Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė tautodailininkas, tradicinio amato kalvystės meistras Alvydas VALIUKAS.
Utenos rajone, Mirkėnų kaime, šalia vaizdingojo Ilgio ežero, įsikūrusi Alvydui Valiukui priklausanti kaimo turizmo sodyba išpuoselėta paties šio darbštaus žmogaus rankų ir padabinta kalvystės darbais.
Kalvystė Lietuvoje turi labai gilias etnines tradicijas, kurias savo darbuose tęsia šios sodybos šeimininkas. Sodyboje įrengtoje kalvėje svečiai turi galimybę susipažinti su sunkiu, daug fizinių jėgų reikalaujančiu kalvio darbu, pamatyti, kaip atgimsta šis menas, iš naujo atrasti malonumą būti apsuptam daiktų, sušildytų kalvio žaizdro ugnies. Sodybą puošia jos šeimininko nukaldinti šviestuvai, interjero dekoro detalės ir netikėtos bei išradingos detalės sodybą supančioje teritorijoje.

Portalo udiena.lt skaitytojams smalsu sužinoti, kur išmokote kalvystės amato?

Baigiau Kauno Stepo Žuko technikumą, o dailininku dirbau visą savo gyvenimą. Po armijos grįžau į Uteną, įsidarbinau tuomečiame Mėsos kombinate, kuriame gaminau didžiulius pano (reljefas arba sienų tapybos kūrinys, įkomponuotas pastato sienos ar lubų plokštumoje – aut. past.), o kiek kūrinių, kuriuos tuometė valdžia vežė į įvairias ministerijas, nukaliau – neįmanoma suskaičiuoti.
Ar tiesa, kad jūs kalvystės amato mokote ne tik savo sodyboje, bet ir AB „Umega”?
„Umegoje” dirbau anksčiau, tačiau buvo metas, kai Darbo birža bedarbių nebesiuntė mokytis kalvystės, todėl išėjau ir įsidarbinau apsaugininku. Neseniai vėl sulaukiau skambučio iš „Umegos”: gavau pasiūlymą grįžti dirbti ir toliau mokyti žmones.

Kokios lietuvių sąsajos su kalvyste?

Lietuvoje yra nemažai kalvių – jų netrūksta ir Utenos rajone. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šis amatas tapo populiarus. Per Nepriklausomybės metus keitėsi ir žmonių požiūris į metalą: jei anksčiau buvo populiarus varis, tai dabar žmogui jo neįsiūlysi. Kas kita – juodasis metalas, dėl kurio šiandien visi lyg išprotėję.

Kalvyste domisi ne tik suaugę žmonės, bet ir vaikai?

Dažnai atvyksta stovyklaujantys vaikai, kurie ne tik gali pasižiūrėti, bet ir patys kalti. Vaikai taip nori kalti, kad pamiršta, jog jo rankytėje didžiausia pūslė susidariusi. Vieną kartą pastebėjau, kad vaikas kažkaip įtariai elgiasi. Sakau, parodyk ranką. O joje – sutrinta pūslė. Tėvai į polikliniką vežė.
Įdomu stebėti suaugusius žmones: juk daugelis iš jų apskitai apie kalvystę mažai žino ar išvis nėra girdėję. O užsieniečiai tiesiog žavisi šiuo amatu. Būna taip, kad kai prikimba, tai daryk ką nori: reikia jiems vieno ar kito dirbinio, ir viskas. Dažnai būsimos nuotakos svetimšalį jaunikį į savo kraštą atsiveža, pasisvečiuoja pas savo tėvus, o paskui nusiveža į sodybas. Pamato gražesnį ar retesnį dirbinį, susižavi juo, nusipirkę ne tik į savo tėvynę parsiveža, bet ir draugams užsako.

Kaip gimsta kalvystės kūrinys?

Pirmiausia braižau eskizus, o po to sėdu prie darbo. Pamenu, kai dirbau Mėsos kombinate, vienam kūriniui pribraižydavau daugybę eskizų, iš kurių buvo išrenkamas pats tinkamiausias. Turi būti ir kalimo eiliškumas: reikia žinoti, nuo ko pradėti ir kuo pabaigti. Juk pradėjęs darbą nuo vidurio, nieko nepeši.

Ką jums reiškia šis kalvystės amatas?

Daug. Labai daug. Kai įsivažiuoju, pamirštu ir tai, kad reikia namo pareiti. Juk darbas turi būti prie dūšios. Kai dirbau Mėsos kombinate, šios įstaigos direktorius dažnai manęs klausdavo, ką aš veikiu iki vėlumos. O kitą dieną vėl anksti į darbą ateidavau. Išeidavau iš namų ir nė nepastebėdavau, kaip į savo kabinetą patekdavau ir klausdavau savęs: kaip aš čia atsidūriau? Vadinasi, eidamas į darbą nuolat galvodavau, mintys sukdavosi apie darbo procesą, todėl nė nepastebėdavau, kaip nužingsniuodavau iki darbovietės. Galva gal ir nesusisukdavo, o tiesiog gyvendavau kitame pasaulyje.

Ar lietuviškosios kalvystės neužgožia importinės prekės iš užsienio?

Galbūt įtakos turi. Dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai žmonės užsako vieną ar kitą kalvystės dirbinį, o paskui atšaukia, nes nebereikia, mat „Senukuose” pigiau nusipirko…

Jurgitos Pavilonienės nuotr.