuonioliktasis pasaulio ultralengvųjų skraidyklių čempionatas vyko Didžiojoje Britanijoje. Jame varžėsi 86 sportininkai su 55 orlaiviais iš 12 valstybių.
Vienviečių motoskraidyklių klasėje, kurioje rungtyniavo M. Urasovas, dėl titulo kovojo dar 14 sportininkų.

Čempionate sportininkams reikėjo dalyvauti trijose rungtyse: navigacijos, tikslumo ir ekonominio skrydžio.
Navigacijos užduoties sąlygos – tiksliai atlikti skrydį iš anksto duotu maršrutu, išlaikant pastovų skrydžio greitį, rasti įvairius objektus žemėje ir žemėlapyje pažymėti jų tikslią vietą.

Atlikdami tikslumo užduotį, sportininkai privalėjo nutupdyti orlaivį tiksliai į nurodytą vietą – 20 m pločio ir 125 m ilgio stačiakampį. Daugiau taškų skiriama už nutūpimą kuo arčiau šio keturkampio pradžios.
Ekonominio skrydžio užduotis – atlikti skrydį suvartojant kuo mažiau kuro.

„Savaitės trukmės varžybose iš viso teko atlikti dešimt užduočių, ir, kaip tenka pripažinti, jos buvo gerokai sunkesnės negu prieš dvejus metus, kai iškovojau aukso medalį Čekijoje, vienas iš sunkumų buvo tai, kad dėl ne tokio detalaus ir stambesnio mastelio žemėlapio buvo sudėtingiau naviguoti“, – sakė pirmąją vietą iškovojęs 38-erių metų M. Urasovas.

Svarbu piloto sugebėjimai

Ultralengvasis orlaivis yra motorizuota skraidyklė su važiuokle – jo jėgainė pritvirtinta prie važiuoklės su krėslu pilotui, orlaivis išvysto ne didesnį kaip 65 km/h greitį.

Pasaulio čempionas šiose varžybose dalyvavo su 1988 metais pagaminta skraidykle „Chaser S“. Kaip pats pabrėžė, čempionate tai buvo viena iš senesnių skraidyklių. Tačiau, pasak M. Urasovo, šiame sporte ne viską lemia technika, taisyklės ir užduotys sudėliotos taip, kad viską lemtų ir viskas priklausytų nuo piloto gebėjimų.

„Tai gal kiek ir skiriasi nuo kitų techninių sporto šakų, nes kas turi daug pinigų, gali prisipirkti naujausios šiuolaikinės technikos ir laimėti viską. Lietuvoje užsiimti techninėmis sporto šakomis yra gana sudėtinga, nes finansavimo situacija – labai prasta. Viskas labiau paremta entuziazmu ir asmeninėmis lėšomis. Valstybė per aukšto meistriškumo sporto programą tik iš dalies dengia išlaidas, reikalingas pasiruošti čempionatui, nuvykti su visu inventoriumi į varžybų vietą, taip pat – pragyvenimui varžybų metu ir grįžimui atgal į Lietuvą. Papildomas lėšas tenka rinkti asmeniškai. Todėl noriu pasakyti nuoširdžiai ačiū geranoriškiems žmonėms, kurių dėka ir parama galiu garsinti Lietuvos vardą“, – kalbėjo pilotas.

Gausesnė komanda lemia medalį

Klaipėdoje šiuo metu gyvenantis mažeikiškis į čempionatą vyko jausdamas šiokį tokį nerimą: čempiono titulą apginti yra kur kas sunkiau nei jį pelnyti. Juk vienkartinę pergalę galėjo lemti tiesiog sėkmė.
M. Urasovas pasakojo, jog tai, kad gali tapti nugalėtoju, pajuto jau po pirmų užduočių, jas pavyko gerai atlikti, pilotas parodė neblogus rezultatus. Kartu jis pažymėjo, kad ir patirtis padeda, – antrą kartą dalyvavęs čempionate jau žinojo, ko reikia tikėtis iš rungčių, darė mažiau klaidų, jautėsi ramiau ir žinojo, kaip paruošti savo techniką.

