Braidydama po medumi kvepiančias pievas Asta Kaminskienė kaskart atranda vis naujų gamtos teikiamų stebuklų, kuriuos ji pritaiko savo kūryboje. Tai po žiemos šalčių belikę sausos žolės griaučiai, besiskleidžiantis alyvos žiedas ar darže vaiskia žaluma pasidabinęs salotos lapas, kuris gerai išdžiovintas gražiai gula ant popieriaus ir tampa mažos vėjavaikiškos mergaitės sijonėliu.

Tautodailininkė uteniškė Asta Kaminskienė neslepia: floristika – gyvenimo būdas. Kaip ji pati sako, galvoje tiksi laikrodis, vis primindamas, kokius augalus pradėti rinkti, kokie augalai dar tik bręsta ir formuoja žiedelius. „Pagrindinė žaliava – jurginai. Yra didžiulė įvairovė formų ir spalvų. Tinka visos gamtos dovanos: nuo ankstyvo pavasario sniegui nutirpus renku skeletuotus lapus ir samanas, o paskui sužydi žibutės, vasarą pievose gausu žiedų ar daržuose žaliuoja daržovės, kurių lapai taip pat tinka džiovinimui”, – pasakojo Asta, teigianti, kad atradusi salotų lapus buvo maloniai nustebinta – iš jų išeidavo pačios nuostabiausios suknelės, kuriomis „vilki” tik angelai.
Asta prisimena, kaip prieš daugelį metų kurį laiką nedirbo – jai pusseserė pasiūlė pasidomėti viena sostinėje esančia įmonėle, kurioje gaminami atvirukai iš gėlių žiedų. Ten nuvykusi ji iškart „užsikabino”: ne tik daug mokėsi, gilino savo žinias, sėmėsi patirties, o grįžusi visa galva paniro į darbą namuose.
Kasmet rajoninėje tautodailininkų parodoje dalyvaujanti Asta personalinę parodą surengia maždaug vieną kartą per penkerius metus. Šiais metais Astos paroda dalyvius žavėjo neįprastais paveikslais, iš kurių žvelgė mėlynomis it žibutėmis akimis pasipuošę angelai pūstomis sukniomis.
„Vaikų darželyje mane moko vaikai, o namuose – kūryba”, – šypsosi pašnekovė, teigianti, kad iš vaikų galima pasimokyti kantrybės ir mokėjimo džiaugtis. Tačiau ne visuomet darželinukams pavyksta suvaldyti nepaklusnius pirštukus: dažnai liauni ir trapūs augalėliai lūžta, o noras iš džiaugsmo pūstelėti neretai visas pastangas paverčia niekais…
Uteniškė Asta Kaminskienė sako esantis gamtos vaikas. Ją nuo mažumės tėvai, žinomi mūsų krašto meteorologai gamtos mylėtojai Emilija ir Povilas Grumbinai, mokė mylėti aplink supančią gamtą: dukreles Liudą, Zitą ir Astą vesdavosi į miškus grybauti, uogauti, įsiklausyti į gamtą ar ją stebėti. Vasaras mergaitės leisdavo pas tėvus darbe – Utenos meteorologijos stotyje. „Prisimenu savo vaikystę – rodėsi, kad augalai tokie dideli, o aš tokia maža”, – šyptelėjo Asta, prisiminusi tuos laikus, kai tėveliai stebėdavo gamtos reiškinius visai neįprastais būdais: debesų aukštį matuodavo helio pripūstu balionu. Juodas balionas kildavo į aukštį, o mažos mergaitės jį tik stebėdavo iškėlusios savo galveles ir žiūrėdavo, kaip jis pamažu pradingsta pūkinių debesų karalystėje…
Ir dabar Asta žino, kad orų kaitos galima laukti tuomet, kai danguje atsiranda plunksniniai debesys arba plaukioja pavieniai pilki debesėliai. „Mes tuo gyvenome nuo mažumės. Tėveliai kasdien apie gamtos reiškinius kalbėdavo namuose, o mes, mergaitės, gaudėme kiekvieną žodį. Viską sugėrėme it lakmuso popierėliai…”, – prisiminė Asta.
Jei turėsi užtektinai noro, kruopštumo ir kantrybės rezultato, deja, dar nebus. Juk kiek laiko atima tinkamų augalėlių ieškojimas, raškymas, džiovinimas. Dažnai žmogui atrodo, kad nuskynei gėlės žiedą, prispaudei knyga, o rytojaus dieną gali klijuoti į paveikslą, miniatiūrą ar atviruką. Taip nėra. Pasak floristės, reikia išlaukti momento, kad žiedelis jau bus tinkamas ir gražiai įsilies į visą grožio visumą.

Autorės nuotr.

{youtube}0aE0XIzCyz4&feature{/youtube}