Vienviečių orlaivių klasėje lietuvis aplenkė antroje vietoje likusį lenką ir trečią vietą užėmusį prancūzą.
Lietuvos garbę čempionate gynė keturių žmonių komanda. Be šešerius metus dabartinį orlaivį pilotuojančio M. Urasovo, čempionate taip pat pasirodė Rytis Paliulis. Sportininkus atlydėjo du technikai: Linas Bružikas ir Vaidotas Andziulis, jie pilotams padėjo stovykloje ir leido visą dėmesį skirti skrydžiams planuoti.

Prieš dvejus metus Lietuvos rinktinė buvo iškovojusi bronzos apdovanojimus, o šiais metais komandinėje įskaitoje medalių pelnyti nepavyko.
Tam, kaip sakė M. Urasovas, yra objektyvi priežastis – turnyro organizatoriai medaliais komandinėje įskaitoje skatina šios sporto rūšies populiarinimą, skaičiuojami visų komandos narių pelnyti taškai – kuo daugiau komandoje narių, tuo vieta aukštesnė.

Kelią pradėjo nuo aviamodelių

Dukart pasaulio čempiono M. Urasovo kelias į padangę glaudžiai susijęs su Mažeikiais.
Į Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centrą tėvelis atvedė penktoje klasėje besimokantį Maksimą. Centre jis pradėjo lankyti aviamodeliavimo būrelį.

Piloto kelias prasidėjo nuo kambaryje leidžiamų lėktuvų modelių iki radijo bangomis valdomų. Šį būrelį Maksimas lankė iki pat dvyliktos klasės. Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas paskutinius mokslo metus paskyrė būsimiems brandos egzaminams ir būrelio nebelankė.
Iš pradžių Maksimą traukė parasparniai, tačiau prieš aštuonerius metus jis persėdo į ultralengvąjį orlaivį – juo gali skristi dviejų ar trijų kilometrų aukštyje, įveikti apie 200 kilometrų, o nusileisti, kaip ir pakilti, galima šimto metrų ilgio nušienautame lauke.

„Orlaivį laikau angare Kartenoje. Į šalia šio miestelio esantį aerodromą iš uostamiesčio tenka dažnai vykti ir skristi. Iš šios vietos praktiškai perskrendu beveik visą Žemaitiją. Ar nuskrendu iki Mažeikių? Dažniausiai skrendu iki Sedos, o Mažeikiai yra pasienio zonoje, todėl ten skristi yra sudėtinga. Labiau patinka skraidyti prie jūros, kur vaizdai įspūdingi. Arba aplankyti įdomius žmones, pas juos nusileisti, pabendrauti“, – „Santarvei“ pasakojo M. Urasovas.

Lietuva – itin spalvinga

Ultralengvojo orlaivio pilotas kalbėjo, kad ši sporto šaka jį patraukė tuo, jog skrydis yra estetiškai gražus – pakyli, pamatai gerokai daugiau negu važiuodamas automobiliu, gali fotografuoti ar filmuoti įvairiausius vaizdus.

Paklaustas, kaip jam Lietuva atrodo iš paukščio skrydžio, pilotas apibūdino trumpai: šiuo metu ji itin spalvinga, žalia su daug atspalvių, kuriuos paprastai suteikia rapsai.
M. Urasovas pažymėjo, kad jo pasirinkta sporto šaka – ne sezoninė. Skraidyti galima ir žiemą, kai sausa ir saulėta diena. Tereikia volu kelis kartus pervažiuoti sniegu nuklotą pakilimo taką, apsirengti slidininkų kombinezonu – ir štai valandą arba pusantros trunkantis skrydis.

Skraidyklių sportas nepasižymi varžybų gausa. Lietuvoje ultralengvųjų orlaivių varžybos būna organizuojamos kartą ar du, daugiausia – tris kartus per metus, pasaulio ir Europos čempionatai vyksta kas dvejus metus.

Šiais metais Lietuvos čempionatas surengtas Kupiškyje, jis vyko vieną dieną, tad ir užduotis buvo supaprastinta. Jame M. Urasovas užėmė antrą vietą.
Šiemet oficialių varžybų jau nebus, tad pilotas ruošiasi kitų metų startui Prancūzijoje, kur vyks čempionatas. Ar jis bus rengiamas Europos, ar pasaulio mastu, kol kas neaišku, varžybų statusas dar nenumatytas.

O būsimam jų dalyviui jau dabar tenka pradėti ieškoti rėmėjų, transporto, planuoti atostogas, kad jos sutaptų su varžybų laiku, atlikti kitus organizacinius darbus.

Nuotr. iš asmeninio archyvo